Laimei, neabejingi kauniečiai atsiliepė į pagalbos šauksmą ir paukšteliui padėjo grįžti namo. Tiesa, po klajonių Rijo buvo išsekęs, teko aplankyti ir veterinarijos gydytoją.
Išsirinko dukra
Rijo Gretos namuose atsirado pernai vasarą, kai jos dukra šventė dvyliktąjį gimtadienį. Draugai, ją sveikindami, prisidėjo prie mergaitės svajonės auginti papūgėlę. Tarp kelių paukštelių Gretos dukrai labiausiai į akį krito vienas – judrus, išskirtinės spalvos, vos kelių mėnesių amžiaus banguotukas.
„Šį mėnesį Rijo jau sukako metai ir keturi mėnesiai. Tai pirmoji papūgėlė, kurią auginame kartu su dukra, nors mano pačios vaikystėje namuose taip pat yra buvę banguotųjų papūgėlių, nimfų ir amadinų“, – tikina kaunietė.
Ypatingas ryšys
Rijo nuo pat pradžių buvo labai aktyvus, socialus, žaismingas. Paukštelis mėgsta skambinti narvelyje kabančiais varpeliais, nori bendrauti ir žaisti su žmogumi, ypač – su pirštais. „Kartais būna ir užsispyręs: jeigu tą akimirką nenori dėmesio, švelniai kirsdamas parodo, kad dabar geriau jo neliesti.
Labiausiai mus žavi jo noras bendrauti. Rijo nėra papūgėlė, kuri tiesiog gyvena narvelyje – jis yra mūsų kasdienybės dalis. Dažnai laisvai skraidydavo po namus, vaikštinėdavo ant stalo, būdavo šalia mūsų.
Dukrai ruošiant pamokas Rijo mielai strikinėdavo po stalą. Viena ranka ji rašo, o kita gali žaisti su papūgėle. Todėl dukra net ruošdama namų darbus turi savotišką kompanjoną.
Rytais Rijo taip pat turėjo savo ritualą. Vos paleistas dukros kambaryje, jis pats nuskrisdavo jos žadinti – švelniai prisiliesdavo prie veido, rankų ar pirštukų, tarsi primindamas, kad jau laikas keltis.
Pusryčiauti jis taip pat mėgdavo kartu su dukra. Kol ji valgydavo, Rijo vaikščiodavo po stalą, užšokdavo ant dubenėlio. Jeigu tik būdavo kas nors tinkamo paukšteliui paragauti, leisdavome jam kartu pasimėgauti pusryčiais. Tokie maži kasdieniai ritualai ir sukūrė tą ypatingą ryšį“, – dalijasi G. Balandytė.
Iš visos širdies ačiū kiekvienam žmogui, kuris prisidėjo prie Rijo paieškų. Ačiū už kiekvieną pasidalijimą, pastebėjimą, žinutę, rūpestį ir norą padėti.
Tikras šokas
Pašnekovė tęsia, kad Rijo – labai socialus ir prisirišęs prie šeimos: „Nesvarbu, kuris iš mūsų prieina prie narvelio, – jis čirškia, lipa arčiau ir tarsi parodo, kad nori būti kartu. Vos tik atidaromos durelės, dažnai pats atskrenda ant ištiestos rankos.
Jeigu lieka ant narvelio viršaus ir žmogus bando nueiti, Rijo skrenda iš paskos. Todėl diena, kai jis pirmą kartą – ir labai tikimės, kad paskutinį – išskrido iš namų, buvo tikras šokas“, – graudinasi Rijo šeimininkė.
Papūgėlė iš namų į nepažintus horizontus išplasnojo rugpjūčio 12 d. Kaip prisimena Greta, narvelis stovėjo ant palangės. Tąkart ji pirmą kartą paliko langą pravertą mikroventiliacijos režimu.
Moteris spėja, kad vėjas iš šono atplėšė langą, narvelis nukrito ant žemės, o Rijo pro atsivėrusį langą išskrido į lauką.
