Siekė istorinio tęstinumo
„Jau būdama studentė atvažiavau į Jūros šventę gal 1980-aisiais ir man buvo toks pirmas įspūdis, kad patekau tarsi į kitą šalį. Čia žmonių rūbai – itin spalvoti, ypač išsiskyrė moterų apranga. Buvo matyti, kad šiuos žmones pasiekia kažkokios prekės iš užsienio, jas veikiausiai pargabendavo jūrininkai. Atmintyje išlikęs drabužių spalvų ryškumas, kuris buvo labai neįprastas tuo metu, lyginant su Vilniumi“, – prisiminė buvusi ilgametė Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vadovė Nijolė Laužikienė.
Pasak N. Laužikienės, iš sovietmečio Jūros šventė jai kitais aspektais nelabai išliko prisiminimuose, nes ji nebuvo didelė masinių švenčių gerbėja.
„Tie ano meto Jūros šventės paradai keistai man tada atrodė. Visai kitas požiūris radosi, kai nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų pradėjau dirbti Kultūros skyriuje. Teko revizuoti sovietinį palikimą, kalbant apie Jūros šventę, reikėjo taip pat viską peržiūrėti. Pirmaisiais metais Jūros šventė buvo labai menka, buvo vos keli renginiai, bet buvo ženklų, kad šventė išlaikys tęstinumą“, – prisiminė N. Laužikienė.
Kiek vėliau, pasak N. Laužikienės, pradėta domėtis tradicijomis, iš kur ta šventė kilusi, ir, paaiškėjus jos istorinei svarbai, imtasi iniciatyvų ją sustiprinti.
„Labai norėjome, kad tai nebūtų „Праздник моря“ (liet. „Jūros šventė“), o istorinio tęstinumo šventė. Ir pradėjome ją po truputėlį auginti. Visi buvo labai pasiilgę karnavalo, buvo jaučiama tam tikra nostalgija. Anksčiau įmonėms buvo duodamas nurodymas ir jos ruošdavosi tai eisenai. O mums reikėjo pradėti kažkaip naujai tai daryti. Norėjosi, kad pačių žmonių iniciatyva tas karnavalas atgytų. Bet pradžia buvo sunkoka. Nebuvo to gausumo. Tada kreipėmės į jūrines įmones ir organizacijas, kad jos, kaip jūrinės valstybės puoselėtojos, parodytų pavyzdį. Vėliau prisijungė ir kitos bendrovės. Taip ir užaugo tos šventinės eitynės“, – kalbėjo N. Laužikienė.
Pabandė keisti įvaizdį
Pašnekovė prisiminė, kad labai svarbu buvo papuošti ir miestą šventei.
Tada imtasi darbuotis su dailininku Anatolijumi Klemencovu, siekta, kad viešosios erdvės būtų išskirtinai meninės, papuoštos specialiai šventei sukurtais objektais.
„Kai A. Klemencovas ėmėsi šio darbo, kasmet visi laukdavo, kuo dar Klaipėda nustebins per Jūros šventę, ką čia dar tokio išskirtinio sugalvos Anatolijus. O dabar labai pasigendu puošybinių miesto elementų, dabar tiesiog apsiribojama paprastomis vėliavėlėmis, kurių būna per bet kurio kito miesto šventes. O tuomet Klaipėda būdavo puošiama išskirtiniais akcentais, išskirtiniais jūriniais objektais“, – pabrėžė buvusi Kultūros skyriaus vadovė.
N. Laužikienės teigimu, reikėjo pakeisti ir įsisenėjusią žmonių nuostatą, nes buvo kalbama, kad tai ne Jūros, o alaus šventė.
Buvo labai svarbu, kad šventė keistų savo įvaizdį.
Tada atsirado labai daug profesionalaus meno projektų, buvo siekiama atsisakyti menkavertės muzikos, stengiamasi, kad šventė pasikeistų.
