Peržengė ribas?
„Mano dukrą pakrikštijo slapčia. Be jokių dokumentų. Tėvo pažįstamas kunigas svetimoje bažnyčioje, ne savo parapijoje, vaiką krikštijo paskubomis. Ar tai nėra piktnaudžiavimas? Vaiko gimimo liudijimo niekas neprašė. Ir man niekas net nepranešė apie krikštynas. Tai jau nebe tikėjimas, o fanatizmas“, – piktinosi vaiko mama Simona (tikras vardas ir pavardė neskelbiami dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo).
Užsienyje gyvenanti moteris įsitikinusi, kad krikštas yra labai subtilus sprendimas, todėl paties vaiko ir mamos nuomonės Bažnyčia turėtų paisyti.
„Su dukra apie tai buvo kalbėta. Ji buvo pasakiusi, kad apsispręs dėl krikšto vėliau, bet tai padarys pati. Tėvas apie tai žinojo. Aš palaikiau dukros nuomonę. Tačiau nutiko taip, kad mergaitei atostogaujant Lietuvoje pas močiutę, mano mamą, tėvas pasiėmė mergaitę ir paskubomis pakrikštijo“, – pasakojo mama.
Motina kėlė klausimą: ar žinant, jog vaikas reiškė savo nuomonę krikštytis vėliau, kai subręs, paskubomis įvykusios krikštynos nėra iš tiesų krikštas per prievartą?
„Mes su mergaitės tėvu nebuvome susituokę civiliškai. Man katalikų tikėjime priimtini kai kurie dalykai, aš tikiu Dievu kaip aukštesne jėga, kuri simbolizuoja visuotiną gėrį. Bet kai kurie dalykai yra visiškai nepriimtini ir aš turiu teisę apie tai viešai kalbėti. Bažnyčios elgesys kai kuriais atvejais peržengia ribas“, – pabrėžė mama.
Bažnyčios elgesys kai kuriais atvejais peržengia ribas.
Simona teigė, kad iš meilės gimęs vaikas, jos manymu, neatsineša į šį pasaulį jokių nuodėmių.
„Tėvai turi nuodėmių, o ne vaikas. Tėvams reikėtų galvoti apie savo poelgius. Bet kam vaiką taip krikštyti? Su tėvu buvo kalbėta, kad, mergaitei pačiai apsisprendus, būtų galima surengti krikštynas. Ji juk vaikas. Ji būtų norėjusi meškiukų, balionų ir gražios suknelės. Aš visa tai suprantu. Mes su mergaitės tėčiu apie tai buvome kalbėję. Šioje vietoje yra svarbu pasakyti, kad sprendime dėl krikšto neliko jokio „mes“. Tėvas slapčia nuo manęs, nuo močiutės vaiką nuvežė pas pažįstamą kunigą ir pakrikštijo“, – pasakojo Simona.
Vaikas – ambicijų įkaitas?
Mergaitė buvo pakrikštyta vienoje Lietuvos bažnyčių, tačiau krikšto sakramentą jai suteikė ne toje parapijoje tarnaujantys kunigai, o vyriausiasis kariuomenės kapelionas plk. ltn. Remigijus Monstvilas.
„Remigijų puikiai pažįstu ir jis mane pažįsta. Jis yra buvęs pas mus svečiuose. Man nesuprantama, kaip galima nepaskambinti mamai, kai ruošiesi krikštyti jos vaiką? Mergaitė močiutei vėliau užsiminė, kad ji prieš ceremoniją norėjo paskambinti mamai, bet tėtis jai tokios galimybės nesuteikė. Esą pasakė, kad paskambins vėliau“, – stebėjosi moteris.
Simona akcentavo, kad niekad nedraudė vaikui bendrauti su tėvu, tai net labai skatino ir džiaugėsi, jog buvęs jos vyras su mergaite palaiko gražų ryšį.
„Aš tėvo paklausiau – kokia čia skuba buvo, kad tą vaiką paskubomis reikėjo krikštyti? Atsakymo aš iki šiol negavau. Ar čia buvo gyvybės ir mirties klausimas? Lyg kokį kačiuką nuvedė ir paskiepijo. Man tai yra nesuvokiama dėl kelių aspektų. Vaikas negali būtų ambicijų įkaitu. Jei su tėvu sutarta buvo vienaip, derėjo laikytis susitarimo“, – teigė mama.
Amžius – ne argumentas
Mergaitė buvo krikštijama dar nesulaukus septynerių metų.
