Ilgas procesas
„Tai nebuvo vien smurto protrūkis. Tai buvo ilgo proceso rezultatas – proceso, kuriame neapykanta, kurstymas ir žmonių nužmoginimas sukūrė aplinką, kurioje žmonės iš tiesų patikėjo, kad galima taip elgtis su savo kaimynais, gyvenančiais toje pačioje žemėje“, – kalbėjo minėjime dalyvavusi Izraelio ambasadorė Shelly Hugler Livne. Į renginį atvyko ir Vokietijos, Estijos, JAV, Kanados, kitų užsienio šalių diplomatai, Seimo nariai, Lietuvos savivaldybių, kultūros įstaigų atstovai, visuomenininkai.
Sunkiai suvokiamų įvykių vietoje, prie buvusio „Lietūkio“, dabartinėje Miško gatvėje, pastatytas šių žudynių aukoms skirtas paminklas.
Renginį organizavusios Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas pastebėjo, kad šią tragediją prisiminti būtina ne tik žydų bendruomenei. Ji yra baisus Lietuvos ir Europos istorijos įvykis, primenantis, kad rasinis, tautinis nepakantumas gali baigtis baisia neapykanta ir masiniais nusikaltimais.
Sukrečianti nuotrauka
„Esu Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermannas. Atstovauju šaliai, kuri yra atsakinga už Holokaustą Lietuvoje ir visoje Europoje, nusinešusį 6 mln. žydų gyvybes. Todėl mažiausia, ką galime padaryti, – būti kartu ir saugoti nužudytųjų atminimą. Lygiai prieš 85 metus šioje vietoje įvyko siaubinga tragedija“, – lietuviškai kalbėjo diplomatas.
Jis pasakojo apie išlikusias užfiksuotas egzekucijos akimirkas. „Nuotrauka, kurioje vyras rankoje laiko metalinį strypą, yra gerai žinoma. Tai nepaprastas istorinis kadras – šiuo strypu buvo nužudyti šalia gulintys žmonės. Atrodo, kad žudikas net didžiuojasi tuo, ką padarė. Tačiau šioje nuotraukoje yra ir kita, ne mažiau svarbi detalė. Fone matyti žmonės, kurie ramiai kalbasi tarpusavyje, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ši sukrečianti nuotrauka man išliks atmintyje visą gyvenimą. Pirmiausia – kaip įrodymas, kaip lengvai žmogus gali prarasti žmogiškumą. Tačiau kartu ir kaip priminimas apie tai, kas niekada nebegali pasikartoti“, – sakė C. Zimmermannas.
Jis pabrėžė, kad tai nėra vien tik praeitis. Antisemitizmas gyvuoja ir šiandien. „Galbūt jis pasireiškia kitokiomis formomis, tačiau jo esmė išlieka ta pati. Juk ir Holokaustas prasidėjo nuo žodžių. Žodžiai virto neapykanta, neapykanta – įsakymais, o įsakymai – veiksmais. Todėl privalome daryti viską, kad užkirstume tam kelią“, – teigė ambasadorius.
Apsilankė jaunystėje
Izraelio ambasadorė Sh. Hugler Livne pasidalijo, kad pirmą kartą apie tai, kas įvyko šioje vietoje, sužinojo būdama septyniolikos metų, kai atvyko į Lietuvą.
„Iki šiol prisimenu nuotraukas, kurios neleidžia pamiršti čia įvykdytų žiaurumų. Tie žmonės buvo nužudyti vien todėl, kad buvo žydai. Jie nepadarė nieko blogo. Jie buvo broliai, sūnūs, aktyvūs bendruomenės nariai. Jie prisidėjo prie Lietuvos kultūros, finansų, žemės ūkio ir daugelio kitų sričių. Tačiau kažkodėl žmonės buvo įtikinti, kad su žydais taip elgtis priimtina“, – dėstė ambasadorė ir priminė, kad būtina suvokti ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas gali įvykti.
„Turime suprasti, kaip lengvai istorija gali pasikartoti. Tie žmonės nebuvo statistika. Jie nebuvo tik skaičiai. Tai buvo šimtmečius čia gyvenusi žydų bendruomenė, reikšmingai prisidėjusi prie šios šalies kūrimo ir klestėjimo. Todėl šios vietos atminimas kiekvienam iš mūsų yra atsakomybė“, – teigė Sh. Hugler Livne.
Atrodo, kad žudikas net didžiuojasi tuo, ką padarė. Tačiau šioje nuotraukoje yra ir kita, ne mažiau svarbi detalė. Fone matyti žmonės, kurie ramiai kalbasi tarpusavyje, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Antisemitizmas – kasdien
Su priešiškumu vien tik dėl savo tautybės žydai susiduria ir šiandien.
Izraelio ambasadorė paminėjo, kad po žinia, kad antroji Izraelio oro linijų bendrovė pradėjo tiesioginius skrydžius tarp Izraelio ir Vilniaus, vienas Kauno teisininkas parašė komentarą: „Kodėl mums nenumušus šio lėktuvo?“, turėdamas omenyje Izraelio keleivinį lėktuvą.
Komentaras po kita naujiena išsitęsė iki užuominų, kad Hitleris nebaigė savo darbo, ir teiginių, kad jis neva norėjo išgelbėti Europą nuo „vertybių vėžio“. Šiuo atveju, tuo vėžiu buvo vadinami žydai.
