„Homo asfaltus“ – muzikinis pasakojimas, pjesė apie šiandienos žmogų, praradusį ryšį su žeme ir ieškantį savęs globaliame pasaulyje. Jono Meko kūrybos, Antano Škėmos ir kitų išeivijos lietuvių literatūros įkvėptas spektaklis tyrinėja miesto žmogų, gyvenantį greičio, informacijos, nerimo ir iliuzijų aplinkoje, tačiau vis labiau jaučiantį gamtos ir savo šaknų ilgesį.
Kūrinyje XXI a. realybė pristatoma su intelektualios ironijos atspalviu, o spektaklio muzikoje susitinka šiuolaikiniai ritmai ir tautinio paveldo skambesys. Sutartinės, kanklių ir birbynių muzika tampa kelione nuo miesto triukšmo atgal į archajišką garsų pasaulį.
Homo asfaltus – nauja asfalto žmonių rūšis. Jos atstovai geba gyventi be apibrėžtos gyvenamosios vietos, tarsi naujųjų laikų benamiai – neištremti ir nepabėgę, tačiau patys pasirinkę gyvenimą neprisirišant prie gimtosios žemės.
Homo asfaltus yra praradęs gebėjimą jausti, todėl nebejaučia net naujos gyvybės savo pilve. Būtent nėštumas – nauja pradžia – pažadina Homo asfaltus žmogų ir paskatina pradėti iš naujo. Taip pasaulio pabaiga tampa naujo pasaulio pradžia – pasaulio, kuriame kalba ir žodžiai išnyksta, o lieka tik archajiška muzika.
Homo asfaltus važinėja „Bolt“ automobiliu pirmyn ir atgal, lygiai kaip A. Škėmos „Baltos drobulės“ herojus Garšva liftu kyla aukštyn ir žemyn, visiškai praradęs gyvenimo prasmės jausmą.
Homo asfaltus gyvena jausdamas pasaulio pabaigos nuojautą dėl vykstančio karo, tačiau vis tiek labiausiai rūpinasi nuvytusiomis begonijomis.
Homo asfaltus gyvena praradęs namų ir savo žemės jausmą, suabejojęs, ar po asfaltu dar yra žemė.
Linos Lauros Švedaitės sukurtas libretas pasakoja apie mieste gyvenančią moterį. Stovėdama ant tilto ir pasiryžusi nušokti, ji iš aplinkinių sužino, kad yra nėščia, nes pati to nepastebi.
Visų pirma šis įvykis jos žvilgsnį nukreipia į pasaulį: „Į kokį pasaulį aš išleisiu savo būsimą vaiką?“ Jos pasaulis yra miestas, kuriame ji gyvena, – pragaro alegorija. Jame nepakeliamai karšta, o klajodama po miestą moteris sukasi pykčio, godumo ir melo ratais.
Mieste viešpatauja benamiai – žmonės, neturintys namų, tik randantys vietą, kurioje gali praleisti dar vieną naktį. Nėščia miesto gyventoja pradeda jausti norą grįžti į gamtą, nes tol, kol yra mieste, jaučiasi tarsi ištremta iš savo natūralaus būvio – gyvenimo gamtoje.
Mieste ji sutinka basą senuką. Jis klausia: „Ar aš priklausau paskutinei kartai, kuri vaikščios basa?“ Moteris ima bėgti ir atsiduria miške. Čia ji nusiauna batus ir pradeda jausti, kaip gamta jai kalba. Galiausiai prasideda gimdymas ir prapliumpa lietus. Naujas žmogus žymi naujos pradžios ir naujo etapo galimybę.
„Pasaulio pabaigos nuojauta, kurioje šiandien gyvename, yra naujo pasaulio pradžios galimybė. Mes pervertinome protą, todėl be perstojo sukamės pragaro ratuose, bet vis dar egzistuoja konstruktai, kurie mus grąžina prie gamtos. Vienas jų – nėštumas“, – sako spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė.
Dominyko Digimo sukurta muzika atspindi kelionę nuo šiandien girdimų ritmų, mėginančių priversti Homo asfaltus jausti. Tai subtilumo stokojanti šiuolaikinė muzika, kuri turi skambėti garsiai ir intensyviai, kad pažadintų Homo asfaltus žmogų iš sąstingio, tarsi iš nejautros sapno.
Tai muzika, kurią Homo asfaltus pažįsta, tačiau yra pamiršęs, ir kuri kelia prisiminimus. Vėliau prasideda kelionė į bežodę muzikos plotmę, archaiką, kurioje lieka tik skambesys, žodžiai išnyksta, o veikia vien jausmai ir naujos pradžios viltis.
