Tiesą bandyta slėpti
Kaip jau rašyta, pranešimu apie šią kruviną dramą buvo pradedamos pernykštės birželio 16-osios Policijos departamento suvestinės apie išskirtiniausius tos paros kriminalus šalyje.
Jose teigta, kad tądien – apie 13.40 val. Kaune, viename Baltijos gatvės bute, 54-erių metų vyras ginčo metu kirviu sužalojo ketveriais metais jaunesnę moterį. Ji paguldyta į ligoninę. Įtariamasis ieškomas.
Portalui kauno.diena.lt pavyko tada papildomai išsiaiškinti, kad apie šį įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešė prisistatyti nepanoręs vyras.
Vėliau paaiškėjo – kad pats smurtautojas, kuris, policijai atvykus, jau buvo pasišalinęs iš nusikaltimo vietos.
Jo auka greitosios pagalbos medikų buvo pristatyta Kauno klinikų reanimacijos specialistams.
Nukentėjusiosios būklė buvo sunki, o medikų prognozės – niūrios. Po jų atliktos sužalotosios apžiūros ikiteisminis tyrimas, kuris iš pradžių buvo pradėtas dėl fizinio skausmo savo šeimos nariui sukėlimo, buvo perkvalifikuotas jau į sunkų savo šeimos nario sveikatos sutrikdymą.
Šiurpūs liudijimai
V. Kšivickui stojus dėl šio žiauraus išpuolio prieš teismą, paaiškėjo kur kas šiurpesnės šio įvykio detalės.
Svarbiausią jo liudytoją – devynmetį nukentėjusiosios sūnų greitosios medikai rado kraujo pilname bute šalia sunkiai sužalotos mamos, kuri dar buvo sąmoninga ir slėpėsi po antklode, kurios neleido nutraukti ir ją apžiūrėti norėjusiems medikams, kad mažametis nepamatytų, kaip ji subjaurota.
„Labiausiai buvo gaila vaiko“, – teisme prisipažino viena iš medikių, pasakojusi, kad jiems pavyko nutraukti antklodę, į kurią buvo įsikibusi nukentėjusioji, tik trečiuoju bandymu.
Devynmečio močiutė, atskubėjusi tada į įvykio vietą, taip pat buvo linkusi prisiminti krauju aptaškytas buto sienas ir sukrėstą anūką, drebantį kaip epušė.
Remiantis mažamečio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad nereiktų jo kviesti į teismą ir pakartotinai traumuoti, mama buvo talžoma kirviu, kapojant šiuo ir jos plaukus, ir virtuvėje, ir koridoriuje, ir jo kambaryje, kuriame policija konstatavo daugiausiai kraujo. Ir vis griuvo bei kėlėsi, springdama krauju ir šaukdama pagalbos.
Tačiau, nors ši egzekucija buvo surengta devynaukštyje ir vidury dienos, jokios reakcijos į nukentėjusiosios pagalbos šauksmą nesulaukta. Prašė ji ir sūnaus, kad šis iškviestų policiją, bet tada mamos skriaudikas paėmė ir mažamečio, ir savo aukos telefonus ir šiuos paslėpė. Veltui pastarosios sūnus su ašaromis akyse maldavo, kad sadistas liautųsi kankinti jo mamą, vadindamas šį, kaip jis visada norėjo, tėčiu. Nepadėjo ir tai.
Anot devynmečio, mamos skriaudikas buvo neblaivus ir dar, jam matant, išgėrė kažkokią tabletę.
Gresia visiškas apakimas
Pasak pagrindinio šios egzekucijos liudytojo, tai buvo jau trečias kartas, kai Valdas smurtavo prieš jo mamą. O šį kartą tai įvyko, kai Valdas atvyko pasiimti savo daiktų, bet pasiėmė iš virtuvės tik kirvį, kurį pats kažkada buvo atsinešęs.
Pačios egzekucijos pradžios devynmetis teigė nematęs, nes kalbėjęs tada telefonu su draugu savo kambaryje. Bet išgirdęs, kaip Valdas klausė jo mamos, ar jie gyvens toliau kartu. Mamai atsakius, kad ne, netrukus pasigirdo jos riksmas, lydimas žodžių „gyvensiu, gyvensiu, Valdeli“, bet šis jau buvo įsisiautėjęs.
Teismo medicinos ekspertas, apžiūrėjęs, policijos prašymu, nukentėjusiąją dar reanimacijoje, prijungtą prie gyvybę palaikančių aparatų, nes medikai teigė, kad, jeigu jai pavyks išgyventi, laukia ilgas gydymas, taip pat padarė išvadą, kad ji „išliks šiame pasaulyje tik tuo atveju, jeigu prisisidės aukštesnės jėgos“. Nepaisant to, kad kirstinės žaizdos, kaip įtariama, buvo padarytos ne kirviu, skirtu malkoms kapoti, o turistiniu kirvuku arba buityje naudojama kapokle, tačiau „storesne geležte ir apsunkinta“.
