Pirmieji darbai
Prieš daugiau nei dešimtmetį E. Tomkevičius buvo vienas tų jaunų technologijų entuziastų, kurie tikėjo, kad Lietuva gali tapti inžinerinių inovacijų šalimi. Kartu su bendraminčiais jis kūrė 3D spausdintuvus, kalbėjo apie technologijų ateitį mokyklose ir bandė įrodyti, kad vaikai turėtų ne tik mokytis teorijos, bet ir kurti.
Vis dėlto jo paties kelias į tai, kur yra dabar, prasidėjo toli gražu ne laboratorijose ar startuolių inkubatoriuose. Paauglystėje tėvas nusprendė, kad sūnui reikia ne tik knygų, bet ir gyvenimiškos patirties. Taip E. Tomkevičius atsidūrė bulvių ūkyje.
„Į kariuomenę nėjau, o tėtis sakė, kad reikia vyriškumo įgauti“, – prisiminęs mėnesius, praleistus laukuose, vyras šyptelėjo.
Vėliau – darbas bare, asociacijos „Sportuojanti Lietuva“ renginių organizavimas, tuo pat metu ir naktinės pamainos viešbutyje. Svarbiu etapu tapo mokslai Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Ten E. Tomkevičius pirmą kartą iš arti pamatė kitokį santykį tarp švietimo, verslo ir bendruomenės.
„Vokietijoje mačiau, kad žmonės investuoja į jaunimą. Universitetai, verslas, absolventai – visi tarpusavyje susiję. Grįžęs į Lietuvą dažnai pagalvodavau, kodėl pas mus to mažiau“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Kitas etapas – studijos ISM universitete, kur patyrė pirmą rimtą kartėlį. Universitetas, pasak E. Tomkevičiaus, suteikė žinių, tačiau studentui pritrūko to, ką jis laikė svarbiausia verslo dalimi: bendruomenės.
„Versle svarbiausia kontaktai. Mane stebino, kad tam skiriama tiek mažai dėmesio. Atsimenu ir kai kurių dėstytojų pasisakymus, kad verčiau būti geru darbuotoju, o ne kurti verslą. Man toks požiūris buvo svetimas“, – E. Tomkevičius neslėpė, kad nuo vaikystės buvo smalsus ir linkęs ieškoti naujų patirčių. Šią savybę skatino ir senelis, nuolatos raginęs neprarasti vaikiško smalsumo.
„Jis nuolatos tai kartojo“, – pašnekovas vylėsi, kad senelis būtų laimingas, jei žinotų, kad anūkas išgirdo jo žodžius.
Nepasiekė mokyklų
Kurį laiką E. Tomkevičiaus pavardė buvo siejama su 3D spausdintuvais. Kartu su komanda jis vystė projektą „Phantom“, sulaukusį dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Tuo metu, kai daugelis matė verslo galimybę, E. Tomkevičius įžvelgė kai ką daugiau: technologijos gali pakeisti mokymosi procesą.
„Man atrodė akivaizdu, kad po dešimties metų trūks inžinierių, architektų, technologijų specialistų. Jeigu norime jų turėti, inžinerinis mąstymas turi prasidėti mokykloje“, – anuomet ištartų žodžių pašnekovas neišsižadėjo ir šiandien.
Jo idėja buvo labai paprasta: 3D spausdintuvus integruoti į technologijų ir darbų pamokas, kad moksleiviai ne tik mokytųsi teorijos, bet ir kurtų realius objektus, modeliuotų, spręstų praktines problemas.
Pradžioje iniciatyva sulaukė palaikymo, atsirado net kelios mokyklos, kurios norėjo išbandyti naują metodiką. Tačiau vėliau procesas įstrigo – dokumentai keliavo nuo vieno stalo ant kito, kol galiausiai ėmė dulkėti stalčiuose.
Šis momentas E. Tomkevičiui buvo vienas skaudžiausių. Ne todėl, kad nepavyko verslas, o todėl, kad neįgyvendino idėjos, kuria nuoširdžiai tikėjo.
„Tada nusivyliau ir išvykau į Šveicariją“, – prisipažino 37-erių vyras.
Startuolių projektai
Šveicarija, į kurią išvyko 2018 m., E. Tomkevičiui buvo artima ne tik dėl vokiečių kalbos, bet ir dėl požiūrio į žmogaus laisvę.
„Mane žavėjo tai, kiek daug pasitikėjimo ten suteikiama žmonėms, – E. Tomkevičius pasakojimą iliustravo pavyzdžiu, kuris atskleidė, kad Šveicarijoje net vietos bendruomenės turi gerokai daugiau galių priimti sprendimus nei daugelyje kitų Europos šalių. – Kartais atrodo smulkmenos, bet iš jų ir susideda pilietinė visuomenė. Pvz., gyventojai gali nuspręsti, kad gatvėje gros muzika, ir ji groja.“
Per dvejus metus jis įsitraukė į startuolių projektus, dirbo tarptautinėje aplinkoje. Pandemijos laikotarpiu kurį laiką gyveno tarp Šveicarijos ir Lietuvos. Būtent tada parašė politinį manifestą, kuriame daug dėmesio skyrė pilietiškumui, technologijų pažangai ir Lietuvos vietai pasaulyje. Vėliau leidinį išsiuntė kolegoms įvairiose šalyse, tarp jų ir Kinijoje. Tuo pačiu metu jis dirbo prie projekto, susijusio su dirbtinio intelekto (DI) technologijomis ir didelio našumo skaičiavimo infrastruktūra. Pasak jo, tai buvo vienas sėkmingiausių jo projektų. Sprendimai buvo diegiami bendradarbiaujant su partneriais Azijoje, o dalis technologijų pasiekė vieną didžiausių Kinijos serverių bendrovių.