Per pastaruosius Nepriklausomybės dešimtmečius lietuvių literatūra žvilgsnį kreipė į miesto kultūrą, mieste gyvenantį žmogų ir tam tikra prasme romantizavo skubantį, karjeros siekiantį bei aktyviai visuomeniniame gyvenime dalyvaujantį individą.
Sovietmečiu kaimo įvaizdis sąmoningai buvo apipintas būtais ir nebūtais dalykais. Atgavus Nepriklausomybę daugelis svajojo, kad Vilniuje atsirastų dangoraižių, kad miestas taptų toks pat intensyvus kaip Paryžius, Berlynas, Londonas ar Niujorkas.
Vis dėlto didelis gyvenimo tempas ir informacijos gausa nėra organiški žmogaus prigimčiai, nes didžiąją savo istorijos dalį žmogus gyveno gamtos apsuptyje. Žmogus nesikeičia taip greitai, kaip geba keisti jį supančią aplinką.
Dabar pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių gręžiasi į gamtą ir grįžta gyventi į kaimus, kurie dėl didelės emigracijos stipriai ištuštėjo. Todėl išeivijoje gyvenusių lietuvių kūryba, kurioje juntamas kaimo ir gamtos ilgesys, vėl pradeda rezonuoti.
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvių literatūroje dažna, tačiau dabar tarsi iš naujo atgyja tekstai apie nuo gimtosios žemės atitrūkusį žmogų. Išeivijoje kūrę lietuvių autoriai išgyveno stiprų gimtosios žemės, tiksliau – Lietuvos, ilgesį. Daugelis jų apsigyveno didmiesčiuose, palikę ramų gyvenimą Lietuvos kaime.
Muzikinis spektaklis „Homo asfaltus“ pirmiausia gimė pasisėmus įkvėpimo iš Jono Meko kūrybos ir jo pjesės „Pati pradžių pradžia“.
J. Mekas daugelyje kūrinių reflektavo tremties, tapatybės, nostalgijos ir prisitaikymo svetimoje kultūroje temas. Būti įkvėptiems J. Meko – tai semtis įkvėpimo iš jo asmeninių išgyvenimų, tremties ir vienišumo jausmo, gimtinės ilgesio, tapatumo paieškų, laiko trapumo bei kitų egzistencinių klausimų, kylančių žmogui, atsidūrusiam istorinių lūžių kryžkelėje ir karo nuniokotame pasaulyje. Visa tai rezonuoja ir su šių dienų pasauliu.
Įkvėpimo suteikė J. Meko pjesė „Pati pradžių pradžia“ bei jo gebėjimas sutelkti žmogaus žvilgsnį į čia ir dabar pulsuojančią gyvą gamtą, egzistuojančią be žmogaus pastangų ar proto kontrolės.
Pasitelkiant ir kitų išeivijos lietuvių klasika tapusius tekstus – Antano Škėmos „Baltą drobulę“ bei Alfonso Nykos-Niliūno „Eldorado“ – atliepiama šiandienio žmogaus, pavadinto Homo asfaltus, būsena. Šie kūrėjai rašė išeivijoje, dažnai dideliuose pasaulio miestuose. Jų kūryboje juntama bežemio būsena ir gimtosios žemės ilgesys perkeliami šiandieniam Homo asfaltus žmogui, kuris globaliame pasaulyje jaučiasi lyg tremtyje ir ieško savęs.
Kūrybinė komanda
Kompozitorius – Dominykas Digimas
Dirigentas – Egidijus Kaveckas
Režisierė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė
Scenarijaus ir libreto autorė – Lina Laura Švedaitė
Kostiumų dailininkė – Izabelė Narečionytė
Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas
Vaidmenys ir atlikėjai
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras
Nėščia moteris – Smiltė Murencevaitė-Janušienė
Mama – Ingrida Raugaitė / Aušra Kiuraitė-Svilainienė
Senukas – Saulius Vasiliauskis
Dvynė sesuo – Asta Balnionytė-Grajevskė
Bėgikas – Domas Saulevičius / Modestas Karanda
Žmogus – Gintarė Kulikauskytė / Justina Kaminskaitė
Moteris – Viktorija Šedbaraitė
Muziejaus darbuotoja – Daiva Čepulionienė
Jogos mokytojas – Jevgenijus Kovalčukas
Tėtis – Martynas Žukauskas
Kaimynas – Kęstutis Papartis / Dainius Garuckas
Žinių balsas – Donatas Kaikaris
Vyras – Ignas Ščesnulevičius
Miestiečių orkestras
Arvydas Jankus, Simas Miklovis, Viktoras Rimša, Tomas Matevičius, Lauryna Labutytė, Saulė Zadesenec, Gintarė Želvytė, Sonata Zavadskytė, Evelina Sulikaitė, Vincentas Daukšys.
Naujausi komentarai