Sezoninis sportas
I. Dailydę pirmą kartą sutikau 2019-aisiais. Tuomet jam buvo vos dešimt metų, o pokalbyje gerokai dažniau girdėjau berniuko tėvų nei jo paties balsą. Mama pasakojo apie nuolatines keliones į treniruotes, namuose džiūstančius hidrokostiumus ir sūnaus užsispyrimą. Ignas tyliai šypsojosi ir daugiau demonstravo triukus ant vandenlentės, nei kalbėjo apie save. Dabar Ignui – septyniolika ir apie savo aistrą jis pasakoja pats.
„Kada tiksliai prasidėjo pažintis su vandenlente? Gal nuo aštuonerių, gal devynerių. Tiksliai nepasakysiu“, – moksleivis tik prisiminė, kad, praėjus metams, kai užlipo ant vandenlentės, atsirado „313 Cable Park“, o kartu su juo – viena pirmųjų rato sistemų. Nuo tada dauguma Igno vasarų prabėgo Palangoje. Vėliau, Kaune atsiradus laisvalaikio ir pramogų parkui „Vanduo Marse“, treniruotis tapo paprasčiau, tačiau galimybe treniruotis pajūryje Ignas vis dar naudojasi.
Vandenlenčių sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Galima plaukti ir ilgiau, tačiau tuomet, kaip sako Ignas, labiau plauki tam, kad plauktum, o ne kad išmoktum naujų dalykų.
„Kitose šalyse, tarkim, Brazilijoje, sportininkai gali treniruotis visus metus. Aišku, jų ir lygis visai kitas nei mūsų“, – sakė Ignas.
Kai sezonas baigiasi, vandenlentė kuriam laikui paliekama nuošalyje. Maždaug penkis mėnesius Ignas sportuoja salėje, eina į kikbokso treniruotes, važiuoja į treniruočių stovyklas užsienyje. Baseine vandenlenčių sporto jis nepraktikuoja, nors tokia galimybė Kaune yra.
„Pertrauka reikalinga. Galva pailsi ir sportas nepabosta. Kitaip jis tampa monotoniškas“, – pasakojo Ignas, pertrauką išnaudojantis kitiems raumenims stiprinti, nes dėl specifinės stovėsenos ant vandenlentės ilgainiui atsiranda kūno disbalansas, kurį reikia koreguoti.
Sėkmingas tandemas
Nuo pat pirmųjų žingsnių vandenlenčių sporte Igną lydėjo treneris Domantas Kazickas. Jis buvo ir tebėra vienas geriausių šio sporto specialistų Lietuvoje, o Ignas – pirmas jo treniruotas vaikas.
„Abu kartu augame iki šiol“, – pašnekovas neslėpė, kad Domantas dabar yra ne tik jo treneris, bet ir varžovas, su kuriuo kartkartėmis pasitikrina jėgas. Neseniai vykusiame Lietuvos čempionate moksleivis tikėjosi pagaliau aplenkti savo mokytoją, atrodė, kad šįkart šansas yra, tačiau ant prizininkų pakylos jaunasis sportininkas neužlipo.
„Galvojau, pavyks, bet finale susikirtau“, – atvirai pripažino vaikinas.
Pasak Igno, Domantas nebūtinai moka daugiau ar sudėtingesnių triukų. Jo stiprybė – užtikrintumas. Atėjus svarbiausiam momentui, treneris nesutrinka ir nenukrinta nuo vandenlentės.
„Yra posakis, kad geras mokinys pranoksta mokytoją, bet man iki jo dar trūksta. Jo patirtis kur kas didesnė. Kai aš gimiau, jis turbūt jau plaukė“, – nusijuokė Ignas, per savaitę ant vandens praleidžiantis apie septynias valandas. Kartais šį skaičių pakoreguoja oras. Lietus visai netrukdo, o štai stiprus vėjas gali gerokai pakeisti planus.
„Lietus nėra blogai, nes figūros šlapios, lankytojų parke mažiau. Saulėtomis dienomis čia driekiasi eilės. Keliuosi anksti ryte, kad išvengčiau jų“, – rutina dalijosi vaikinas.
Žmonių susidomėjimas vandenlentėmis neslūgsta, nesiliauja augti ir šiam sportui prijaučiančių bendruomenė. Joje Ignas jau ne tik mokosi, bet ir dalijasi savo sukauptomis žiniomis su kitais. Vienas septyniolikmečio mokinių – aštuonerių Vincentas, ant vandenlentės atsistojęs vos prieš mėnesį.
„Žiūriu į jį ir matau save – toks pats atkaklus, koks ir aš buvau jo metų“, – Ignas neabejojo, kad jaunojo sportininko, jei tik šis nepraras noro, laukia daug žadanti ateitis.
Yra posakis, kad geras mokinys pranoksta mokytoją, bet man iki jo dar trūksta.
Nepigus užsiėmimas
Kas svarbiausia užsiimant vandenlenčių sportu? Atletiškumas, fizinė jėga ir gebėjimas kontroliuoti baimę.
„Negali leisti, kad baimė imtų viršų“, – Ignas neslėpė prieš kiekvieną sudėtingesnį veiksmą pagalvojantis apie blogiausią scenarijų, kuris, laimei, niekada neišsipildo. Tiesa, šių metų pradžioje Turkijoje vykusioje stovykloje Ignas buvo arti to – darydamas salto ir sukdamasis abiem kojomis trenkėsi į plastikinę figūrą ir stipriai susitrenkė abi kojas.
„Vienintelę rimtesnę traumą esu patyręs tik tada, kai dar lankiau dziudo. Tada nutrūko raiščiai. Su vandenlente nieko panašaus nebuvo. Yra tekę atsijungti nuo smūgio į vandenį. Tačiau čia tokie dalykai, kurių tiesiog išsigąsti“, – ramiu tonu pasakojo Ignas.