Vėliau veikla kaunietį nuvedė į Sakartvelą. Pietų Kaukazo šalį jis prisimena kaip atvirą ir svetingą – su bendraujančiais žmonėmis ir kelis kartus nei Lietuvoje pigesniais chinkaliais. Tiesa, verslo aplinkos požiūriu Sakartvelas tokio įspūdžio nepaliko.
„Žmonės ten labai šilti, tačiau verslo prasme tai ne pati palankiausia vieta. Kita vertus, buvo įdomu susipažinti su ten gyvenančiais lietuviais ir prisidėti prie bendruomeninių iniciatyvų. Susipažinau su Lietuvos ambasadoriumi Sakartvele, prisidėjau prie ambasados rekonstrukcijos. Labai plačiai apie tai nekalbu“, – prisiminimais dalijosi E. Tomkevičius.
Branduolys – bendruomenės
2023 m. E. Tomkevičius grįžo į Lietuvą ir pasinėrė į gynybos technologijas. Dabar jis dirba prie iniciatyvų, vienijančių Baltijos šalių, Lenkijos ir kitų regiono valstybių gynybos startuolius.
Jo vizija – bendras technologijų konglomeratas, vienijantis įmones, dirbančias su NATO partneriais, Ukraina, Izraeliu ir kitomis valstybėmis.
Baigi mokyklą ir dažnai nežinai, kaip valdyti finansus, kaip pradėti verslą.
„Kai prieš kelerius metus kalbėdavome apie technologijas, visų akys krypdavo į DI. Dabar taip pat kalbama apie gynybos pramonę“, – vis dėlto ir čia, anot E. Tomkevičiaus, svarbiausia bendruomeniškumas.
Mudviem šnekučiuojantis E. Tomkevičius mintimis grįžo į 2013 m. San Franciską, kur vyko susitikimas su vienu NASA mokslininku.
„Nebuvo jokios pompastikos. Žmogus tiesiog atėjo į viešbutyje vykusį susitikimą ir kelias valandas kalbėjosi su jaunimu“, – panašių iniciatyvų E. Tomkevičius Lietuvoje pasigedo, tačiau pabrėžė, kad gerų pavyzdžių yra. Vienu jų jis laiko Kauno Šv. Antano Paduviečio parapiją.
„Dažnai sakome, kad Lietuvoje trūksta bendruomenės. Tačiau yra vietų, kur ji kuriama kiekvieną dieną“, – pašnekovas paminėjo parapijos kleboną kunigą Evaldą Vitulskį, kuris, jo nuomone, sugebėjo aplink bažnyčią sutelkti aktyvių žmonių ir kurti bendruomenę. Tarp tokių žmonių – ir vienas aktyviausių parapijos rėmėjų Mantas Šilingas.
Pašnekovo įsitikinimu, būtent tokie pavyzdžiai rodo, kad bendruomenė neprasideda nuo ministerijų ar strategijų. Ji prasideda nuo žmonių, kurie randa laiko vieni kitiems.
Ne tik formulės
Prieš baigiant pokalbį, E. Tomkevičius grįžo ten, nuo ko viskas ir prasidėjo: prie švietimo ir jaunų žmonių.
„Baigi mokyklą ir dažnai nežinai, kaip valdyti finansus, kaip pradėti verslą. Tačiau tai dalykai, su kuriais susiduriame kasdien“, – samprotavo E. Tomkevičius.
Jo teigimu, jauni žmonės yra tikroji sistemos ateitis: tokia, kokia kadaise buvo jis pats, kai bandė suprasti, kaip veikia technologijos ir verslas. E. Tomkevičiaus žodžiai – ne kritika. Veikiau jau asmeninis pastebėjimas, kad sistemos neveikia be žmonių, o žmonės dažnai negauna įrankių, kurie padėtų jomis visapusiškai pasinaudoti.
„Formulės ir daugybos lentelė lavina atmintį, tačiau kodėl daugiau nekalbame apie finansus, investavimą ar filosofiją?“ – pečiais gūžtelėjo vyras.
Vis dėlto, jis nemano, kad Lietuva juda bloga kryptimi. Atvirkščiai – jis mato labai konkrečių pokyčių, ypač savo gimtajame Kaune.
„Koncertai, mugės, pilni viešbučiai. Keliai sutvarkyti, infrastruktūra gerėja. Jeigu vertinčiau pagal Europos kontekstą, Kaunas šiandien tikrai atrodo stipriai. Sakyčiau – septyni ar net aštuoni balai iš dešimties“, – reziumavo E. Tomkevičius.
Naujausi komentarai