Vieta ieškantiems ramybės
Apjuostas upės, prisiglaudęs prie miško, „Kuršių krantas“ kuriasi už kelių šimtų metrų nuo jūros ir Šventosios miestelio.
Nors atokesnė, ši vieta spinduliuoja nepaaiškinamu magnetizmu ir atveria dar daugiau galimybių poilsiautojams.
„Reikia šiek tiek pavažiuoti už miestelio, o tada atsiveria gamta, miškai ir upė. Kadangi tiek upė, tiek jūra istoriškai svarbios kuršių istorijai, mums buvo svarbu šį ryšį išsaugoti. Kaimelis turi dešimt kanojų, kuriomis, plaukiant į dešinę, galima pasiekti miestelį, jūrą, o pasukus kairėn, atsiveria miškinga laukinė gamta. Vieta tarsi apglėbia, joje gera būti“ – pasakojo kaimelio įkūrėjai ir plėtotojai Bernardas Kemundris ir Mindaugas Pipiras.
Kol vieni gaudo bangas jūroje, mėgaujasi paplūdimio malonumais, kiti tiesiog pasilieka kaimelyje su knyga ar meškere rankoje, mokosi pažinti paukščių balsus, žolynus, fotografuoja, užsiima sodininkyste ar pasileidžia pažintiniu taku palei upę.
Vanduo ramina, miškas gydo, o ramybė leidžia pabūti su savimi, nurimti ir iš tikrųjų atsigauti.
„Vertinga tai, kas natūralu, tikra – vanduo, miškas ir ramybė, kurios vis mažiau turime. Vanduo ramina, miškas gydo, o ramybė leidžia pabūti su savimi, nurimti ir iš tikrųjų atsigauti. Čia gali būti savimi, išgirsti savo vidinį balsą, suprasti, ko iš tiesų reikia. Stengiamės to natūralumo nesugadinti, nepridėti per daug. Žmogui daug nereikia – turėti kur priglausti galvą, šiek tiek privatumo ir, kad gamta būtų šalia“, – sakė B. Kemundris.
Plėtotojai sąmoningai neįrengė ir vaikų žaidimų aikštelės. Pasak jų (taip pat vaikų psichologų bei edukatorių) – geriausi žaislai gamtos dovanoti: akmuo, vanduo, pagalys, smėlis...
Kita prasminga veikla tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – palei upę ir mišką vingiuojantis pažintinis takas.
Be grožėjimosi vandens ir miško gyvenimu, galima leistis į paslaptingų ženklų paieškas.
Ant akmens, kelmo ar kito miško senbuvio „Kuršių kranto“ šeimininkai nutupdė baltiškus simbolius, kurie smalsiesiems gali atverti baltų pasaulio paslaptis.
Neatsitiktinai čia antrus namus randa tie, kurių, anot B. Kemundrio, „kojos smėlyje, galva vėjyje“. Tai žmonės, kurie į gamtą nori ne tik nuvažiuoti, bet ir joje būti.
Kuršių dvasia ir šiuolaikinė forma
Kaimelio kūrėjai nuo pat pradžių rinkosi vietą vystyti su pagarba gamtai ir istorijai.
Todėl pasirinkę tvariai architektūrai ištikimą architektų komandą „Šilta šiaurė“, kaimelio viziją ėmė dėlioti nuo tyrimo.
Besigilinant į Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos pajūrio sodybas paaiškėjo, kad Šventosios krašto žvejų medinukai buvę kuklūs, nedideli, saikingai dekoruoti.
Tai ir tapo atspirties tašku. Visgi architektai pasirinko ne kopijuoti istorinius pastatus, o subtiliai juos interpretuoti, išlaikant vietos charakterį.
„Kuršių krantas“ įdomus tuo, kad čia šiuolaikine architektūros kalba pratęsiama tai, kas svarbiausia tradicinėje šio krašto architektūroje. Iš senųjų pajūrio sodybų perimamos paprastos, archetipinės pastatų formos, santūrus mastelis, medžiagiškumas ir labai natūralus santykis su aplinka. Tačiau visa tai nėra paverčiama etnografine dekoracija. Dvišlaičiai stogai, vertikalios medinės lentos, tamsūs fasadai ar subtilūs raštai čia tampa savotiška bendra kaimelio architektūros abėcėle, o ne citatomis iš praeities. Dideli langai ir atviros vidaus erdvės į tradicinį namo siluetą įneša šiuolaikiškumo, o ribą tarp vidaus ir išorės paverčia beveik nepastebima. Medis, akmuo ir šiaudai – gyvos medžiagos, kurios sensta oriai ir įgauna vis daugiau charakterio. Man regis, svarbu ir tai, kad pieva, seni medžiai, žvyras, medinės tvoros bei vietos akmenys čia tampa lygiaverte viso sumanymo dalimi. Apsilankius išlieka pirmapradžio tikrumo, ramybės ir natūralumo pojūtis. Vis dėlto „Kuršių krantas“ man yra ne tiek apie architektūrą, kiek apie tam tikrą bendruomenės laikyseną – sąmoningą pasirinkimą kuo mažiau keisti aplinką ir rūpestingai saugoti tai, kas joje jau yra“ – įspūdžiais dalijosi architektūros ir dizaino tyrinėtoja, menotyrininkė, doc. dr. Jūratė Tutlytė.
Ilsėtis – ne tik vasarą
Antri namai, pavaduojantys namai, namai gamtoje, atostogų namai, o kai kam – būstas visus metus. Kaimelyje yra skirtingo dydžio būstų – nuo 30 kv. m. apartamentų iki 70 kv. m. pastatų.
Populiariausi, pasak vystytojų, yra 40–50 kv. m. erdvės, tačiau nepriklausomai nuo dydžio, juose yra viskas, ko reikia.
„Visuose namuose įrengtas grindinis šildymas, šilumą tiekia šilumos siurbliai „oras–oras“ arba „oras–vanduo“. Kelių žiemų patirtis parodė, kad namuose patogu būti ir šaltuoju metų laiku. Net spaudžiant didesniam nei 20 laipsnių šalčiui, jie išliko šilti – keli gyventojai čia gyvena nuolat“, – patirtimi dalijosi B. Kemundris ir M. Pipiras.
Anot „Kuršių kranto“ kūrėjų, nors yra skirti poilsiui, nameliai turi visas pagrindines įprastų namų funkcijas. Į juos atvestos miesto komunikacijos – vanduo, nuotekos ir elektra, šviesolaidinis internetas, tad prireikus čia galima ir dirbti.
Kadangi namai karkasiniai, yra galimybė vidaus erdves keisti pagal savo poreikius.
Taip pat mediniai, karkasiniai namai vasarą mažiau įkaista ir greičiau atvėsta, o žiemą greitai sušyla ir gerai išlaiko šilumą.
Tai, kad medis yra pagrindinė konstrukcinė medžiaga, jaučiama ir viduje – atvykę iš mūrinių miesto namų žmonės pastebi medžio kvapą, šilumą, jaukesnę atmosferą.
Gal todėl „Kuršių krantas“ labiau primena vietą, kurioje buvo subtiliai įsikurta, nei naujai pastatytą kurortinį kvartalą.
Poilsio namai čia mandagiai nutūpę tik tam, kad suteiktų patogų prieglobstį ir netrukdytų skleistis gyvenimui. O visa kita paliekama gamtai ir pačiam žmogui – atrasti bei patirti.
Naujausi komentarai