Jaunasis technikas
Dronas staigiai neria žemyn, atrodo, dar keli metrai, ir tėkšis ant grindinio. Tačiau jau po akimirkos bepilotis orlaivis kyla aukštyn, apsiverčia, apsuka kilpą ir praskrieja tarp medžių. Stebuklas?
Penkiolikametis S. Dumblys žino, kad stebuklų ore nebūna. Kiekvienas toks manevras yra įdirbis – tinkamai parinktos detalės, bandymai ir klausimai, į kuriuos atsakymų dažniausiai tenka ieškoti pačiam. Smalsumas Simą lydėjo nuo vaikystės. Ko gero, prie to prisidėjo ir berniuko artimieji. Tėtis Linas Kauno technologijos universitete (KTU) studijavo ir baigė elektroniką, ilgus metus domėjosi fizika, fotografija, radiacijos matavimais. Berniuko senelis buvo suvirintojas, todėl, užuot klausęs pasakojimų apie tai, kaip taisomi daiktai, Simas viską matė savo akimis – garaže.
„Ten buvo daug visko, prie ko galima krapštytis ištisas valandas“, – penkiolikametis prasitarė, kad senelio dėka išmoko ne tik laikyti rankose įrankius, bet ir su jais dirbti. Todėl ir šiandien, jei tik namuose kas nors sugenda, ir Simas, ir tėtis to daikto nemeta – pirmiausia ieško gedimo priežasties. Dronas, kurį prieš kelerius metus padovanojo giminaitis, irgi tapo objektu, kurį paauglys norėjo ne tik valdyti, bet ir suprasti, kaip jis veikia.
„Pamačiau pasaulį iš paukščio skrydžio. Tada ir pradėjau domėtis“, – prisiminė Simas.
Ne masinės gamybos
Pirmasis dronas Simą išmokė skraidyti ir fotografuoti. Antrasis, atvedęs į FPV pasaulį, paskatino galvoti kaip konstruktorių.
„Kas yra FPV?“ – paaugliui savaime suprantama raidžių kombinacija man pasirodė pernelyg paini. Pasirodo, šiuo trumpiniu vadinami itin manevringi bepiločiai orlaiviai, valdomi per specialius akinius. Pilotas mato tiesioginį vaizdą iš drono kameros realiuoju laiku, todėl jaučiasi taip, lyg pats skristų orlaivio viduje. Būtent toks skraidymas ir užkabino Simą.
Pamačiau pasaulį iš paukščio skrydžio. Tada ir pradėjau domėtis.
„Nusprendžiau pats susikonstruoti savo droną“, – anot moksleivio, tam nepakako vien tik nusipirkti detalių. Reikėjo, kad tarpusavyje jos visos derėtų. Todėl, prieš užsisakydamas dalis, Simas sudarė sąrašus, lygino gamintojus, ieško informacijos užsienio forumuose. Beje, didžiąją dalį detalių teko siųstis iš užsienio, nes Lietuvoje pasirinkimas – skurdesnis, o kainos – didesnės.
„Ar apsimoka konstruoti droną? Mažesnio kaina išeina tokia pat kaip pirktinio. Didesnis atsieina pigiau“, – į rankas paėmęs 5 colių bepilotį orlaivį, Simas ėmė skaičiuoti. Skaitmeninė sistema kainuoja apie kelis šimtus eurų, baterija – 30 eurų, elektronikos plokštės – 70 eurų, anglies pluošto rėmas – maždaug 100 eurų. Dar reikia pulto, FPV akinių, įkroviklių ir kitų priedų. Nenuostabu, kad didelė dalis Simo santaupų ir nugula į šias detales. Tiesa, kai kurias jų jis ir pats pasigamina su gimtadienio proga gautu 3D spausdintuvu.
„Štai čia yra smulkiųjų baterijų įkrovimo dėžutė. Tokią labai patogu įsidėti į kuprinę, o namuose tai padeda apsisaugoti nuo smalsaus katino“, – nusišypsojo dronų konstruktorius.
Dangaus taisyklės
Įspūdingi FPV dronų vaizdo įrašai dažnai sukuria iliuziją, kad vienu paspaudimu gali skristi, kur tik panorėjęs. Realybėje viskas sudėtingiau.
„Su mažesniu dronu galima daugiau kur skraidyti, o su didesniu nėra taip paprasta. Aplink Jonavą žinau vos kelias vietas, kur galima ramiai treniruotis“, – pasakojo Simas.
ES taisyklės numato, kad dauguma mėgėjiškų dronų gali kilti ne aukščiau kaip į 120 m aukštį. Draudžiama skraidyti virš žmonių susibūrimų, arti oro uostų, kitose ribojamose teritorijose. Todėl kiekvienas skrydis prasideda ne nuo pulto įjungimo, o nuo klausimo, ar pasirinkta vieta tam tinkama. Savas taisykles diktuoja ir oro sąlygos.