„Ir ji buvo pasikeitusi, į renginį įsitraukė daug kūrėjų, šventė įgavo aukštesnį meninį lygį. Dabar, regis, nesiekiama aukštesnio meninio lygio projektų ir programų, dabar daroma, kad būtų linksma ir paprasta. Žinoma, daug kas ginčytųsi, ar masinėms šventėms apskritai reikia aukštesnių meninių standartų. Aš manau, kad reikia, nes būtent per tokias masines šventes reikia auginti žmonių poreikius“, – teigė N. Laužikienė.
Į Biržos tiltą buvo „įkalta“ vinis, pastatytas didelis kajutkompanijos stalas su skulptūrinėmis kompozicijomis. Tai buvo išskirtinis vaizdas.
Buvusios Kultūros skyriaus vadovės teigimu, labiausiai skauda širdį, kad per pastaruosius metus Jūros šventė prarado regatą „The Tall Ship Races“.
„Kad pritrauktume regatą į Klaipėdą, buvo padaryta labai daug. Juk kas yra Jūros šventė? Pagrindiniai šventės akcentai yra laivai, burės, vanduo. O juk tiek daug buvo dirbta su regatų organizacijomis, kad didieji burlaiviai atplauktų į miestą. Tai nebuvo taip paprasta. Ir prieš kelerius metus to atsisakyta. Priežasties nežinau, bet tai yra didelis praradimas. Nes tai buvo tikrieji Jūros šventės jūriniai dalykai. Deja, labai trūksta diskusijos apie Jūros šventės koncepciją“, – įsitikinusi N. Laužikienė.
Laikas diktuoja sąlygas
Ilgametis Jūros šventės dailininkas, įspūdingai puošęs miestą, klaipėdietis A. Klemencovas teigė, kad, kiek jis pamena, Jūros šventė visada buvo išskirtinis renginys mieste.
„Pamenu daugybę žmonių, eitynes su faneriniais laivais, orkestrus, muziką, dar prisimenu visų žmonių optimistinę nuotaiką. Per Jūros šventę entuziazmas visada būdavo labai didelis. Kai dar studijavau, tikrai nemaniau, kad gyvenimas taip susiklostys, jog pačiam teks pridėti ranką, puošiant miestą Jūros šventei. Atrodo, kad tuos mano opusus miestas labai gerai priėmė“, – kalbėjo dailininkas.
Pačiam A. Klemencovui labiausiai įsiminė 2000-ųjų Jūros šventės miesto puošyba.
„Man atrodo, kad tai buvo pačios brandžiausios, efektingiausios dekoracijos, miestas buvo labai gražiai papuoštas. Į Biržos tiltą buvo „įkalta“ vinis, pastatytas didelis kajutkompanijos stalas su skulptūrinėmis kompozicijomis. Tai buvo išskirtinis vaizdas. Dabar viskas keičiasi. Turėjau viziją, kad Jūros šventė „apaugtų“ meniniais atributais, norėjosi, kad šventė įgautų meninį svorį. Bet gavosi, kaip gavosi, nors norai buvo dideli“, – teigė A. Klemencovas.
Anot dailininko, laikas diktuoja savo principus, keičiasi ir žmonės, todėl ir Jūros šventė dabar kitokia nei prieš 10 ar 20 metų.
„Nenorėčiau tapti tuo prieštvaniniu mamutu, kuris postringautų, kad reikia viską grąžinti kaip buvo. Vargu ar tai įmanoma ir ar verta? Bet tikrai reikėtų sukurti strategiją, pagal kurią Jūros šventė galėtų būti prasmingai apipavidalinama, kurioje būtų pateikiamos įvairių kūrėjų instaliacijos, galbūt kažkokie vizualūs dirgikliai ar dar kas nors. Tačiau jei tai bus tik platforma su ant jos šokančiomis gražiomis mergaitėmis, tai nieko gero. Vis tiek nepasieksime Brazilijos karnavalo lygio, juolab jis mums ir nebūdingas, bet, panašu, kad žmonėms tai patinka“, – kalbėjo keliolika metų miestą Jūros šventei išskirtinai puošęs dailininkas A. Klemencovas.
Naujausi komentarai