Šiemet numatyta daugiau kaip 100 renginių, dauguma – nemokami.
Puiki iniciatyva, palaikoma verslo, įvairių organizacijų. Būtent todėl norisi palinkėti, kad ši dovana būtų ne tik didelė, bet ir išskirtinė.
Festivalio programa tuo tarpu vietomis primena reklaminį lankstinuką: tarp koncerto, ekskursijos ar pokalbio atsiranda vaistinė, prekės ženklas, prekybos centras.
Suprantama – rėmėjams svarbu būti matomiems. Tačiau norėtųsi, kad komercinis turinys liktų festivalio palydovu, o ne jo turinio dalimi. Senjoras taip tampa ne žmogumi, kuriam norisi bendrauti, pramogauti, sužinoti ką įdomaus, o patogia tiksline verslo auditorija.
Jeigu festivalis būtų organizuojamas jauniems žmonėms, vargu ar kam kiltų mintis į programą įterpti tokių inkliuzų. Jaunam žmogui leidžiama būti tiesiog žmogumi.
Senjorui pirmiausia primenama, kad jam reikia rūpintis sveikata, kad jis turi sąnarius, kuriuos reikia saugoti, kraujospūdį, kurį reikia matuoti, atmintį, kurią reikia lavinti, išlaidas, kurias galima sumažinti nuolaidų kortele.
Senjorai – ne vien pensininkai. Jie ne vien pacientai. Jie ne socialinė grupė, kuriai pakanka pasiūlyti paskaitą apie sveiką amžėjimą.
Senjoras gali norėti ne paskaitos apie osteoporozę, o kokybiško džiazo. Ne mankštos, o gero spektaklio (kad ir taip tinkančio „Kai mes būsime jauni“, į kurį bilietų gauti beveik neįmanoma). Ne dar vieno seminaro apie tai, kaip „gražiai senti“, o vakaro, kuriame niekas neprimintų, kad jis sensta.
Nežiūrėkime dovanotam arkliui į dantis. Atvirkščiai – pasidžiaukime, kad toks arklys apskritai atjojo. Tik paklauskime, kur jis veža. Gal į tokias aukštumas, kuriose senjorų festivalis taps vieta ne tik susitikti, ne tik sveikatos problemoms aptarti, bet ir patirti tai, kas geriausia?
Naujausi komentarai