Būtent šio įrankio smūgiais į dešinę kaktos dalį ekspertas grindė ir nukentėjusiosios apakimą dešine akimi, medikams neatmetant, kad toks pats likimas laukia ir kitos akies.
Krauju paplūdusiame bute pareigūnai nusikaltimo įrankio nerado. Manoma, kad jį pasiėmė iš nusikaltimo vietos sprukęs smurtautojas. Nepavyko rasti šio kirvio ir gausiomis policijos pajėgomis išrausus aplinkinius šiukšlių konteinerius.
Tik po kurio laiko sulaikytas V. Kšivickas pasakyti, kur dingęs kirvis, kurį, kaip teigė, laikė daugiabutyje, nes kartais jo prireikdavo važiuojant į mišką, taip pat negalėjo. Jis tikino, kad dėl patirto šoko ne viską atsimena.
Kančios įkainotos
Pati nukentėjusioji skundėsi ne tik regos sutrikimu. Ji teigė, kad po patirtų sužalojimų negali pakelti ir vienos rankos.
Be to, anot jos advokatės, po kaktikaulio lūžio nukentėjusiosios, kuri liko nedarbinga 60 procentų, dar laukia ir plastinė operacija, nes galvoje liko skeveldrų.
Nukentėjusioji patirto sužalojimo aplinkybių dėl traumų neprisimena. Tačiau, anot jos, daugiau niekas negalėjo su ja taip pasielgti, kaip liguistai pavydus sugyventinis. Blaivus jis būdavo geras ir nuoširdus, bet pavartojęs alkoholio, tapdavo agresyvus. O, jeigu dar pavartodavo ir narkotikų, virsdavo žvėrimi, todėl ji ir nusprendė su juo skirtis.
Anot nukentėjusiosios, jos prisiminimai apie tą lemtingą dieną baigiasi teisiamojo užduotu klausimu: „Ar gyvensime kartu?!“. O, kai pabudo Klinikose iš komos, gydytojas jai pasakė, kad galės švęsti antrąjį gimtadienį. Deja, dabar gyvenimas – jau nepilnavertis, todėl ji prašo priteisti iš V. Kšivicko 15 tūkst. eurų už patirtą neturtinę žalą, dar vadinamą moraliniu atlygiu. Tačiau dar labiau ji pergyvena dėl sūnaus, kuris šį įvykį nuolat prisimena ir iki šiol neatsikrato po jo atsiradusių baimių, nors ir lankosi pas psichologą. Be to, tapo agresyvus – pradėjo smurtauti prieš bendramokslius, ko anksčiau nebuvo.
Už tai, kad teisiamasis sugadino gyvenimą ir jos sūnui, mažamečio mama prašo priteisti šiam iš V. Kšivicko 8 tūkst. eurų neturtinę žalą.
Melo kojos trumpos
Teisiamasis sutinka atlyginti nukentėjusiųjų ieškinius, kaip ir Valstybinės ligonių kasos daugiau kaip 10 tūkst. eurų ieškinį už buvusios sugyventinės gydymą bei jo ekstradicijos iš Vokietijos išlaidas. Iš ten jis buvo parsigabentas tik pernykštį lapkritį, t.y. po penkių mėnesių. Ir pripažino, kad sunkiai sutrikdė sugyventinės, su kuria gyveno apie šešis metus, nors pastaroji teigia, kad aštuonis, sveikatą.
Tačiau V. Kšivickas nelinkęs pripažinti, kad buvo tada neblaivus. Nors ne viską, kas tada įvyko, atsimena. Teigia, kad dėl patirto proto užtemimo. Ir labai dėl to, kas įvyko, gailisi.
Tačiau dviejų šios bylos liudytojų parodymai minėtiems V. Kšivicko žodžiams prieštarauja.
Jo draugas, kurį teko atvesdinti į teismą policijos pagalba, nes kitaip prisišaukti nepavyko, netrukus po bylon sugulusių įvykių teigė sulaukęs feisbuke kažkokios Kristinos kvietimo į draugus. Tačiau netrukus iš pastarosios pasisveikinimo suprato, kad jo ieško V. Kšivickas. Po to jie bendravo telefonu ir teisiamasis, kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, jam ne tik pasakojo, kaip pasielgė su sugyventine, bet ir prašė perduoti šio dukrai, kad jam viskas gerai. O jis, taip pat būdamas išgėręs, galėjo pasakyti V. Kšivickui, kad šio ieško policija.
Pagarsinus kito liudytojo, kuris jau miręs, parodymus, paaiškėjo, kad šis matęs V. Kšivicką kitą dieną po bylon sugulusių įvykių „Molo“ vyrų tualete. Ir jam įstrigo šio žodžiai, kartoti besišlapinant: „Ką aš padariau?! Kam to reikėjo?! Koks aš durnas!“.
Vien sunkinančios aplinkybės
Pagal pareikštą kaltinimą – sunkus savo šeimos narios – sugyventinės sveikatos sutrikdymas kankinant ar kitaip itin žiauriai, V. Kšivickui gresia laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų.