„Vos supratę, kas nutiko, išbėgome jo ieškoti. Girdėjome jo čirškėjimą, todėl iš pradžių dar turėjome vilties, kad viskas baigsis labai greitai. Rijo skrido iš vieno kiemo medžių į kito, kol galiausiai nutūpė ne taip toli nuo namų – labai aukštuose medžiuose. Jo išskirtinį čiulbėjimą girdėjome labai aiškiai.
Kelias valandas pasikeisdami budėjome prie medžio, bandėme jį prisikviesti iš įvairių atstumų – kalbinome, naudojome mėgstamą žaisliuką, tačiau Rijo grįžti nenorėjo. Tą dieną aukščiau iškėlėme ir jo narvelį. Palikome jį dar porai dienų, tikėdamiesi, kad pamatęs savo namus Rijo sugrįš. Tačiau jis nebuvo atskridęs nei atsigerti, nei palesti“, – pirmais bandymais susigrąžinti sparnuotį namo dalijasi Greta.
Pastebėjo Senamiestyje
Tačiau jau kitą dieną jo čiulbėjimo šeima nebegirdėjo ir išsyk suprato, kad paiešką teks plėsti.
Įkėlė skelbimą į socialinius tinklus ir paprašė žmonių pagalbos. Trečią dieną sulaukė įrašo ir asmeninių žinučių su Rijo nuotrauka – jį žmonės pastebėjo Senamiestyje, netoli Birštono gatvės.
„Pamačiusi žinutę pajutau, kaip ašaros užtvindė akis. Atsirado nauja, labai didelė viltis. Kol nuvykome į nurodytą vietą, buvo praėjusi maždaug valanda. Žmonėms, kurie jį pastebėjo, Rijo pagauti nepavyko – jis neprisileido. Jie pasakojo matę jį tupintį ant žemės, vėliau ant šakos, tačiau vos tik bandydavo priartėti, papūgėlė skrisdavo aukščiau į medį.
Mes toje vietoje jo neberadome. Bandėme leisti telefonu jo čiulbėjimo įrašus, kitų paukščių garsus. Namuose telefone paleidus paukščių balsus Rijo atskrisdavo ant rankos ir susidomėjęs žiūrėdavo į ekraną. Tačiau šįkart prisikvietėme tik aplink gyvenančius katinus“, – tikina ji.
Vėjas iš šono atplėšė langą, narvelis nukrito ant žemės, o Rijo pro atsivėrusį langą išskrido į lauką.
Lemtingas patarimas
Dienos bėgo, o paieškos nedavė jokių vaisių. Greta su dukra ėmė svarstyti, kad joms pačioms sučiupti Rijo beveik neįmanoma.
„Labai nerimavome dėl jo saugumo. Dienos buvo šiltos, tačiau naktys vėsesnės. Bijojome ir kitų grėsmių – kačių, varnų. Viena moteris pasidalijo savo patirtimi, kaip jos pabėgusi papūgėlė buvo rasta banko kavinėje, kur ją pagavo darbuotojai. Kadangi Rijo jau buvo atsidūręs mieste, neatmetėme ir tokios galimybės – galbūt ieškodamas šiltesnės vietos jis įskris kur nors į vidų“, – jokių scenarijų neatmetė šeima.
Gretą itin nustebino tai, kad Rijo nuplasnojo taip toli nuo savo namų – nuo jų iki vietos, kur jis buvo pastebėtas Kauno Senamiestyje, automobiliu tenka važiuoti net 9 km.
„Žmonės, pamatę mūsų skelbimą, dalijosi ne tik juo, bet ir patarimais. Vienas buvo labai paprastas – skelbti informaciją visose įmanomose aplinkinių rajonų grupėse. Šis patarimas galiausiai tapo lemtingas.
Dalijomės įrašais, o žmonės juos labai aktyviai platino. Rašė asmeniškai, teiravosi, bandė padėti. Keletą dienų nebuvo jokių konkrečių naujienų, tik žmonių reakcijos, nuolatinis dalijimasis įrašais ir laukimas. Kiekvienas pasidalijimas, žinutė ar pastebėjimas tuo metu mums buvo labai svarbus. Nežinojome, kur Rijo yra, kiek dar gali nuskristi ir ar mums pavyks jį rasti, tačiau žmonių pagalba neleido nuleisti rankų“, – neabejingiems miestiečiams dėkoja G. Balandytė.
