Didelis skirtumas
Jau rikiuojami sąrašai 2027-ųjų savivaldybių tarybų rinkimams, keliami kandidatai į merus. Praėjusiuose rinkimuose per visą Lietuvą tarp išrinktųjų į vietos valdžią buvo apie 33 proc. moterų (duomenys, kiek rinkėjai išrinko, o ne kas galiausiai atėjo dirbti į tarybą, nes kai kas iš karto atsisakė mandato). Moterų vis daugiau ir kandidatuoja, ir pelno mandatų.
Lietuvos savivaldos rinkimus nuo pat 1995 m. išanalizavusi Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili primena, kad pirmuosiuose keleriuose rinkimuose po nepriklausomybės atkūrimo moterys pelnydavo mažiau nei penktadalį mandatų, o kai kuriose savivaldybėse pasitaikydavo politinių partijų sąrašų, kuriuose moterų net ir visai nebūdavo. „Per pastaruosius porą rinkimų pasistūmėjome lyčių atstovavimo lygybės link. Kitąmet pamatysime, ar tai stabili tendencija, ar tik momentinis, fragmentinis įvykis“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Tačiau statistika visos Lietuvos mastu paslepia atskirų savivaldybių nemeilę moterims politikėms. Pasak politologės, nėra kokios nors vienos savivaldybės, kur stabiliai būtų mažai moterų; vieną kartą jų išrenkama daugiau, kitą – mažiau. Nėra ir taip, kad žemaičiai, aukštaičiai ar suvalkiečiai mažiau už moteris balsuotų – tai išsibarstę po visą Lietuvą.
Vis dėlto, pvz., Skuodas nemėgsta moterų: 2019 m. jų buvo išrinkta vos 15 proc., dabar – 23 proc. Rietavo savivaldybėje 2023-iaisiais joms mandatų teko vos apie 12 proc., nors 2015-aisiais – 25 proc.
Ypač nesėkmingi moterims buvo 2015-ųjų rinkimai. G. Burbulytė-Tsiskarishvili daro prielaidą, kad galbūt tai susiję su tuo, kad tada pirmą kartą tiesiogiai rinkome merus ir tai išblaškė rinkėjus. Pvz., Marijampolėje, Plungės, Rokiškio, Utenos rajonuose moterys anuomet gavo vos apie 8 proc. mandatų.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili konstatuoja, kad tarp didmiesčių liūdna situacija Klaipėdos mieste, ir ji tik blogėja: 2015 m. moterų į vietos valdžią išrinkta apie trečdalį, 2019-aisiais – arti 27, o 2023-iaisiais – viso labo 23 proc.
Kiti didmiesčiai lyčių atstovavimo lygybės link pažengę kur kas toliau. Tarp išrinktų į Kauno miesto savivaldybę 2015 ir 2019 m. moterų dalis buvo apie 30 proc., o 2023-iaisiais – jau net 41 proc., į Vilniaus miesto dabar – 37 proc., 2019-aisiais – 42 proc., tačiau 2015-aisiais buvo vos 24 proc.
Tačiau Kauno miestas dar tik vejasi Kauno rajoną, kuris stabiliai laikosi aukštose pozicijose: 2023 m. moterys čia gavo net 48 proc. mandatų, tad beveik pasiekta vyrų ir moterų pusiausvyra. Tokį pat procentą pasiekė ir Klaipėdos rajonas, tad kontrastas su Klaipėdos miestu, kur situacija dėl moterų atstovavimo sudėtinga, didžiulis.
Tarp išrinktųjų į vietos valdžią daug moterų ir Trakų rajone – 48 proc., Pagėgiuose – 47 proc. Kelmės, Kėdainių, Mažeikių, Švenčionių, Tauragės rajonuose – apie 44 proc.
