Į miestą prie jūros
– Apsisprendimas atvykti gyventi į Klaipėdą buvo netikėtas?
– Nepasakyčiau. Kai krausčiausi iš Anglijos po beveik 17 metų į visai kitokią Lietuvą, nei iš jos išvažiavau 1995 m., jau tada mano pasirinkimas buvo tarp Vilniaus ir Klaipėdos, kur įsikurti grįžus. Pasirinkau Vilnių dėl dukrų, nes ten buvo anglakalbės mokyklos. Kitas dalykas, Vilniuje turėjau darbą. Turėjau televizijos laidą BTV ir man Vilnius tada buvo tinkamesnis pasirinkimas. Bet mintis gyventi prie jūros buvo visą laiką. Paskui pagalvojau, kad tarp 2015 ir 2023 m., kai dažnai gyvenau užsienyje – JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, visą tą laiką gyvenau prie jūros (išskyrus Avinjoną Prancūzijoje).
– Užsiminėte, kad žmonės jus atkalbinėjo nuo persikėlimo gyventi į Klaipėdą. Kodėl?
– Psichologiškai žiūrint, manau, tai buvo nesupratimas. Apskritai daugeliui žmonių, matant kitus, kurie dažnai keičia gyvenamąją vietą, nenorėčiau to banalaus žodžio, bet gal kiek pavydu, nes jie galbūt ir patys taip norėtų, tik nelabai sau gali tai leisti. Man kalbėjo, kad Klaipėdoje daug rusakalbių, ten nėra ką veikti, Klaipėdoje žiemą žvarbu ir taip toliau. Aš jiems kartojau, kad nesu to amžiaus, kad man kiekvieną penktadienį reikėtų aplankyti 20 barų. Netiesa, kad Klaipėdoje nėra ką veikti. Klaipėdoje yra ne vienas teatras, yra labai daug gamtos, iš Klaipėdos ranka pasiekiama Mažoji Lietuva, čia pat – Palanga, Šventoji. Be to, kai sukaupi tam tikrą gyvenimo patirtį, labai svarbus dalykas yra ramybė. Tada supranti, kad Vilniaus gatvių spūstyse tu veltui leidi savo gyvenimą. Klaipėdoje yra visai kitoks gyvenimo ritmas, žmonės sau turi žymiai daugiau laiko, kuris man yra labai brangus. Pagaliau ta pati jūra, prie kurios galiu nuvažiuoti per 15 minučių, man reiškia labai daug.
Netiesa, kad Klaipėdoje nėra ką veikti. Klaipėdoje yra ne vienas teatras, yra labai daug gamtos, iš Klaipėdos ranka pasiekiama Mažoji Lietuva, čia pat – Palanga, Šventoji.
– Jūs vienas tų itin retų dar neilgai gyvenančiųjų Klaipėdoje, kuris ištarė žodžių junginį „Mažoji Lietuva“.
– Man Mažoji Lietuva visada labai patiko, man ji buvo labai ryškiai skirtinga nuo Didžiosios Lietuvos – ir medžiais apsodintomis alėjomis, ir visai kitokia urbanistika, ir miestų užstatymu, ir kitais dalykais. Į Mažąją Lietuvą važinėjau visus tuos metus nuo 2011-ųjų, kai grįžau iš Didžiosios Britanijos.
– Dabar gyvenant uostamiestyje, kaip jums iš šono atrodo, ar Vilniaus žmonės suvokia strateginę Klaipėdos svarbą valstybei?