„Tai reiškia, kad vaikui sukakus septyneriems, jo krikštijimui jau reikia vyskupo leidimo, reikia lankyti pamokėles. Na, ir kas? Jei tik ji būtų norėjusi, tegul lanko. Buvo likę pora savaičių iki sukakties. Ar jos amžius yra argumentas? Žmonės krikštijasi net ir suaugę, kai patys nusprendžia“, – pasakojo moteris.
Simona su mergaite gyvena užsienio šalyje, kuri yra itin katalikiška.
„Čia pilna bažnyčių. Jei vaikas būtų pats apsisprendęs, tam būtų buvusi bent kažkokia prasmė. Ji nuoširdžiai būtų susipažinusi su tikėjimu. Pagal kanonus, vaikas turėtų būti krikštijamas savo parapijoje, ten, kur gyvena. Mergaitė yra užsienio rezidentė. O šioje situacijoje atsirado jau dvejopi standartai. Krikštas – iš pažįstamo klebono, svetimoje bažnyčioje, be motinos žinios – visa tai Bažnyčiai yra normalu?“ – stebėjosi mama.
Simona kėlė klausimą dėl nuoširdaus tikėjimo krikšto sakramentu.
„Jei visi mes norime laikytis ne tik Dievo įsakymų, bet ir Bažnyčios tvarkų, tuomet turėtų būti paisoma abiejų tėvų nuomonės. Krikštas paslapčia nuo vieno iš tėvų yra amoralus dalykas“, – nuomonę išsakė motina.
Moteris akcentavo, kad krikšto ceremonija dažniausiai vadinama šeimos švente.
„Kokia čia šeimos šventė? Aš, mama, negalėjau dalyvauti pasirenkant krikšto tėvus savo vaikui. O jei aš mirčiau, mirtų tėvas, kam tektų rūpintis vaiku?“ – retoriškai klausė mama.
Moteris pasakojo, kad su vaiko tėvu vis tik anksčiau buvo aptarta, kas būtų krikšto tėvai.
„Buvome kartu sutarę. Vyro sesuo būtų buvusi tinkama krikšto mama, o krikšto tėvu būtume kvietę būti mano pusbrolį. Tačiau kvietimo į krikštynas negavau ne tik aš“, – kalbėjo moteris.
Visos globos teisės – mamai
Simona turi specialiuosius įgaliojimus, kurių suteikimo dokumentą notariate pasirašė ne tik ji, bet ir mergaitės tėvas.
„Man yra perduotos visos globos teisės. Aš esu pripažinta tuo asmeniu, kuris priima visus sprendimus dėl vaiko. Tačiau niekada nedraudžiau, o skatinau dukrą bendrauti su tėvu. Aš puikiai suprantu, kad tokie draudimai tik žalotų patį vaiką. O tėvas nesilaikė net elementarios pagarbos priimant sprendimą dėl krikšto“, – pripažino mama.
Simona peržvelgė Katalikų bažnyčios kanonus ir labai rimtai svarsto teikti skundą bažnytiniam tribunolui dėl krikšto suteikimo aplinkybių.
„Bažnyčios Kanonų teisės kodekso normos, mano vertinimu, buvo pažeistos. Pirmoji kanonų knyga skelbia, kad nepilnametis, nebaigęs septynerių metų, vadinamas vaiku, ir laikoma, jog nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau, sulaukus septynerių, kaip teigiama, yra pasiekęs proto pažinimą. Tai reiškia, kad krikštas paskubomis buvo valingas ir sąmoningas žingsnis, stengiantis apeiti kanonų taisykles“, – nuomonę dėstė mama.
Moteris akcentavo, kad mergaitei iki septynerių sukakties buvo likę nedaug laiko.
„Suprantu ir vertinu šį įvykį kaip kunigo sąmoningą piktnaudžiavimą savo pareigomis bei statusu, darant paslaugas draugams. Kunigas ir tėvas puikiai suprato, kad krikštija ne kūdikį, o sąmoningą asmenį, ir kad tai daro be mano žinios, todėl jie sąmoningai skubėjo atlikti krikštą likus keliolikai dienų iki gimtadienio, kad pasinaudotų formalia „kūdikio statuso“ spraga ir apeitų mamos bei paties vaiko valią“, – įtarė mama.
