Kultūrinė SALA sausumoje: Akademijos bendruomenė kuria savo miestelio tapatybę

Pavadinimas SALA simbolizuoja bendruomeniškumo, muzikos, šviesų ir kūrybos erdvę – tarsi kultūrinę salą, kurioje kartą per metus susitinka vietos gyventojai ir svečiai. Šiemet į SALĄ jie suplaukė rugsėjo 12-ąją.

Suburia tūkstantinę minią

„2019 m., dalyvaudami projekte „Šiuolaikinės seniūnijos“, rengėme susitikimus ir apklausas. Paaiškėjo, kad daugiausia nostalgijos Akademijos žmonėms kelia XI, arba Marvos, fortas – gyventojai prisiminė čia buvusį paplūdimį, rinktas žemuoges ir gervuoges, besiganančias karves, pirmuosius pasimatymus ir daugybę kitų istorijų. Tai paskatino iš naujo pažvelgti į šią nepelnytai užmirštą vietovę. Kai pirmaisiais metais čia suorganizavome renginį, tikrai negalvojome, kad po kelerių metų jis taps tūkstantinę minią suburiančiu festivaliu“, – prisipažino Akademijos bendruomenės centro pirmininkė Daiva Gavrilčikė.

Pasak pirmininkės, kiekvienais metais prie SALOS jungiasi vis daugiau žmonių. Vieni dainuoja, kiti fotografuoja, treti siūlo edukaciją, tampa rėmėju ar savanoriu. „Vienais metais žmogus ateina kaip žiūrovas, o kitais jau pats tampa kūrėju. Tai ir yra SALOS išskirtinumas – ją kuria ne profesionali renginių organizavimo įmonė, o pati bendruomenė. Nuo turinio ir dekoracijų iki komunikacijos ir atlikėjų pasirinkimo, dėl kurių balsuoja vietos žmonės“, – džiaugėsi pašnekovė.

Saliečių bendruomenė jau gerokai peržengė administracines Akademijos ribas. „Čia atvyksta žmonės iš kitų miestų, sugrįžta gyvenantys Anglijoje ar JAV. „Pagrindinė žinutė labai paprasta: galime būti skirtingi, bet kai susitinkame ir ką nors kuriame kartu, atsiranda bendras jausmas, kurio pats vienas nesukursi. Taip gimsta SALA“, – sakė D. Gavrilčikė.

Daiva Gavrilčikė: susikūrėme tokią glaudžią ekonominę sistemą, kad trūksta įsivesti tik savo valiutą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Identiteto neignoruoja

Akademijos miestelis turi stiprią mokslo ir studentiško gyvenimo aurą, o Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademija yra viena svarbiausių Akademijos tapatybės dalių. „Mes gyvename šalia aukštosios mokyklos, kuri turi savo istoriją, žmones, žinias ir tradicijas. Nuo universiteto ir pradėjo kurtis visas miestelis. Kad ir kaip šiandien būtų pasikeitęs Akademijos veidas, savo identiteto ignoruoti negalime ir nenorime“, – patikino pašnekovė.

Būtent dėl to šių metų Kauno rajono savivaldybės finansuojamo projekto „SALA – gyvas universitetas be sienų“ pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Organizatorius – Akademijos bendruomenės centras – norėjo pabrėžti, kad mokomasi ne tik universiteto auditorijose. „Galime mokytis vieni iš kitų – iš vyresnių žmonių patirties, jaunimo, mokslininkų, gamtos ir vietos istorijos. Todėl VDU Žemės ūkio akademija mums yra ne tik kaimynė, bet ir ilgametė partnerė“, – pabrėžė pirmininkė.

Ne tik krautuvėlė

Vis dėlto pirmoji mano pažintis ir pokalbis su D. Gavrilčike buvo ne apie festivalį, o apie 2020-aisiais jos inicijuotą socialinį verslą – krautuvėlę LOKALI. Nuo pat veiklos pradžios tai puikus pavyzdys kitoms bendruomenėms. Pasmalsavau: kaip sekasi išlaikyti šį modelį ir kokią realią naudą jis duoda miestelio kultūriniam gyvenimui?