Kodėl moterų mažiau
Pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, kodėl skirtingose savivaldybėse taip skiriasi moterų dalis ir kodėl per vienus rinkimus būna vienaip, kitus – kitaip, sunku pasakyti. Lengviau paaiškinti, kodėl stabiliai gera situacija Birštone: savivaldybei daug metų vadovauja moteris, gal tai įkvepia ir kitas eiti į vietos valdžią. Per pastaruosius rinkimus tarp išrinktų tarybos narių jų apie 40 proc. ir daugiau; toks procentas laikosi stabiliai.
Visada gana didelė moterų dalis vadinamosiose lenkiškose savivaldybėse. „Esu girdėjusi ir pačių politikų visokių pasvarstymų, kad lenkai siunčia moteris į vietos valdžią, nes vyrai ten verslus daro, jiems nėra kada. Gal turi įtakos ir kalbos dalykai, pvz., daugiau moterų dirba viešajame sektoriuje, jos geriau moka lietuvių kalbą“, – daro prielaidą G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Kodėl kai kur moterų mažai, pasak politologės, aiškinimų yra įvairių: vieni tikina, kad moteris sunku prisikviesti kandidatuoti, kiti – kad už jas nebalsuoja, dar priduria, kad pačios moterys nepalaiko moterų. „Tačiau visi šie teiginiai – mitas: moterys ir kandidatuoja, ir jas renka. Tiesa, situacija skirtingose savivaldybėse labai įvairi“, – sako politologė.
Pasak jos, nėra įrodymų, kad moterys nebalsuoja už moteris, kaip ir priešingai. Kai atsirado galimybė sąrašus reitinguoti, buvo įdomu, ar rinkėjai pasirinks daugiau reitinguoti vyrus. Nors pagal Lietuvos vidurkį moterys rinkėjų palankumo turi mažiau, tačiau yra savivaldybių, kur jos tikrai gana sėkmingai reitinguojamos ir iškeliamos į sąrašo viršų. Pvz., 2019 m. rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą paskutinė – 102-oji – sąraše buvusi Agnė Zuokienė buvo reitinguota į ketvirtą vietą ir pelnė mandatą.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili sako, jog jai pačiai buvo netikėta, kad Lietuvoje nepasitvirtino užsienyje atliekamų panašių tyrimų stereotipas, kad už vyrus labiau balsuojama kaimiškosiose savivaldybėse. „Analizuojant laikotarpį nuo 1995 m., mažiausia dalis moterų išrenkama būtent didžiosiose savivaldybėse. Atrodytų, miestuose didžiausia dalis išsilavinusių žmonių, o vis tiek balsuojama pagal tokį labai tradicionalistinį mąstymą. Tiesa, dabar situacija Vilniuje, Kaune pagerėjusi“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Vis dėlto iš pokalbių su savivaldybių tarybų narėmis ji daro prielaidą, kad mažesnės moterų dalies vietos valdžioje priežastis – ne kiek pasirinkimai balsuoti už vyrą ar moterį, o menkesnis moterų žinomumas, matomumas. „Vyrai gal drąsiau ir daugiau reiškiasi, juos žmonės pamato ir natūralu, kad labiau juos ir reitinguoja. Čia mūsų gyvenimo būdo elementas“, – mano G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Sąraše – ne pirmos
Skirtingas ir atskirų partijų požiūris į lyčių atstovavimą. Politologė primena, kad pirmuose trijuose savivaldybių tarybų rinkimuose 1995, 1997 ir 2000 m. buvo dvi politinės jėgos, kurių sąrašuose kai kuriose savivaldybėse visai nebuvo moterų. Tai anuomečiai „valstiečiai“ ir partijos, kurios savo pavadinime turėjo žodį „liberalai“, mat tuo laikotarpiu liberalios pakraipos partijos vis persiformuodavo.
Šiandien visos partijos stengiasi, kad moterų sąraše būtų. Vis dėlto, pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, labai svarbu ne tik kiek jų sąraše, bet ir kiek jų yra jo priekyje, nes, priklausomai nuo savivaldybės dydžio, dažniausiai į tarybas patenka trys, penki ar dešimt žmonių iš sąrašo.