Pasak jos, Ketvirtoji kanonų knyga byloja, jog suaugusio asmens krikštui reikalaujama, kad jis būtų išreiškęs norą jį priimti, būtų išmokytas tikėjimo tiesų bei krikščioniškų pareigų ir per katechumenatą būtų patikrintas jo krikščioniškas gyvenimas. Be to, jis turi būti raginamas gailėtis dėl savo nuodėmių.
„Į tai, kad vaikas turėtų ateiti iki sprendimo pats lankydamas mokymus, nebuvo atsižvelgta. Kita kanonų nuostata byloja: „Niekam neleidžiama svetimoje teritorijoje teikti krikšto be deramo leidimo, net ir savo valdiniams, išskyrus būtino reikalo atvejį.“ Tad koks būtinas reikalas buvo šiuo atveju?“ – piktinosi mama.
Kas yra krikšto tėvai?
Moteris raštu kreipėsi į parapiją, kurioje buvo krikštyta jos dukra, prašydama atsiųsti krikšto liudijimą.
„Nieko negavau. Aš neturiu jokio mano vaiko krikšto dokumento ir iki šiol oficialiai neinformuota, kas yra mano vaiko krikšto tėvai. Į laiškus ten niekas neatsakinėja ir nieko nepaaiškina. Kreipiausi į Telšių vyskupijos kuriją. Kurijos kancleris Haroldas Šneideraitis atsakė man nesuvokiamu tonu“, – pastebėjo moteris.
„Norime pabrėžti, kad už nepilnamečius vaikus atsako jų tėvai. Jeigu tėvui nėra atimtos tėvystės teisės, tuomet jis gali spręsti dėl krikšto sakramento. Bažnyčia nėra įkaitė jūsų šeimos ginčo, todėl šį klausimą malonėkite spręsti kartu su savo buvusiu sutuoktiniu. Gražios dienos“, – motinai palinkėjo H. Šneideraitis.
„O bažnyčia iš viso žino, kas buvo pakrikštyta? Onutė ar Birutė? Jokių asmens dokumentų krikšto metu, pasirodo, niekas neprašo. Užtenka pažinoti kunigą. Nemanau, kad tėvas turi tik tokias pareigas – nuvesti paskubomis į bažnyčią krikštui. Manyčiau, yra daugybė kitų būdų auginti laimingą ir gėrį suvokiančią sielą“, – samprotavo moteris.
Dienraštis komentaro dėl situacijos kreipėsi į Kęstutį Balčiūną, bažnyčios, kurioje vyko ceremonija, kleboną.
Klebonas tikino, kad kariuomenės kapelionas R. Monstvilas į kleboniją kreipėsi dėl vieno kariškio krikšto.
„Negalime uždrausti. Krikštyti leidžiama bet kurioje Lietuvos bažnyčioje. Kiek žinau, buvo tėvas, atsivedė vaiką. Vaikutį krikštijo pats Remigijus. Remigijus atvažiuoja į pajūrį, jis yra kariuomenės kapelionas, todėl krikštija kariškius ir santuokas laimina“, – kalbėjo K. Balčiūnas.
„Manęs paprašė. Ką aš žinau“
Dėl motiną papiktinusios krikšto ceremonijos komentaro klausta ir paties kariuomenės kapeliono R. Monstvilo.
Jis aiškino, kad nesijaučia nieko blogo padaręs.
„Bažnyčia nedalyvauja jų šeimos reikaluose, atsiprašau labai. Tėvas paprašė ir pakrikštijome“, – išpyškino kunigas.
Klausiamas, ar derėjo pakviesti ir mamą, R. Monstvilas vėl atsakė, kad tai šeimos reikalas.
„Tėvui tėvystės teisės nebuvo atimtos. Čia yra jų reikalas. Aš esu kunigas. Paprašė, aš pakrikštijau. Čia yra jų reikalai. Aš negaliu visoje etikoje sudalyvauti“, – kalbėjo kapelionas (kalba netaisyta – A. A.).
Priminus, kad krikšto sakramentas suteikiamas tik kartą gyvenime, todėl mama pagrįstai kelia pretenziją dėl eliminavimo iš krikštynų, R. Monstvilas ėmė dūsauti.
„Aš nežinau. Jei atvirai, ne telefoninis čia pokalbis. Jei tėvas paprašė, o gali paprašyti, jei mama nesirūpina vaiko dvasiniu gyvenimu, gali tėvas paprašyti ir kunigas negali atsakyti to dalyko. Jei mama nesirūpino, tėvas pasirūpino vaiko dvasiniu gyvenimu“, – kalbėjo R. Monstvilas.
