Ž. Vingelis susitikime su žiūrovais teigė, kad ši premjera – tai daiktų spektaklis, įkvėptas prancūzų avangardisto Eugene’o Ionesco pjesės.
„Šiuo atveju labai atsispyrėme nuo absurdo dramaturgijos. Joje dera siaubas, nerimas, beprasmis pasaulis ir kartu humoras. Tai ir yra absurdas, juokinga egzistencinė būtis, kartais pamišėliška, kartais liūdna ar melancholiška, bet tame yra daug žaismės. Tai atėjo iš E. Ionesco, kuris yra dar vienas mūsų kūrybinės komandos narys. Tad nuo jo viskas prasidėjo. Pamelavau, ne nuo manęs“, – šmaikštavo Ž. Vingelis.
Pasak režisieriaus, spektaklio kūrybinis procesas tęsiasi ir nėra galutinis.
„Spektaklio premjera nereiškia, kad spektaklis baigtas, jis tik gimė ir jo laukia daug pamokų – išmokti ir vaikščioti, ir kalbėti. Tad net jeigu turime visą spektaklį, tai yra tik repeticija. Spektakliu jis tampa tada, kai ateina žiūrovas ir užsipildo tyla, šurmuliu, dėmesiu arba ne dėmesiu, žiovavimu, susižavėjimu, juoku. Man atrodo, kad didysis teatro amatas – 50 proc. kurti spektaklį repeticijų metu, o paskui kurti pokyčiams, pataisymams, stebint auditoriją. Visi teatre stengiamės paįvairinti kasdienybę. Šitas spektaklis gali labai keistis, jeigu man garso ir vaizdo operatoriai leis prie jų programų lįsti“, – kalbėjo Ž. Vingelis.
Spektaklyje vaidino keturi aktoriai: Jonas Baranauskas, Kamilė Andriuškaitė, Karolis Norvilas, Liudas Vyšniauskas.
Tai pasakojimas apie vyrą, kuris atsikrausto į tuščią kambarį, šis netrukus prisipildo naujojo nuomininko daiktų. Dėžėms užpildžius sceną ir pats vyras tarsi susitapatina su jomis, pamažu išnyksta.
Spektaklis buvo kuriamas kartu su šiuolaikinio cirko, muzikos, vizualiųjų menų ir medijų meno kūrėjais. Todėl žiūrovai išvydo neįprastų technologinių sprendimų – nuo hologramos, kurioje žmogus atsiduria tarsi stiklainyje, iki scenų, kuriose šis įstringa dėžėse ir iš jų bando sugrįžti į tikrą pasaulį.
Naujausi komentarai