– Ne, atsakau tiesiai, nesuvokia. Vilniaus žmonės ir savo daugybės dalykų nesuvokia. Pavyzdžiui, labai retas vilnietis susimąsto, kad Baltarusijos pasienis nuo Vilniaus yra vos už 40 km. Be to, iš Vilniaus sklinda labai didelė arogancija, nes Vilniuje yra Seimas, yra Vyriausybė. O Lietuvoje yra gili pagarbos valdžios institucijoms tradicija. Ne pirmą kartą sakau, kad vienas Klaipėdos patrauklumų yra tas, kad čia valdžios įstaigų yra nuostabiai nedaug. Net ir savivaldybės pastatas yra palyginti kuklus ir nedidelis. Ir čia dauguma žmonių yra užsiėmę darbu ir ekonomiškai naudinga veikla. Kalbu ir apie uostą, taip pat su juo susijusias bendroves. Ar yra, kas vilniečius čia nustebina? Taip, pavyzdžiui, Klaipėdos miesto švara. Pamenu, atvažiavo žmonės iš Vilniaus, nusileidome viaduku ir važiuojame Baltijos prospektu, sustojame prie šviesoforo, jie žiūri pro langą ir sako, kaip švaru čia pas jus, ar čia kokiai šventei ruošiatės? Sakau, čia visą laiką taip. Vilnius sunkiai tvarkosi su automobilių spūstimis, nešvara, nesibaigiančiomis amžinomis statybomis, išraustomis gatvėmis. O grįžtant prie klausimo, Vilniuje yra labai daug arogancijos, kuri manęs nestebina. Pats juk esu kaunietis, ten pragyvenau pirmus šešerius savo gyvenimo metus, paskui vidurinę mokyklą pradėjau lankyti Vilniuje, vėliau Kaune mokiausi Vytauto Didžiojo universitete. Taigi mačiau labai daug arogancijos ir Kauno atžvilgiu. Yra ir daugiau pasaulyje tokių miestų, pavyzdžiui, Niujorkas, kuris labai iš aukšto žiūri į visą likusią šalį. Paryžius, be jokios abejonės, taip pat. Kažkada dar 1992 m. pažinojau tokį verslininką iš Marselio, jis gyveno Vilniuje ir man bėdojo, kad jo ambasados darbuotojai nekviečia į Bastilijos dienos minėjimą, o tada Vilniuje prancūzų buvo gal penkiolika. Jo nekvietė, nes jis – „kaimietis“ iš Marselio, į šventę kvietė tik paryžiečius.
– Vilniaus žmonės irgi tokio pasipūtimo turi?
– Tikrai taip. Neseniai sužinojau tokį faktą, kuris daug ką pasako apie vilniečius. Vilniuje, regis, vos ne 20 kartų dažniau nei kitur pasitaiko automobiliai su vardiniais numeriais, kurie kainuoja pusantro ar du tūkstančius eurų. Klaipėdoje tokių irgi yra, bet jų yra labai nedaug. Ir apskritai, jei pamatai kokį nors labai ypatingą automobilį Klaipėdoje, tai veikiausiai kažkoks vilnietis susiruošė į Kuršių neriją.
– Šiaip ir jus daug kas vadina arogantišku, bet gal viešai pateikiamas yra jūsų sukurtas personažas, bet ne pati asmenybė?
– Ačiū, nes ne visiems pavyksta suprasti skirtumą tarp personažo ir tikro žmogaus.
Apie afrikietišką žurnalistiką
– Esate daug keliaujantis žmogus, teko dirbti net Afrikoje. Kaip ten atsidūrėte?
– Vakarų Afrikoje gyvenau keturis mėnesius. Tuo metu dirbau BBC (angl. The British Broadcasting Corporation – Britų nacionalinis transliuotojas – A. D.), neseniai buvau tapęs vadovaujančiu darbuotoju ir vyko vidinis konkursas. Reikėjo vadovo nedideliame mūsų korporacijos biure Vakarų Afrikoje, Ganos sostinėje Akroje, kad apmokytų vietinius darbuotojus ir pasirūpintų visokiais organizaciniais reikalais. Mums davė du nedidelius kambarius Ganos nacionalinio transliuotojo patalpose. Įdomiausia, kad dar prieš konkursą kolegos atkalbinėjo mane teikti dokumentus į tą vietą, nes esą jie jau yra atsirinkę žmogų. Man kalbėjo, kad tas konkursas yra tik dėl vaizdo. Pasirodo, konkursai dėl vaizdo būna ne tik Lietuvoje. Bet pagalvojau, kad man tai nieko nekainuos, pabandysiu. Gavau tą darbą, mane paskyrė keturiems mėnesiams. Jei būtų buvęs ilgesnis terminas, būtų tekę mane perkelti į Afriką su visa šeima. Tai buvo gana seniai, ten dirbau ir mokiau tuos žmonės prieš 25 metus. Jie užsiėmė žiniasklaidos monitoringu, tai yra stebėjimu. Jie skaitė, stebėjo, klausė naujienas iš kitų Afrikos šalių – Nigerijos, Togo.
Ne visiems pavyksta suprasti skirtumą tarp personažo ir tikro žmogaus.
– Kaip vertinate darbo Afrikoje patirtį?