„Apie 1995–2002 m. aukščiausiose sąrašų pozicijose moterų būdavo labai nedaug, tad natūralu, kad mažai jų ir laimėdavo mandatus. Tačiau ir 2023 m. rinkimuose dviejose savivaldybėse: Klaipėdos miesto ir Rietavo – nebuvo nė vieno sąrašo, kuriame moteris būtų įrašyta pirma“, – apgailestauja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Jos tyrimai atskleidžia, kad didžiosios, vadinamosios sisteminės, partijos: socialdemokratai, konservatoriai, liberalai, „valstiečiai“ – moterims pirmuosius numerius sąraše atiduoda rečiau. Tai dažniau pasitaiko mažesnių, neparlamentinių politinių jėgų arba politinių komitetų sąrašų viršūnėje.
Jei atstovaujama maksimaliai įmanomu veidrodiniu principu ne tik pagal lytį, bet ir pagal amžių, išsilavinimo ir darbo sritis, didėja kokybiškesnių sprendimų tikimybė.
Kai vaikai suauga
Kas tos moterys, patenkančios į vietos valdžią? Nacionalinėje valdžioje ne taip seniai, 2019 m., pagarsėjome kaip vienintelė ES valstybė, kurios Vyriausybėje nėra nė vienos moters, o jei tokių ir būdavo, tai dažniausiai neturinčios nesuaugusių vaikų.
G. Burbulytės-Tsiskarishvili sudarytas per pastaruosius trejus savivaldybių tarybų rinkimus išrinktų moterų statistinis portretas toks: per 40 metų, turinti aukštąjį išsilavinimą, nemaža jų dalis sukasi savo versluose arba verslo įmonėse užima vienokias ar kitokias vadovaujamąsias pozicijas, ištekėjusi, vaikai jau suaugę arba vyresnio amžiaus.
Pasak politologės, užsienio šalių tyrimuose vyrauja požiūris, kad dalyvauti vietos politikoje moterims turėtų būti paprasčiau nei nacionalinėje, nes lengviau suderinti darbą, šeimą ir dalyvavimą politikoje, net jei turi mažų vaikų, – juk dirbi arčiau namų. „Tačiau Lietuvos situacija to nepatvirtina – vietos politikių su mažais vaikais neturime daug, jie dažniausiai jau būna vyresni“, – konstatuoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Jaunimas nelabai veržiasi į vietos valdžią ir labai mažų vaikų turinčių moterų joje daug nėra. Tiesa, 2023-iųjų rinkimuose situacija truputėlį pagerėjo. Tačiau, primena politologė, dažnai taryboje žmonės pabūna ne vieną kadenciją, tai ir vaikai kartu auga.
Merių – dešimtadalis
Taigi į vietos tarybas moterų išrenkama, kai kur ir visai žymi dalis, o į aukščiausią postą vietos valdžioje – labai mažai. Pastaruosiuose tiesioginiuose merų rinkimuose merėmis tapo vos šešios iš 60.
„Esu optimistiškai nusiteikusi dėl savivaldybių tarybų, turime visas sąlygas pagerinti situaciją ir artėti lyčių lygybės link, tačiau nesitikiu, kad į merus rinksime daugiau moterų; jų gali būti net ir mažiau. Kodėl? Mero modelis, kokį dabar turime ir koks natūraliai formavosi netgi ir tada, kai dar nebuvo tiesioginių merų rinkimų, atitinka ūkvedžio ar stiprios rankos, šeimininko tipažą. Jis nepalankus moterims įvaizdžio prasme ir, kai žmogus eina į rinkimus balsuoti, jis ieško ūkiško žmogaus. Mūsų visuomenėje susiformavęs stereotipas, kad tai turi būti vyras“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Pasak jos, jei vienos ar kitos savivaldybės meras įsitvirtinęs daug kadencijų, greičiausiai jis labai gerai atitinka tą tipažą. Savivaldoje tikrai yra daug infrastruktūros klausimų, tad žmonėms stereotipiškai atrodo, kad kelius remontuoti ir pan. – ne moterų darbas.