Klausiamas, ar pats kunigas žinojo, kad mergaitė buvo išreiškusi savo valią krikštytis vėliau, R. Monstvilas ėmė gūžčioti pečiais.
„Vaikas neprieštaravo. Ką aš žinau. Aš jų santykių dabar nežinau. Pažįstu šeimą. Bet aš nenusižengiau jokiai bažnytinei teisei. O Bažnyčia nėra įkaitė šeimų gyvenimų. Aš negaliu visų mamų atsiprašyti. Galvojau, kad informavo. Ką aš žinau. Manęs paprašė“, – kalbėjo R. Monstvilas.
Jis tikino, kad svetimoje bažnyčioje gali krikštyti.
„Kunigui bažnyčia ne svetima. Aš ne liuteronų bažnyčioje ją krikštijau. Aš tiesiog tuo metu buvau pajūryje. Specialiai nevažiavau“, – aiškino kunigas.
Nusikaltimo nepadarė
Šeimą pažįstantis kunigas keistokai vertino mamos keliamus jam klausimus.
„Mama tikriausiai būtų neatvažiavusi. Aš nežinau. Tai yra jų asmeninis reikalas. Kokios teisės pažeistos? Ką aš padarysiu?“ – klausė kunigas.
R. Monstvilas pripažino, kad žinojo tą faktą, jog jo bičiulių šeima nebuvo susituokusi.
„Čia ne mano bėda. Čia jų gyvenimas ir jų santykiai. Kiek paprašė, tiek padariau. Nusikaltimo nepadariau. Tai yra tėvo teisė. Mylime visus. Jeigu eina į bažnyčią. O jei nebuvo atėjusi, na, tai ką aš galiu dabar pasakyti?“ – pareiškė kunigas.
R. Monstvilas pripažino, kad žinojo tiksliai mergaitės amžių, ir pripažino, kad tai buvęs vienas argumentų skubioms krikštynoms.
„Mergaitei būtų sukakę septyneri metai. Būtų jau reikėję vyskupo leidimo. Gal ir taip. Aš buvau ten, buvo pasitaikiusi proga. Mama vis nekrikštijo mergaitės, tėvas turėjo prisiimti atsakomybę. Kodėl aš turėčiau apgailestauti? Aš jos neeliminavau“, – apie įvykį kalbėjo kunigas.
Atsiprašyti įskaudintos mamos R. Monstvilas neketina.
„Tegul tėvas atsiprašo, jei įskaudino. Tėvą pažįstu, o jos – nelabai. Aš turėjau pareigą pakrikštyti“, – tarstelėjo R. Monstvilas.
Jis neslėpė, kad yra įsitikinęs, jog mama nebūtų atvykusi į krikštynas.
Į tai dukros motina sureagavo itin aštriai.
„Penktadienį jie nusprendė, o sekmadienį pakrikštijo. Tėvas žinojo, kuriai dienai aš turiu bilietus į Lietuvą. Galima įžvelgti tyčią. Jie, iš anksto susitarę, tyčia ėmėsi tokių veiksmų, nes buvo žinoma, kada leidžiasi mano lėktuvas Lietuvoje“, – pabrėžė mergaitės mama.
Įžvelgia etikos pažeidimą
Žurnalistai situacijos paaiškinimo kreipėsi į Telšių vyskupiją, tačiau dėl bešališkumo, jei tektų nagrinėti motinos skundą, vyskupijos atstovas prašė leisti jam susilaikyti nuo viešų komentarų.
Tuomet buvo prašyta paaiškinti tvarkas bažnytinio teismo teisėjo, Panevėžio vyskupijos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebono Romualdo Zdanio, kuris yra ir vyskupijos bažnytinio teismo oficiolas (pirmininkas).
Vienu geriausių kanonų teisės specialistų Lietuvoje laikomas dvasininkas situaciją komentavo nežinodamas pavardės konkretaus kunigo, dėl kurio klausimus kėlė mergaitės mama.
R. Zdanys pripažino, kad Lietuvoje nėra praktikos teisiniu keliu naikinti krikštą.
„Buvo ar nebuvo vaiko asmens dokumentai, nėra esminis reikalas. Jei vaiką krikštijantis kunigas neturi dvejonių ar abejonių, kad vieno iš tėvų pateikiami duomenys yra teisingi, krikštijama ir be dokumentų. Ateina tėvai su savo vaikais, ir mes krikštijame. Nes nėra jokio intereso sumeluoti. Kaip suprantu, kunigas tėvą pažinojo, vadinasi, pasitikėjo, kad jis nemeluos“, – kalbėjo R. Zdanys.