– Patirtis buvo, sakyčiau, edukacinė. Kai atvažiavau, buvau idealų kupinas jaunuolis, įsivaizdavęs, kad baisūs baltieji kolonistai vargšę Afriką nustekeno, iš jos viską išvežė. Per keturis gyvenimo mėnesius ten supratau, kad ne viskas visai taip. Nes kai baltieji kolonistai paliko Ganą, tai buvo antroji pagal turtingumą Afrikos šalis po Pietų Afrikos Respublikos. Valstybė 10 metų gyveno iš atsargų, kurias britai sukaupė ir paliko, paskui Gana skolinosi, vėliau tas skolas nurašydavo. Mačiau ten visus tuos apleistus kadaise buvusius puikius parkus, nuostabias anglų pastatytas ligonines, dabar jau apaugusias žolėmis, ir taip toliau.
– O žiniasklaida skiriasi Afrikoje ir Vakaruose, kokia afrikietiškos žurnalistikos specifika?
– Labai skiriasi, pirmiausia todėl, kad žmonės ten niekur nėra keliavę. Mes esame žymiai atviresni pasauliui. Mes turėjome išeiviją Amerikoje net ir tais baisiais sovietiniais laikais, pas mus buvo visai kitokia mokslo sistema. Vakarų Afrikos miestuose yra mažytis sluoksnelis civilizacijos, o visa kita tikrąja to žodžio prasme yra viduramžiai. Pamenu, vietos laikraštyje skaičiau istoriją, kaip du jaunuoliai, beraščiai, bedarbiai, iš kažkokio kaimo kreipėsi į burtininką, kad šis atstatytų jų vyriškas galias, kurias jie kažkokiu būdu buvo praradę. Burtininkas pažadėjo jiems padėti, bet jie jam turi atvesti nekaltą mergaitę. Tai skamba kaip pasaka, bet buvo aprašyta laikraštyje. Tada tie jaunuoliai iš kažkokio sostinės Akros priemiesčio sugavo keturiolikmetę ir turėjo ją pristatyti žyniui, bet neturėjo transporto, nes tempti rėkiančią ir besipriešinančią merginą buvo sunku, galiausiai žmonės atkreips dėmesį. Jie ją uždarė kažkokiame sandėliuke ir išėjo ieškoti transporto. Tuo metu mergaitė sugebėjo išsilaisvinti ir prisišaukė pagalbos. Žmonės iškvietė pareigūnus, ir kai tie jaunuoliai grįžo, juos sulaikė. Tokia istorija su burtininkais, kažkokiais viduramžiškais vaistais, niekadėjais, nekalta mergaite ir jos išgelbėjimas atsispindėjo laikraštyje. Mane nustebino, kad visa tai buvo aprašyta tokia spalvinga kalba, tarsi kokia pasakėlė, sekama prie laužo. Tai štai kokio lygio ten yra žiniasklaida. Žmonės nieko be savo šalies ten nėra matę, dėl to labai siaurėja supratimas apie pasaulį, mūsų, lietuvių, supratimas yra žymiai platesnis.
Gauname, ko nusipelnome
– Užsiminėte apie daugybę Afrikos žmonių, kurie niekada nėra niekur išvykę iš savo šalies. Ar tai jums neprimena Rusijos, išskyrus Maskvą ir kitus didmiesčius?
– Taip, labai viskas panašu. Kai dirbau BBC, teko būti Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose – Vladivostoke, Chabarovske, Magadane, Sachaline – ten žmonės irgi niekur nebuvo išvykę, jie nebuvo Maskvoje, net Uralo nepasiekė. Manau, kad apie rusus turime klaidingą įspūdį, žiūrėdami, kaip gyvena, tarkime, maskviečiai. Jie šen ir ten keliauja, rusų kekšės sklaidosi po Monaką, Nicą, Kanus, Romą ir kitur. Ir matant tos „grietinėlės“ pasitaškymus po pasaulį, žmonės ima įsivaizduoti, kad visa Rusija taip gyvena. O tai yra tik mažulytė jos dalis. Mes kalbame apie šalį, kurioje 40 proc. gyventojų savo namuose neturi kanalizacijos. 140 mln. gyventojų turinčioje šalyje 57 mln. žmonių naudojasi lauko tupyklomis. Tai apie kokias keliones galime kalbėti? Manau, kad žmonės patys atsako ir už valdžią, kurią jie turi. Ne V. Putinas išmokė rusus būti tokiais, kokie jie yra dabar. V. Putinas yra Rusijos žmonių daugumos lūkesčių, ambicijų, baimių, paranojos atspindys. Jis labai gerai visa tai pagavo ir įprasmino, lygiai kaip A. Lukašenka Baltarusijoje. Nepamirškime, kad A. Lukašenka daug kartų buvo išrinktas laisvuose rinkimuose. Ir jei šiandien būtų laisvi rinkimai, kuriuose jis būtų vienas kandidatų, beveik neabejoju, kad laimėtų. Žmonės gauna tokius lyderius, kokių nusipelno.