Politologė pasakoja, kad, net ir analizuojant, kaip į savivaldybių tarybų komitetus pasiskirsto vyrai ir moterys, tendencija tokia, kad yra vadinamieji moteriškų klausimų komitetai ir vyriškų. Švietimo, socialinių reikalų komitetuose dirba daugiau moterų, joms patikima jiems ir pirmininkauti, o infrastruktūros, ekonomikos, biudžeto – daugiau vyrų ir greičiausiai tokiems komitetams vadovauja vyras.
„Mero kėdė atsiduria tų vyriškų darbų sąrašuose, todėl nėra didelės perspektyvos, kad į merų postus pradėsime rinkti daugiau moterų. Žinoma, visų pirma daugiau moterų turėtų kandidatuoti. Tačiau realiai, kas veda partijos ar komiteto sąrašą, tas ir yra kandidatas į merus. Jei moterų mažiau tarp sąrašų vedlių, mažiau jų ir tarp kandidatų į merus“, – konstatuoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Pačios moterys politikės tyrimo interviu atskleidžia, kad yra dvi svarbios sąlygos, kodėl jų tiek mažai merų postuose. Visų pirma, moterų žinomumas mažesnis nei vyrų, o jei moteris buvo matoma, pvz., socialinių reikalų kontekste, automatiškai nebeatitinka ūkininko tipažo ir už ją nebalsuojama rinkimuose į merus, nors į tarybą ji išrenkama.
Kita priežastis – tai rodo ir užsienio šalių tyrimai – egzistuoja vadinamoji vyrų klubinė kultūra. „Vyrai politikai, net iš skirtingų politinių jėgų, taip pat verslininkai susirenka vadinamosiose tradiciškai vyriškose veiklose: medžioklėse, alaus išgerti, pasikalba, aptaria reikalus, paskui taryboje taip ir išsprendžia klausimus. Moterys paliekamos kaip ir už borto. Panašiai ir dėl kandidatų atrankos rinkimams. Moteris gali būti tikrai aktyvi, dalyvauti visuomeninėje veikloje, tačiau jos nėra tame klube, kur renkasi tos savivaldybės visuomeniškai aktyvūs vyrai, tad ji ir nepasiūloma į kandidatus“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Dėl geresnių sprendimų
Galbūt vis dėlto nėra skirtumo, kurios lyties politikai, svarbiausia – kompetencija? G. Burbulytė-Tsiskarishvili pateikia kontrargumentų: „Atstovaujamojoje demokratijoje turėtume maksimaliai atspindėti tą struktūrą, kuri atstovaujama, t. y. jei tai, pvz., miesto gyventojų bendruomenė, tie, kurie priima jai svarbius sprendimus, turėtų ją atspindėti maksimaliai įmanomu veidrodiniu principu ne tik pagal lytį, bet ir pagal amžių, išsilavinimo ir darbo sritis, nes tada didėja geresnių, kokybiškesnių sprendimų tikimybė.“
Politologė pasakoja, kad ir kalbinant moteris politikes iš pradžių dažnai neigiama, kad yra skirtumas – moteris ar vyras vietos valdžioje, tačiau paskui paaiškėja, kad tų skirtumų vis dėlto yra. Tyrimai rodo, kad ant moterų pečių gula daugiau darbų namuose, jos daugiau užsiima su vaikais, slaugo sergančius ir vyresnio amžiaus šeimos narius. Natūralu, kad į tarybą moterys ateina išmanydamos šias sritis, gali prisidėti prie kokybiškesnio šių klausimų sprendimo. Savivaldybėse tikrai labai daug socialinių klausimų ir mes, kaip senstanti visuomenė, jų turėsime vis daugiau. Moterys pasižymi ir didesne empatija.