„Tai tik labai maža dalis to, ką mes patiriame kasdien. Mūsų, žydų, bendruomenei nėra gerai. Mes matėme, kas įvyko čia. Žinome, kad tai gali pasikartoti. Tai nutiko mūsų broliams, seserims, motinoms. Mano atveju – seneliams ir proseneliams“, – sakė Sh. Hugler Livne.
Ambasadorė klausė, ar tikrai išmokome istorijos pamokas, nes antisemitizmas ne visada pasireiškia ta pačia forma.
Kraupūs liudijimai
„50 nužudytųjų – nedidelis skaičius, palyginti su beveik 200 tūkst. Lietuvoje nužudytų žydų ir 6 mln. Holokausto aukų Europoje. Tačiau tai buvo pradžių pradžia“, – sakė renginį vedęs aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas. Netrukus jis perskaitė kelių to meto įvykių liudininkų, stebėjusių egzekuciją, užrašytus prisiminimus.
Aktorius Laimonas Noreika: „Griunvaldo gatvės ir Vytauto prospekto kampe buvo nedidelis lengvųjų automobilių garažas. Prie tvoros stovėjo minia. Su broliu priėjome arčiau. Dabar, prisimindamas tuos įvykius, kartais galvoju: ar tikrai taip galėjo būti? Gal tai tik mano vaizduotės kūrinys? Tačiau ne – visa tai buvo tikra. Šie vaizdai taip giliai įsirėžė į mano regimąją ir emocinę atmintį, kad jų neištrinsiu iki pat mirties.
Garažo kieme vidury dienos, daugybės žmonių akivaizdoje ir, regis, demonstratyviai, lyg viešame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai, apsirengę tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležiniais strypais mušė kitus taip pat inteligentiškai atrodančius, kostiumuotus vyrus.
Kieme buvo matyti arkliai, nes visa teritorija buvo pilna arklių mėšlo. Budeliai šaukė: „Norma! Norma!“ ir mušė tuos inteligentiškus žydus. Šie, griūdami ir šliauždami keliais, saujomis rinko arklių mėšlą. Juos mušė, mėšlas krito iš rankų, vėl mušė. Žmonės griūdavo, nebejudėdavo. Tada iš žarnos, skirtos automobiliams plauti, ant sumuštųjų būdavo pilamas vanduo. Sumuštieji vėl keldavosi, vėl pasigirsdavo šūksnis „Norma!“ ir vėl pasipildavo smūgiai. Garažo angose jau buvo matyti nejudantys kūnai.“
Poetas Algimantas Baltakis: „Kieme žaidžiau su vaikais. Tuo metu man buvo vienuolika metų. Staiga kažkas atbėgo šaukdamas: „Vaikai, pažiūrėkit, kas vyksta garaže!“ Nuskubėjome ten.
Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai. Netekusius sąmonės laistė vandeniu iš žarnų, kad atsigautų. Kai kuriuos vertė rankomis ardyti ir nešioti mėšlą.
Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Jie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių buvo susirinkę nemažai. Vieni sakė: „Taip jiems, žydams, ir reikia.“ Kiti piktinosi: „Tai žvėrys, o ne žmonės.“
Prie mūsų priėjo kažkoks vyras ir pasakė: „Vaikai, eikit iš čia. Ne jums tokius vaizdus matyti.“
Vokiečių fotografo liudijimas
Šiuos įvykius patvirtina ir vokiečių kariškio fotografo Wilhelmo Gunsiliaus liudijimas. Jo darytos nuotraukos – vieni iš pagrindinių istorinių įrodymų tiriant Holokausto pradžią Lietuvoje.
„Po pietų pamačiau degalinės kieme susibūrusią minią. Maždaug 50 vyrų buvo suvaryti į kampą ir saugomi kelių civilių. Civiliai buvo ginkluoti šautuvais, o ant rankovių turėjo raiščius, kuriuos galima matyti mano darytose nuotraukose.
Jaunas vaikinas, greičiausiai lietuvis, buvo pasiraitojęs marškinių rankoves. Rankose jis laikė geležinį strypą. Kartkartėmis ištempdavo vieną vyrą iš grupės ir vienu ar keliais smūgiais į pakaušį jį nužudydavo.
Padariau daug nuotraukų, kurios po karo tapo svarbiu įrodymu. Kai visi vyrai buvo nužudyti, jaunuolis numetė strypą į šalį, pasiėmė armoniką, užlipo ant lavonų krūvos ir užgrojo Lietuvos himną. Dar labiau pribloškė, kad aplink stovėjo civiliai: vyrai, moterys ir vaikai. Jaunuoliui užgrojus himną, žmonės dainavo ir plojo.“
Nusitaikyta į vyrus
„Lietūkio“ garažo žudynės įvardijamos kaip vienas brutaliausių Holokausto nusikaltimų puslapių. Žudynės įvyko 1941 m. birželio 27 d.
Nusitaikyta į žydus vyrus. Tądien daugybė jų šioje vietoje, stebint praeivių miniai, buvo viešai žeminami, kankinami ir nužudyti. Dauguma žuvo nuo smūgių metaliniais strypais, laužtuvais.
1941 m. birželio 25 d. Kaunui perėjus į nacistinės Vokietijos rankas, mieste vyravo chaosas. Sovietų okupantai traukėsi, nacistinės pajėgos, užsiėmusios pozicijas, prieš žydus bandydamos nuteikti didžiąją dalį visuomenės, ėmėsi jų persekiojimo ir pogromų.
Naujausi komentarai