Jis neslepia, kad vandenlentės priskiriamos ekstremaliam sportui ir traumų pasitaiko, tačiau pradedantiesiems, jo manymu, baimintis nereikėtų. Parkuose sudarytos sąlygos mokytis palaipsniui ir saugiai. Kur kas mažiau maloni finansinė šio sporto pusė – vandenlenčių įranga brangi.
„Gerai, kad rėmėjų turiu, – Ignas prisiminė sezoną, kai sulaužė tris vandenlentes. – Vienos kaina – apie 600. Tai paskaičiuokite. O štai mano tėtis penkerius metus viena vandenlente plaukė.“
Panašiai, pašnekovo skaičiavimais, atsieina ir batai. Akcijos metu visą komplektą galima rasti maždaug už 900 eurų. Galima rinktis ir dėvėtą įrangą. Hidrokostiumas kainuoja apie 200 eurų. Yra ir pigesnių, tačiau jie ne taip gerai apsaugo nuo drėgmės ir šalčio. Dar reikia liemenės ir šalmo, kurie saugo nuo smūgių į figūras.
Ambicingos kovos
Net ir po tiek metų, praleistų ant vandenlentės, Ignas nesijaučia visko išmokęs. Priešingai – kuo daugiau moka, tuo labiau mato, ko dar nemoka.
„Sporte ribų nėra. Jei triuką moki atlikti viena koja, dar nereiškia, kad gali jį atlikti kita. Kiek laiko reikia vienam triukui išmokti? Viskas priklauso nuo jo sudėtingumo. Pagrindiniai triukai išlieka tie patys“, – paklaustas, ar yra koks nors triukas, kurį norėtų išmokti, Ignas linktelėjo galvą. Dabartinis Igno tikslas – pirmam Lietuvoje apsisukti tūkstančiu laipsnių.
„Kažkada dar svajojau būti geriausias pasaulyje, bet patekęs į kelis Europos čempionatus supratau, kaip tai sunku“, – tuo Ignas ne kartą įsitikino ir „Red Bull Wake Duel“ varžybose. Šis renginys kasmet sukviečia pasaulinio lygio vandenlentininkus – buvusius nugalėtojus ir sportininkus, kovojančius dėl aukščiausių vietų tarptautinėse varžybose. Šiemet jie visą savaitę savaitę plaukė „313 Cable Park“, kol galiausiai paskutinę dieną varžybos pasiekė kulminaciją. Renginio formatas paprastas – vienas plaukimas, vienas varžovas ir tik vienas jų keliauja toliau. Iki didžiojo finalo nukeliavę sportininkai per vieną dieną gali atlikti net aštuonis ar dešimt plaukimų. Todėl reikia ne tik sudėtingų triukų, bet ir ištvermės.
Kaip ir kasmet, varžybose startavo ir Lietuvos atstovai, vietas iškovoję po nacionalinės atrankos. Tai Klaudija Tiškovaitė, Viltė Matusevičiūtė, Ignas ir jo treneris Domantas. Šiemet lietuviams nepavyko prasibrauti iki lemiamų etapų, tačiau patirtis – neįkainojama.
„Ten smagu dalyvauti, o laimėti... bent jau kol kas – neįmanoma“, – be užuolankų rėžė kaunietis.
Pagrindinė problema – skirtingas sporto lygis. Lietuvoje daugiausia atliekama triukų ant figūrų, o pasaulio elite didelę dalį taškų surenkama už oro triukus. Juos sportininkas atlieka atsiplėšęs nuo vandens tiek, kiek jį išmeta kabelis.
Ateities planai
Šie metai Ignui bus kitokie – abitūros egzaminai ir sprendimai dėl ateities. Teoriškai jis galėtų išvažiuoti į užsienį, visą dėmesį skirti sportui ir bandyti siekti profesionalo karjeros. Tačiau tam reikėtų atsisakyti daugybės kitų dalykų.
„Tik ar verta? Gyventi iš šio sporto negali“, – rėžė Ignas.
Dabar jam prioritetas – mokslai. „Saulės“ gimnazijos moksleivis į dvyliktą klasę žengia ramiai – vienuoliktoje klasėje egzaminus išlaikė gerai, todėl tikisi, kad ir paskutiniai metai mokykloje nebus sunkūs.
„Vienuoliktoje klasėje laikiau matematikos, lietuvių, anglų kalbos ir ekonomikos egzaminus. Viskas sekėsi gerai. Man nereikia ilgai sėdėti prie knygų. Jei daugiau sėdėčiau, turbūt būčiau pirmūnų pirmūnas“, – šypsojosi jis.
Baigęs mokyklą Ignas norėtų studijuoti užsienyje. Labiausiai vaikiną domina Japonija, tačiau planuose dar yra ir Anglija, Kopenhaga. Studijų kryptį moksleivis jau taip pat įsivaizduoja – finansai arba ekonomika.
„Matematika sekasi gerai. Visada buvau tiksliukas. Todėl toks ir studijų pasirinkimas“, – tam, anot Igno, pritaria ir šeima. Ypač palaiko Igno senelis – profesorius, buvęs KTU rektorius, dabar dėstantis chemiją. Jis norėtų, kad anūkas ateityje įgytų daktaro laipsnį.
„Su seneliu puikiai sutariu, tai turiu mokytis gerai, kad nenuvilčiau jo“, – baigdamas pokalbį Ignas leido suprasti, kad jo gyvenimas – ne vien tik vandenlentė. Yra kur kas daugiau dalykų, kuriuos verta išbandyti ir dėl kurių verta siekti aukščiausių rezultatų.
Naujausi komentarai