Prieš 35 metus rugsėjo 14-ąją Lietuvoje gyvenę ir pokariu iš Rytų Prūsijos atklydę vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“ (1993 m. bendrija pavadinta „Edelweiss–Wolfskinder“).
Pirmuoju jos pirmininku buvo išrinktas O. Pasenau.
1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti pirmieji 58 „vilko vaiko“ dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai.
Taip prasidėjo jų artimųjų paieškos, tikrųjų vardų, pavardžių ir pilietybės susigrąžinimas.
Pats Olafas buvo vienas jų.
Iki tol jis beveik 50 metų buvo Jonas Balsys.
Tiesiog tada nebuvo kitos išeities.
Jis negalėjo būti Olafu, nors tokį vardą jam suteikė tėvai.
Iškart po Antrojo pasaulinio karo nė 11 metų neturintis berniukas išgyveno savo mamos baisią mirtį, niekada daugiau taip ir neapkabino tėčio, o sesė, susitikus po daugybės dešimtmečių, suabejojo, kad jis tikrai jos brolis, ir galiausiai atsisakė bendrauti.
Olafo vaikiškas pasaulis sugriuvo 1945-ųjų pavasarį, kai aplinkui mėtėsi vien sudarkyti lavonai, rūko dar ne taip seniai gražių miestų griuvėsiai, kur šlaistėsi girti „išvaduotojai“.
„Gal per mažas buvau ir nesupratau, kad namų jau niekada nebebus. Nebebus ir Tėvynės. Tik kelias, šaltis, alkis ir baisus ilgesys. Ilgesys mamos, sesės, tėvo ir to Kionigsbergo, kurio niekada nebebus. Vaikystė irgi mirė. Iš bado“, – jau vėliau užrašys Olafas, kuriam išgyventi tada padėjo jį priglaudę Lietuvos žmonės.
Atgavus nepriklausomybę, O. Pasenau su žmona po kelerių metų iš Lietuvos išvyko į Vokietiją.
Jie apsigyveno Granzės miestelyje, kuris primena Rytų Prūsiją.
Po mėnesio Olafas būtų šventęs 92 metų sukaktį, bet užgeso amžiams.
Jis bus palaidotas rugsėjo 17 d. Granzėje, ten kur gyveno pastaruosius dešimtmečius.
Naujausi komentarai