– Tai tas pats ir kalbant apie Lietuvą?
– Taip, o kas gi tuos žmones susodino į Seimą? Nors nevadinčiau to katastrofa, nes Lietuva vis dar funkcionuoja, ir gana neblogai. Manau, mums labai pasisekė, kad 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą. Ir ne tik dėl pinigų, kuriuos gauname. Bet mums vis dar norisi, kad mus kas nors prižiūrėtų, nustatytų taisykles, pasakytų, kas galima, ko negalima. Ir tai nepakenkia, nepaisant korupcijos, už europinius pinigus prisistatytų popierinių kaimo turizmo sodybų ir t. t. Visko yra, bet galiausiai vis tiek viskas išeina „į pliusą“. Turiu svajonę, kad žmonės vis mažiau buvimą valdžioje įsivaizduotų kaip gyvenimo siekį. Dar prieš 20 metų buvimas Seimo nariu buvo visų žmogaus svajonių išsipildymas – ir finansinių, ir karjerinių, ir pensinių. O jei dar 2–3 kadencijas, tai visas gyvenimas išspręstas. Dabar jau, kad būtų gyvenimas išspręstas, labiau reikia darbo Europos Parlamente. Ten sočiau maitina ir dienpinigiai didesni. Tačiau Seime vis dar daugybė tokių, kurie nei protinėmis, nei dalykinėmis savybėmis nepajėgūs dirbti to darbo. Panašu, kad prodiuseris Saulius Bartkus, kuris daugybę metų kuria laidą „Kakadu“, darbo turi visam gyvenimui.
Apie Nepriklausomybės stebuklą
– Šiandien, matant visą politinę situaciją, sunku patikėti, kad Lietuvoje tas Nepriklausomybės stebuklas apskritai įvyko.
– Manau, projektas „Nepriklausomybė“ pavyko todėl, kad turėjome nedidelį galimybių langą – 1990 m. paskelbta Nepriklausomybė, 1991 m. buvo sausio 13-osios įvykiai, 1993 m. išvesta okupacinė sovietų kariuomenė. Jeigu, tarkime, kariuomenė nebūtų išvesta iki kokių 1995 m., nekalbant apie 2000-uosius, jos niekas taip ir nebebūtų išvedęs. Mes turėjome momentinę sąlyginės galios poziciją, esant nežmoniškai silpnam priešininkui, kuris buvo sužeistas, nukraujavęs ir rinko humanitarinę pagalbą po visą pasaulį. Tuo metu buvo labai mažas galimybių langas, kurį mes nuostabiai išnaudojome. Ir dar buvo labai suspausta laisvės troškimo spyruoklė. Labai neracionali. Trumpą laiką suvokėme, kad mums reikia laisvės, o tada jau žiūrėsime, kaip bus, ką valgysime, kuo šildysimės. Toks dalykas tautų gyvenime atsitinka labai nedažnai. Sutapo nuotaikos, sutapo svajonė apie geresnį gyvenimą, kurį mes matėme ir girdėjome ir iš „Amerikos balso“, ir iš giminių Amerikoje. Tas galimybių langas buvo toks mažas, kad mes galėjome ir nepataikyti, bet kažkaip pataikėme. Atrodo, kad prie to prisidėjo lietuvių neracionalumas, „nedamuštų“ pagonių mistikos genas, kaimietiškas užsispyrimas ir konservatyvumas.
– Tačiau dabar girdint kai kuriuos Lietuvos žmones, taip pat ir politikus, pritariančius V. Putino nusikaltimams, kyla abejonių, ar tikrai esame verti tos laisvės?