Prokurorė Renata Staniulienė per baigiamąsias šios bylos kalbas akcentavo, kad teisiamojo padarytas labai sunkus nusikaltimas, bylojantis ne tik apie ypatingą jo žiaurumą, bet ir cinizmą, paliko nukentėjusiajai ne tik randus, bet ir progresuojančius liekamuosius reiškinius.
Prokurorė teigė, kad nemato ir jokių V. Kšivicko kaltę lengvinančių aplinkybių, nes jo prisipažinimas – formalus. Neįžvelgė prokurorė ir teisiamojo gailėjimosi.
Tačiau, anot prokurorės, V. Kšivicko kaltę sunkinančių aplinkybių – ne viena: buvo ne tik neblaivus, bet ir vėl nusikalto tebegaliojant ne tik laisvės apribojimui, kurį teismas jam buvo skyręs už ankstesnį smurtą prieš sugyventinę, bet ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiui. Šį policija V. Kšivickui buvo skyrusi birželio 8-ąją, t.y. vos prieš savaitę iki bylon sugulusių įvykių. Ir šiuo orderiu jis buvo įpareigotas ne tik išsikraustyti penkiolikai dienų iš nukentėjusiosios namų, bet ir nesiartinti prie jos bei neieškoti kontaktų.
Taip tada baigėsi pareigūnų iškvietimas į sugyventinės butą. Tada jie vėl buvo susiėję, nors 2025-ųjų balandžio pabaigoje, t.y. likus mažiau kaip porai mėnesių iki išpuolio su kirviu, V. Kšivickas jau buvo išgirdęs Kauno apylinkės teismo nuosprendį dėl nežymaus sugyventinės sveikatos sutrikdymo. Ir tai buvo ne pirmas jo teistumas. Buvo tarp šių ir už smurtinius nusikaltimus.
Akcentuodama visas minėtas aplinkybes, prokurorė prašė teismo izoliuoti V. Kšivicką nuo visuomenės septyneriems metams, pridedant prie šios bausmės ir vieną mėnesį ankstesnės bausmės likučio. Tačiau privalomai įskaičiuojant į galutinį siūlomą jo įkalinimo septyneriems metams ir vienam mėnesiui terminą ir laiką, kurį teisiamasis laukia nuosprendžio suimtas, t.y. mažiausiai aštuonis mėnesius.
Pakvipo spektakliu
Nukentėjusioji prašė teismo priimti teisingą sprendimą už tai, ką patyrė ji ir sūnus, t.y. skirti V. Kšivickui griežčiausią bausmę.
Mamos ir sūnaus advokatė, skirta jiems valstybės, taip pat prašė bausti teisiamąjį kuo griežčiau.
Tačiau V. Kšivickui valstybės skirta advokatė Loreta Daukšienė buvo priešingos nuomonės. Anot jos, jokių įrodymų, kad jos ginamasis išpuolio metu buvo neblaivus, nėra – tik galimai suinteresuotų taip teigti nukentėjusiųjų parodymai, nes policijos pareigūnai savo tarnybiniuose raportuose teigė jokių girtavimo požymių nusikaltimo vietoje neradę. O mažamečiui, kurio parodymus linkusi perpasakoti mama, galėjo pasirodyti, kad teisiamasis neblaivus, nes šis kelias dienas prieš tai vartojo alkoholį.
Šių išvedžiojimų pabaigoje L. Daukšienė prašė teismo išimti iš kaltinimo jos ginamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis buvo neblaivus. Be to, ji prašė vertinti teisiamojo prisipažinimą ir gailėjimąsi kaip kaltę lengvinančią aplinkybę, nes jis išvyko į Vokietiją, norėdamas uždirbti pinigų, kad galėtų atlyginti padarytą žalą nukentėjusiems.
Savo ginamajam pareikštų ieškinių V. Kšivicko advokatė neginčijo. Tačiau prašė nepriteisti iš teisiamojo atlygio už jos pačios jam suteiktas teisines paslaugas, nes ją paskyrė valstybė, o jos ginamasis neturi jokių pajamų.
Suteikus teisę į paskutinį žodį pačiam V. Kšivickui, pakvipo spektakliu. Po gilaus jo atodūsio, esą po visko, ką išgirdo, teisiamasis prašė laiko pasiruošti kalbai. Tačiau bylą nagrinėjančiam teisėjui Aurelijui Rauckiui pareiškus, kad dėl šios jo užgaidos teismo procese nebus skelbiama pertrauka, V. Kšivickas tepasakė, jog supranta, ką padarė, ir labai gailisi. Tačiau vėl neiškentė į šią „atgailą“ neįterpęs, kad tik jiedu su savo buvusiąja žino, kas tada įvyko.
Nuosprendį, kokios bausmės nusipelnė ne per seniausiai už grotų 56-erių sulaukęs V. Kšivickas, teismas planuoja skelbti po poros savaičių.
(be temos)