Atplasnojo į Šilainius
Rugpjūčio 17-osios pavakarę Greta sulaukė žinutės. Joje buvo rašoma, kad Šilainiuose gyventojas savo kieme pastebėjo papūgėlę, panašią į Rijo. Paukštelis ten buvo nuo šeštadienio vakaro. Kartu su žinute atkeliavo ir kelios nuotraukos.
„Apsiverkiau iš jaudulio ir netikėtumo. Buvo daug požymių, leidusių manyti, kad tai gali būti mūsų Rijo, todėl iš karto pradėjau siųsti savo turimas jo nuotraukas ir vaizdo įrašus, kad būtų galima kuo tiksliau jį identifikuoti.
Tačiau galutinai įsitikinome tik susitikę. Apžiūrėję Rijo pastebėjome ir vieną labai svarbią detalę – jo vienas nagelis buvo stipriai nulaužtas. Būtent ši ir kitos pažįstamos išvaizdos bei elgesio detalės leido neabejoti, kad prieš mus – mūsų Rijo. Mūsų mažąjį keliautoją pavyko pagauti žmogui, kuris iš pradžių nė nežinojo, kieno jis. Rijo pats atskrido žmogui ant ištiestos rankos – pavargęs, nusilpęs ir šiek tiek murzinas, bet, rodos, supratęs, kad pagaliau yra saugus“, – laiminga paieškos atomazga dalijasi kaunietė.
Vežė į kliniką
Vos grįžęs namo Rijo išlipo iš dėžutės ir atskrido tiesiai dukrai ant ištiestos rankos. „Tai buvo nepaprastai jaudinanti akimirka“, – su ašaromis akyse atsimena G. Balandytė.
Tačiau Rijo buvo labai pavargęs, atrodė baikštesnis, daug miegojo. Savo narvelyje jis jautėsi ramiai, lesė ir gėrė.
Kitą dieną vis dar buvo mieguistas, nesileido glostomas, tačiau maitinosi. Šeima atkreipė dėmesį, kad jis labai purtosi ir kasosi, todėl vakare nuvežė jį į veterinarijos kliniką.
„Specialistės jį apžiūrėjo, sulašino vaistų nuo parazitų. Laimei, Rijo buvo sveikas, jokių sužalojimų nebuvo, tik sulysęs ir labai pavargęs, todėl jam rekomenduotas poilsis ir gausesnis maistas.
Sugrįžus namo jo laukė įprastas lesalas, vitaminai, soros ir mėgstamos skanėstų lazdelės, kuriomis jis mielai gardžiavosi. Dar kitą dieną mūsų Rijo tarsi tapo savimi. Vėl atsirado noras bendrauti, prisileisti, būti kartu“, – negali atsidžiaugti G. Balandytė.
Tačiau ji neslepia, kad ši istorija davė didelę pamoką ir namuose pasikeitė net keli dalykai: „Mikroventiliacijos prie langų nebepaliekame, o patalpą, kurioje būna Rijo, stengiamės visada laikyti uždarytą ir ypač atidžiai prižiūrime, kad tokia nelaimė daugiau nepasikartotų.“
Dėkoja kauniečiams
Šiandien Rijo vėl namuose. Tačiau Gretai labiausiai šioje istorijoje įsiminė ne jo skrydis, o žmonės, kurių dėka jis sugrįžo.
„Iš visos širdies ačiū kiekvienam žmogui, kuris prisidėjo prie Rijo paieškų. Ačiū už kiekvieną pasidalijimą, pastebėjimą, žinutę, rūpestį ir norą padėti. Kartais vienas pasidalijimas tampa ta maža grandimi, kuri padeda sugrįžti namo.
Dabar Rijo vėl namuose. Vėl čirškia, skambina savo varpeliais, vaikšto po stalą ir ieško, su kuo galėtų pažaisti. Tai – didžiulis visų jūsų gerumo rezultatas“, – gražių žodžių kauniečiams negaili G. Balandytė.
Naujausi komentarai