– Tai yra tema, nuo kurios imu sproginėti ir vartoti nenorminę leksiką. Neturiu atsakymo, ką daryti su tuo gana dideliu sluoksniu žmonių, kurie turi tą kolūkinę nostalgiją. Dėl tos priežasties pasitraukiau iš feisbuko, nes nuolat erzindavau tokius, kurie įkeldavo praėjusio amžiaus 70-ųjų nuotraukas ir rypuodavo, kaip tada viskas buvo gerai, kaip visi darbą turėjo, kainos buvo mažos, vyresniuosius gerbė ir taip toliau. Mane nuo tokio melo suima labai stiprios emocijos. Ir neturiu atsakymo, ką daryti su tais pasiklydusiais sentimentuose. Pateiksiu analogišką Vokietijos pavyzdį. Po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję 25 metai, kai federalinis kancleris Willy’is Brandtas, nuvykęs į Lenkiją, aplankė Varšuvos getą. Jis neplanuotai atsiklaupė ir atsiprašė. Pagal visuomenės nuomonių apklausas, tuo metu didžioji dalis Vokietijos jį pasmerkė. Esą kam to reikia? Tai įvyko Vokietijoje, kuri buvo okupuota sąjungininkų, kuri buvo denacifikuota, kur vokiečius vežiojo į buvusias koncentracijos stovyklas ir jiems rodė nacių įvykdytus nusikaltimus, nuotraukas, filmus, dokumentiką, po 25 metų jie vis dar galvojo, kad jiems nelabai yra už ką atsiprašyti ir klausė, kodėl mūsų kancleris ten nuvažiavęs ant kelių ropoja?
– Panaši reakcija buvo ir Lietuvoje, kai 1995 m. į Izraelį nuvykęs tuometis prezidentas A. Brazauskas lietuvių tautos vardu oficialiai atsiprašė už tuos piliečius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo žudant ir plėšiant žydus.
– O taip. Buvo kalbama, kad žydai čia važinėja, A. Brazausko kabineto duris atidarinėja kojomis, o jis tik atsiprašinėja, nes stuburo neturi. Panašiai buvo ir kai Amerikos nepriklausomybės dienos proga Vilniuje buvo iškelta JAV vėliava, buvo besipiktinančių, tarsi ji čia kasdien plevėsuotų. Kiti žmonės piktinasi Ukrainos vėliavomis. Tai primena W. Brandto atvejį, kuris tarsi parodė, kad ta ilgametė denacifikacija beprasmiška. Belieka žmonėms, kurie myli Lietuvą, o ne kažkokius iškrypusius prisiminimus apie Sovietų Sąjungą, nuolat priminti, kas yra tas blogis.
– Apie tai rašote ir naujoje savo knygoje „Gyvenimas pavyko“?
– Visada atrodė, kad buitinė istorija yra nerimta, rimta yra tik valstybinė didybė. Jau esu parašęs dvi knygas apie sovietinius laikus – pirmąją ir antrąją evangelijas pagal A. Užkalnį. „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas patarė, kad galėčiau kažkaip tas dvi knygas sujungti, išplėtoti. Nes apie aną metą yra daug propagandinio melo. Taip žmonės užsipildo savo galvas iliuzijomis. Galima sakyti, kad kalbėdami apie tai mes nieko nepakeisime. Bet melas įsigali tada, kai tiesa yra nesakoma. Todėl mūsų misija yra kalbėti, liudyti, rodyti, rašyti knygas, straipsnius. Pasidavimas būtų bedieviškas silpnumas. Reikia nepasiduoti ir dirbti.
– Žmonės, perskaitę šį interviu, ko gero, pamatys jus visai kitokį. Ar kada nors su žurnalistais kalbėjote ne kaip personažas A. Užkalnis?
– Nedažnai duodu tokius interviu, nes dažniausiai norima reitinginio straipsnio. Tema Nr. 1 yra maisto apžvalgos, žmonėms tai įdomu. Antroji tema yra kažkas apie asmeninius santykius, nors ne taip jau daug turiu ką apie tai papasakoti. Ne tiek daug čia tos „Santa Barbaros“ buvo, nei skandalingų skyrybų, nei turto dalybų. Ir žmonėms įdomu popsiniai, lengvi dalykai, ypač kultūrinė antropologija – kokie žmonės yra, kaip jie elgiasi, kodėl. Ir jei skaitytojai mane dabar pamatys kitokį, džiaugsiuosi. Tikiu, kad žmonės sugeba matyti toliau, nei pateikiamas personažas, ir jei mes jiems padėsime, gal būsime padarę gerą darbą. Žmonės pamatys kai ką kitu kampu. O tai juk ir yra, kas skiria protingą nuo kvailio.