„LOKALI mums nuo pat pradžių buvo ne tik dovanų parduotuvėlė. Norėjome sukurti vietą, kurioje vietinis žmogus galėtų būti matomas ir vertinamas, o gyventojas atrastų savo krašto kūrėjus, gamintojus ir idėjas. Tai nelengvas modelis. Bendruomeninėms iniciatyvoms apskritai sunku išlaikyti finansinį tvarumą, todėl reikėjo žmogaus, kuris prisiimtų atsakomybę, kad parduotuvėlė išliktų. Tai iki šiol sėkmingai daro mūsų bendruomenės valdybos narė Kristina Šiožinienė“, – kolegei gražių žodžių negailėjo D. Gavrilčikė.

Koncepcija: LOKALI bendruomenei nuo pat pradžių buvo ne tik dovanų parduotuvėlė. / Akademijos bendruomenės centro nuotr.

LOKALI jau tapo Akademijos susitikimo tašku. Čia vyksta parodos, edukacijos, akcijos, degustacijos, susitikimai ir pristatymai. „Dalis kasmet gaunamo pelno skiriama Akademijos bendruomenės centro organizuojamam festivaliui SALA. Kitaip tariant, susikūrėme tokią glaudžią ekonominę sistemą, kad trūksta įsivesti tik savo valiutą“, – šmaikštavo pašnekovė.

Replika nepasitvirtino

Bendruomenei D. Gavrilčikė vadovauja nuo pat jos įkūrimo, o motyvas susiburti unikalumu reikalauja atskiros pastraipos.

„Grįžusi iš JAV po šešerių metų supratau, kad nepažįstu daugumos savo kaimynų. Baltimorės lietuvių namuose įgyta patirtis organizuojant renginius lietuvių bendruomenei padrąsino ir čia imtis iniciatyvos – suorganizuoti kaimynų pikniką. Niekada nelaukiu, kol kas nors ką nors man atneš ant lėkštutės. Jeigu ko nors trūksta, pati prisiimu atsakomybę ir bandau tai sukurti. Taip susipažinau su aktyviomis Akademijos moterimis Jurgita ir Rasa, ir trise kibome į darbus“, – pradžią prisiminė pašnekovė.

Didžiausias iššūkis, D. Gavrilčikės žodžiais, buvo išjudinti žmones. Kai kurie skeptiškai žiūrėjo į šią iniciatyvą. „Iki šiol prisimenu repliką: „Čia tau ne Amerika, niekas čia neis ir nekeps tų tavo dešrainių.“ Vis dėlto ėjo ir kepė. Pradėjome neturėdamos nei finansavimo, nei pakankamai rekvizitų. Tačiau vienas atvežė padėklų, kitas atsinešė šašlykinę ir malkų, trečias nupirko dešrelių, moterys papuošė stalus, vaikai sukūrė pasirodymą. Galiausiai buvo labai jaukus kaimynų susibūrimas. Manau, nuo tokių mažų dalykų ir prasideda bendruomenė“, – samprotavo jos lyderė.

Tiesia gyvus tiltus

Šiandien bendruomenė skaičiuoja jau dvyliktuosius veiklos metus. Akademijos seniūnija sparčiai plečiasi, čia kuriasi daug jaunų šeimų. Kaip sekasi sujungti senbuvius ir naujakurius?

„Tai vienas įdomiausių ir kartu sudėtingiausių uždavinių. Sparčiai plečiantis Akademijai, ryškėja atotrūkis tarp ilgamečių gyventojų ir naujakurių. Net neoficialūs pavadinimai „Senamiestis“ ir „Naujamiestis“ atspindi ne tik skirtingas teritorijas, bet ir silpnėjantį tarpusavio ryšį. Naujakuriai dažnai nežino Akademijos istorijos, tradicijų ir žmonių, kūrusių miestelio tapatybę. Senbuvių prisiminimai ir gyvenimiška išmintis lieka neišgirsti. Todėl inicijavome projektą „Akademija kalbasi. Gyvieji tiltai tarp senbuvių ir naujakurių“, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, – dar vieną įdomią iniciatyvą įvardijo pirmininkė.

Projekto metu ilgamečiai gyventojai atsako į naujakurių klausimus ir dalijasi prisiminimais, rekomendacijomis, patarimais jaunajai kartai. Šį turinį bendruomenės centro branduoliukas ketina paversti trumpais vaizdo įrašais. „Projektu siekiame ne tik išsaugoti istoriją, bet ir paversti ją gyvu pokalbiu tarp kartų. Tikiu, kad iš tokio dialogo ir gimsta stipresnė bendruomenė“, – įsitikinusi pašnekovė.