Bažnytinio teismo oficiolas paaiškino: jei vaikas yra nepilnametis, užtenka vieno tėvų prašymo.
„Tačiau mes turėjome vieną atvejį, kai senelė be tėvų žinios pakrikštijo anūką. Tėvai atėjo su didelėmis pretenzijomis Bažnyčiai. Jie pasakė, kad kitaip įsivaizdavo vaiko krikštą. Kanonai iš tiesų sako, kad užtenka vieno iš tėvų prašymo“, – pastebėjo bažnytinės teisės žinovas.
R. Zdanys pripažino, kad vaiko apsisprendimas krikšto klausimu Bažnyčiai nėra svarbus.
„Ji dar neturėjo septynerių, tai reiškia, kad prilyginama kūdikiui. Mes turime labai kvailą pavadinimą – „nesinaudojantis pilnai protu“. Po 14 metų vaikas galėtų priimti krikštą net prieš tėvų valią. O iki septynerių laikoma, kad tai yra vaikas. Aišku, kad skubėta. Negražiai čia. Bet problema šeimos. Ne teisinė problema. Visi mes kažkieno draugai ir pažįstami“, – pastebėjo R. Zdanys.
„Aišku, jei kunigas žinojo, kad mama prieštarauja ar kitaip įsivaizduoja ceremoniją, ne teisės, o moralės tai yra klausimas. Etika truputį pažeista. Jei pažįsta motiną, o ji normali ir neprieštarauja krikštui, tik numačiusi kitokią raidą, galėjo kunigas paprotinti savo pažįstamą, mergaitės tėvą. Reikėjo patarti neskubėti, nes kils konfliktas šeimoje. Bet čia ne teisė, o etika“, – nuomonę išsakė R. Zdanys.
Gali nusipjauti ką tik nori
Tai, kad bažnyčiose prašoma iš anksto registruotis krikštynoms mažiausiai prieš mėnesį, bažnytinės teisės žinovas laiko tik formalumu.
„Krikšto neužginčysi. Jo nepavadinsi negaliojančiu. Galima pasakyti, kad jis netinkamai suteiktas, bet galiojantis. Ši istorija byloja – yra ko pasimokyti. Aklai vienu iš tėvų gal ir nereikėtų tikėti. Tačiau, jei tikima krikštu, reikia priminti, kad vaikas turi būti pakrikštytas po gimimo, kūdikiu dar būdamas. Tikintys tėvai neturi išsidirbinėti ir vaikytis madų. Mat laisvė, lygiateisiškumas. Esą sueis 18 metų, tegul priima sprendimą. Teisė katalikiškus tėvus įpareigoja pakrikštyti vaikus vos gimus“, – akcentavo R. Zdanys.
Jis priminė, jog tėvai nelaukia 18 metų, kad vaikai pasirinktų mokyklą.
Krikšto panaikinti neįmanoma.
„Kartais sprendimai priimami per prievartą. Tėvai nusprendžia, kokius būrelius lankys vaikai. Kas yra didžioji dovana po laikinosios gyvybės suteikimo? Amžinoji gyvybė danguje – atgimimas per krikštą ir tapimas Dievo vaiku. Kai tėvai dovanoja laikinąjį gyvenimą, jie turi krikštu dovanoti amžinąjį gyvenimą savo vaikui. Kas jiems suteikė teisę rizikuoti vaiku? Jei įvyktų nelaimingas atsitikimas? Pagimdei vaiką, turi teisę spręsti už vaiką tam tikrus dalykus“, – paaiškino R. Zdanys.
Klausimas, kaip šiuo atveju reikėtų vertinti kunigo elgesį, pasak R. Zdanio, yra rimtas.
„Jei pažįsta šeimą, turėjo apdairiau daryti. Mes po 200 vaikų per metus krikštijame. Dažniausiai ateina mamos, ir mes neklausiame, ar su tėvu mama išsiskyrė, ar jis „pijokas“? Nuleidi galvą ir krikštiji. Jei kunigas žinojo situaciją, būtų patartina truputį neskubėti“, – savo įvertinimą pateikė bažnytinės teisės žinovas.