„Jei pučia gūsingas vėjas, labai jaučiasi, kaip droną nešioja į šonus“, – visgi, didžiausias mokytojas, Simo teigimu, yra ne oro judėjimas, o klaidos. Mažiausias jo dronas, kurį šmaikščiai vadina blusa, krinta kone kasdien, tačiau Simo tai nebaugina. Kai droną surenki pats, puikiai žinai ne tik kaip jį valdyti, bet ir kaip vėl prikelti skrydžiui. Su didžiuoju dronu kol kas įvyko du rimti incidentai. Bepiločiam orlaiviui susidūrus su apleisto pastato sienomis, lūžo jo rėmas. Antras smūgis buvo gerokai švelnesnis, todėl prireikė tik nedidelio remonto.
„Konstruoti dronai yra patvaresni. Kai pats juos surenki, žinai, ką ir kaip pakeisti“, – ramiu balsu sakė jaunasis technikas.
Vaikinas su dronu atlieka įvairius akrobatinius triukus: apsivertimus, kilpas, staigius nėrimus. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad viskas labai paprasta, visgi, pats Simas sako, kad už kiekvieno tokio triuko – daugybė valandų praktikos.
„Triukus lemia rankų miklumas ir gebėjimas tiksliai valdyti pultą“, – dronų entuziastas pasakojo, kad tam tikrų subtilybių jis mokosi ir iš kitų pilotų.
Simas aktyviai dalyvauja užsienio dronų bendruomenėse, kur su bendraminčiais aptaria naujas detales, žiūri kitų skrydžių įrašus ir pats dalijasi savaisiais. Virtualiojoje erdvėje bendraminčių – šimtai, o štai Lietuvoje – vos vienas kitas.
Meilė fizikai
Nors didžiąją dalį laisvalaikio Simas skiria dronams, pats sako, kad tai tėra pomėgis. Ateities planai – visai kitokie. Simas mėgsta matematiką, domisi biologija, tačiau labiausiai jį traukia fizika – mokslas, kuris padeda suprasti, kodėl veikia jį taip žavinčios technologijos. Jau dabar penkiolikametis bendrauja su vienu KTU dėstytoju ir dalyvauja įvairiuose tyrimuose. Nors tai tik pirmieji žingsniai mokslo pasaulyje, Simas žino kryptį.
Baigęs mokyklą jis planuoja studijuoti KTU, rinktis jungtinę Medžiagų fizikos ir nanotechnologijų studijų programą, vėliau sieks magistro ir doktoranto laipsnio.
„Labai tikiuosi gauti doktoranto laipsnį. Aišku, suvokiu, kad tai sunki užduotis. Jei pavyks, doktorantūroje studijuosiu medžiagų inžineriją“, – paklaustas, ką planuoja veikti baigęs studijas, Simas ir vėl prabilo trumpiniu – CERN.
Tai didžiausias pasaulyje dalelių fizikos tyrimų centras, įkurtas 1954 m. Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje, netoli Ženevos. Jo pagrindinis tikslas – išsiaiškinti, iš kokių elementariųjų dalelių sudaryta mūsų visata ir kaip šios dalelės sąveikauja tarpusavyje. CERN mokslininkai atlieka tyrimus bandydami atsakyti į fundamentalius klausimus apie visatos kilmę ir pagrindinius dėsnius, kurie valdo materijos elgesį. Tą patį norėtų daryti ir Simas.
„Mano pagrindinis užsiėmimas bus fizika, o dronai liks pomėgis“, – pabrėžė paauglys.
Smalsus skautas
Mudviejų pokalbiui persiritus į antrąją pusę paaiškėjo dar šis tas apie Simą. Pasirodo, jau bemaž šešerius metus jis yra skautas. Į šią organizaciją pateko visai atsitiktinai, o vėliau įtraukė ir savo mamą.
„Tuo metu gyvenime trūko veiklos. Atėjau pabandyti ir pasilikau“, – pradžią vaikų ir jaunimo neformaliojo ugdymo judėjime prisiminė Simas.
Šiandien jis dėvi geltoną kaklaraištį, yra įgijęs fotografo specialybę ir mokosi naujų dalykų. Tarkim, kaip skeltuvu išgauti kibirkštį ir be degtuko užkurti laužą. Kaip be vinių, vien tik iš virvių, surišti tvirtą konstrukciją. Kaip išgyventi gamtoje, kai po ranka nėra nei elektros, nei interneto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie įgūdžiai neturi nieko bendra su technologijomis, tačiau Simas įžvelgia labai daug sąsajų.
„Skautų veikloje mechanikos nėra daug, bet ten irgi mokomės spręsti problemas“, – tikino moksleivis.
Visgi šią vasarą su broliais ir seserimis skautais Simas į stovyklą nevyks. Iki liepos vidurio skraidins dronus, o vėliau dirbs.
„Atsirado tokia galimybė, todėl noriu pabandyti. Bus proga ir užsidirbti, ir įgyti patirties“, – Simas žino, kur išleis ir pirmąjį savo atlyginimą. Dalis pinigų, ko gero, atiteks dronams, o likusius skirs naujam nešiojamajam kompiuteriui, kuris pravers ir mokslams, ir galbūt ateityje studijoms.
(be temos)