Iš gausaus sąrašo nuveiktų darbų pirmininkei sunkiausia išrinkti vieną, kuris teikia daugiausia džiaugsmo. „Žinoma, SALA yra vienas ryškiausių mūsų kūrinių. Labai smagu matyti tūkstančius žmonių Marvos forte ir pagalvoti, kad viskas prasidėjo nuo nedidelio bendruomenės pikniko. Tačiau man ne mažiau svarbūs ir mažesni dalykai: kai vyresnis žmogus papasakoja savo istoriją ir supranti, kad ją dabar žinos ir jaunesnė karta; kai naujakurys pirmą kartą ateina į renginį, o po metų jau pats savanoriauja; kai žmogus pasiūlo idėją ir ją įgyvendina. Didžiausias rezultatas turbūt yra ne renginys, o žmogus, kuris iš žiūrovo tampa kūrėju“, – įvardijo bendruomenės lyderė.

Motyvuoja smalsumas

Pirmininkės paklausėme, koks yra Akademijos bendruomenės aktyvo branduolys? Pasak lyderės, jis nedidelis – penki bendruomenės centro valdybos nariai, kas dvejus metus renkami visuotiniame narių susirinkime.

Vieta: festivalis vyksta istorinėje Akademijos vietoje – Marvos forte, prie senojo vandens bokšto. / Akademijos bendruomenės centro nuotr.

„Valdyba natūraliai keičiasi: vieni savanoriai pavargsta, kitiems atsiranda šeimos ar darbo rūpesčių, kas nors išsikrausto. Kiekvienas naujas žmogus panaudoja savo talentą, matymo kampą ir pasiūlo sprendimo būdų. Vieni prisideda nuolat, kiti ateina tik į konkrečias veiklas, bet visi sudaro svarbią grandinę. Nemanau, kad žmones galima ilgai motyvuoti vien žodžiais apie pareigą bendruomenei. Žmonės nori matyti rezultatą. Kai matai, kad tavo dvi valandos darbo virto renginiu, kuriame susitiko šimtai žmonių, atsiranda prasmė“, – sakė D. Gavrilčikė.

Pirmininkę labiausiai motyvuoja smalsumas. „Man vis dar įdomu: kas bus, jeigu pabandysime ir išdrįsime? Man tai savotiška savirealizacijos erdvė, esu labai dėkinga visiems nariams, kad jie leidžia man čia būti ir kurti“, – tvirtino pašnekovė.

Kaip ir kiekviena regiono ar šalies bendruomenė, akademiečiai susiduria su iššūkiais, o jie lyderės žodžiais, gana žemiški – finansai, patalpos, žmonių laikas ir nuolatinis poreikis įtikinti, kad bendruomeninė veikla verta investicijos. „Bendruomenė labai daug gali padaryti pati, bet ne viską galima padaryti vien entuziazmu. Todėl daug laiko skiriame projektams, partnerių paieškai, ryšiams su savivalda ir verslu kurti, nuolat ieškome žmonių, kurie norėtų prisidėti“, – iššūkių sprendimo būdus vardijo D. Gavrilčikė.

Bendruomenės raumens treniruotė

Kokią Akademiją pirmininkė įsivaizduoja ateityje? „Norėčiau, kad po dešimties metų Akademija būtų vieta, kurioje žmogus ne tik gyvena, bet ir jaučiasi priklausantis bendruomenei. Kad bendruomenės raumuo būtų taip ištreniruotas, kad į bendruomeninę organizaciją nebebūtų žiūrima kaip į paslaugas teikiančią įmonę. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi atsakingas ne tik už save, bet ir už šalia gyvenantį žmogų. Kad socialiniai tinklai nebūtų pagrindinė bendravimo vieta, o susitiktume gyvai, vieni kitus pažinotume ir sveikintumės susitikę gatvėje ar parduotuvėje. Kad žmogiškumas būtų neatsiejama šio miestelio dalis“, – vizija dalijosi pirmininkė.

Bendruomenės centras turi minčių apie stipresnę vietos istorijos išsaugojimo veiklą, naujas edukacines programas, natūralių pievų išsaugojimo iniciatyvas ir didesnį gyventojų įsitraukimą. „Norisi, kad Akademija būtų ne tik gražus gyvenamasis rajonas šalia Kauno, bet ir gyva vieta, turinti savo charakterį, balsą ir žmones, jaučiančius atsakomybę už tai, kas čia vyksta. SALA, tikiuosi, ir po dešimties metų bus ta vieta, į kurią žmonės ateina ne tik paklausyti muzikos, bet ir susitikti vieni su kitais“, – optimistiškai pokalbį užbaigė D. Gavrilčikė.