„Įvairovė reikalinga ne tik kalbant apie moteris, bet ir, pvz., apie jaunimą. Jei taryboje susirenka vyresni žmonės, jie pirmenybę teikia jų amžiuje kylančioms problemoms spręsti, o ne jaunimo. Reikia įvairovės, kad būtų ir moterų, ir vyrų, ir jaunimo, ir tautinių bendruomenių. Kad ir labai kvalifikuotas ir kompetentingas, bet monolitas negerai. Kad būtų priimtas geresnis sprendimas, reikia skirtingų požiūrių“, – pabrėžia G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Tendencijos – geros
Vis dėlto ar trečdalis moterų vietos valdžioje – jau gana geras statistinis rodiklis mūsų visuomenėje, kurioje vyrų yra mažiau? Pasak politologės, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, lyčių pusiausvyra skirtingose šalyse labai nevienoda ir tai labai priklauso nuo kultūrinio konteksto, rinkimų sistemos, kitų dalykų. Pvz., Latvija starto pozicijose atrodė geriau nei Lietuva, 1995–2000 m. moterų dalis jų vietos valdžioje buvo tokia, kokia pas mus dabar. Tačiau Lietuvoje savivaldybės iš karto buvo didesnės, o Latvija jas ėmėsi stambinti vėliau. Vykstant šiai reformai moterų dalis savivaldybių tarybose liko panaši, bet nedidėjo, o pas mus pamažu ta dalis kilo aukštyn.
Beje, tendencija stambinti savivaldybes vyrauja visoje Europoje, nes mažos neišgyvens, nesurinks pakankamai biudžeto viešosioms paslaugoms teikti. Tačiau su šiais procesais moterų dalis vietos valdžioje ima mažėti. Kodėl? G. Burbulytė-Tsiskarishvili daro prielaidą, kad, jei savivaldybė didelė, moteriai sunkiau būti pamatytai ir išrinktai.
Vis dėlto pliki skaičiai nieko nesako. Politologė pasakoja, kad Jungtinės Tautos yra sudariusios sąrašą, kuriose šalyse daugiausia moterų valdžioje tiek nacionaliniu, tiek ir vietos lygmeniu. „Keisčiausia, kad lyderiauja, pvz., Ruanda. Tačiau toks rezultatas yra ne dėl lyčių lygybės, priežastis – vyrai išsižudė per karus“, – aiškina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Kai kuriose valstybėse lyčių atstovavimui užtikrinti net imamasi kvotų, tačiau, džiaugiasi politologė, Lietuvos savivaldoje esame pasiekę gerų tendencijų, užauginę visai neblogą moterų dalį natūraliai, be oficialių nacionalinių kvotų rinkimų sistemoje. Sudarydamos sąrašus rinkimams vidines kvotas taiko tik atskiros partijos, pvz., socialdemokratai; kitos politinės jėgos taip pat pradėjo skirti daugiau dėmesio, kad moterų būtų ir sąraše, ir jo pirmame dešimtuke.
Atsakydama į klausimą, ar pakanka trečdalio moterų vietos valdžioje, G. Burbulytė-Tsiskarishvili mano, kad kažin ar labai tikslinga siekti, kaip dažnai įsivaizduojame, kad būtinai būtų 50 ir 50. „Toks vaizdinys atkeliavęs iš valstybių, kur yra kvotos. Mano nuomone, visada logiškiau turėti tam tikras žirkles, o, pasak mokslininkų, apie lygybę galima kalbėti esant žirklėms nuo 40 iki 60 proc. Jei Lietuvoje 2027-ųjų rinkimuose pasiektume apie 38 proc. moterų tarybose ir priartėtume prie tų 40 proc., manau, jau galėtume sakyti, kad įgyvendinome lyčių atstovavimo lygybę“, – mano politologė.
Naujausi komentarai