R. Zdanys pripažino, kad teoriškai mama turėjo septynerius metus surengti vaiko krikštynas.
„Krikšto panaikinti neįmanoma. Net ir suaugęs žmogus, kuris daro apostazę ir nusprendžia palikti bažnyčią, jis gali tapti musulmonu, jehovistu, apsipjaustymą pasidaro, jis gali rėžtis, ką tik nori. Krikšto neišrėši. Gali nusipjauti ką tik nori, krikštas liks“, – akcentavo R. Zdanys.
Byla dėl savivaldžiavimo?
Žinomas uostamiesčio advokatas Osvaldas Martinkus pripažino, kad civilinė teisė skiriasi nuo bažnytinės teisės.
„Krikšto panaikinimo klausimo civiliniai teismai nesprendžia. Tai yra ginčas tarp tėvų. Krikštas įvyko nesuderinus to su vienu tėvų. Bažnyčia pasakys mamai, kad tėvai lygias teises turi. Tačiau klausimas, ar buvo pažeistos mamos teisės dalyvauti procese?“ – samprotavo O. Martinkus.
Advokatas pastebėjo, kad jei mama būtų kitokio tikėjimo ar ateistė, ji galėtų krikštą vertinti kaip žalą.
„Jei ji ateistė, galėtų pasakyti, kad jūs mane įžeidėte, nes pakrikštijote mano vaiką. Krikštas savaime pasekmių nesukelia. Krikštas – tai vandenėlis, jis išdžiūsta. Gali žmogus pasirinkti bet kokį tikėjimą. Krikštas yra pripažinimas, kad priklausai kažkokiam tikėjimui. Bet kiekvienas mūsų gali jį pakeisti. O tikėjimo pakeitimas nėra nuodėmė. Nė viena religija neatsisakys priimti kito tikėjimo žmogaus“, – svarstė O. Martinkus.
Advokatas priminė, kad pagal Lietuvos įstatymus į vaiko nuomonę galima atsižvelgti tik tada, kai jam sueina 10 metų.
„Bažnyčios kanonai sako, kad septyneri metai yra riba. Jei paaiškėtų, kad padaryta žala, galima būtų konstatuoti, kad buvo savivaldžiauta. Galbūt buvo pažeistos mamos, kaip įstatyminės vaiko atstovės, teisės? Galima būtų kelti administracinę bylą dėl savivaldžiavimo. Kodėl gi ne? Šiuo atveju, slapčia nuo mamos priimamas sprendimas ir atliekamas veiksmas. Tokiu atveju padaryta žala mamos neturtinėms teisėms. Mama visai pagrįstai galėtų kelti klausimą, ar ji gali jaustis užtikrinta, kad ateityje jos teisės nebus vėl pažeistos?“ – pažymėjo advokatas.
Tai, kad bažnyčioje vaikas buvo krikštytas, motinos įtarimu, prieš jos valią, O. Martinkus nelaiko teisiniu argumentu.
„Vaikas – ne subjektas. Grubiai sakant, su vaiku visi daro, ką tik nori, tiksliau – ką gali. Net valstybė turi didesnes teises vaikui, nei patys tėvai, nes ji galvoja, kad ji geriau žino, ko vaikui reikia. Visi tai vadina vaiko interesais. Bažnyčia šiuo atveju taip pat parodė savo valdžią. Šioje istorijoje buvo pažeistas pats principas, kad klausimai, susiję su vaiku, turi būti sprendžiami bendru sutarimu. Vienas iš tėvų ėmėsi savavališko veiksmo. Tėvą būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn, o kunigą patraukti kaip bendrininką, kuris padėjo savivaldžiauti, žinodamas tikrąją situaciją. Kunigas taip pat gali būti traukiamas atsakomybėn administracine tvarka“, – pastebėjo O. Martinkus.
Tėvas uždraudė viską
Redakcija komentaro kreipėsi į mergaitės tėvą. Vyras telefonu pasakė, kad situacijos nenori plačiau komentuoti, tačiau kalbėjo maloniai, keliais sakiniais apibūdino savo nuomonę dėl situacijos.
Po dienos redakcija sulaukė griežto tėvo laiško, kuriuo jis draudė pateikti bet kokią jo poziciją šiuo klausimu.
Vyras draudė net publikuoti jo dukrą pakrikštijusio kunigo pavardę, nors kariuomenės kapelionas yra viešas asmuo, o Visuomenės informavimo įstatymas apskritai Lietuvoje draudžia cenzūrą.
Tėvas rašte redakcijai dėstė, kad jo atsisakymas komentuoti situaciją nėra nei patvirtinimas faktinių aplinkybių, nei jų paneigimas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)