Didžiausia – „pupsikų“ šeima
G. Liubinas puikiai prisimena: pirmasis eksponatas maždaug prieš du dešimtmečius buvo vadinamasis pupsikas – DT-14. „Pats su tokiu vaikystėje daug dirbau, tokį turėjo ir tėtis, taigi DT-14 atiteko man, o vėliau dar nusipirkau kelis šios markės traktorius. Nors išoriškai jie vienodi, varikliai skiriasi: senesni užvedami benzinu, o paskui perjungiami dirbti dyzeliu, naujesniems jau užtenka tik dyzelio“, – pasakojo ežerėlietis.
Būtent „pupsikų“ šeima Giedriaus privačioje valdoje didžiausia – čia jų galima rasti net penkis. O štai klausimas, kiek iš viso turi eksponatų savo kolekcijoje, pašnekovui gerokai sunkesnis. „Vis neprisirengiu suskaičiuoti. Gal kokie 35?“ – spėliojo G. Liubinas ir pasidžiaugė, kad gimtadienio proga šeima jam paprastai padovanoja ką nors iš senosios technikos.
Atsisveikinti būtų sunkiausia
Iš visų turimų, senosios technikos entuziastui širdžiai mieliausi yra iš tėčio paveldėtas „pupsikas“ ir traukinio vagonas.
„Tokiais vagonais buvo vežiojami žmonės iš Kauno į Ežerėlį, kur buvo kasamos durpės, o po darbo – atgal į miestą. Tokie vagonai buvo du, kur šiuo metu yra kitas, aš nežinau. Kaip ir nežinau, kodėl jis mano širdžiai toks brangus“, – atviravo pašnekovas.
Laimingas sutapimas
Tiesa, vagono atsiradimo Giedriaus kieme istorija yra it stebuklinė pasaka. G. Liubinas yra ūkininkas, turi galingą traktorių, todėl būtent į jį pagalbos kreipėsi žmogus, nes dirvoje stovintį vagoną reikėjo nutempti iki kelio, kur jį jau būtų perėmę metalo supirkėjai ir supjaustę.
„Man iš karto toptelėjo mintis, kad čia jau kas nors gero. Nuvažiavęs apžiūrėjau ir paklausiau, ar neparduotų vagono man. Žmogus sutiko. Būčiau neturėjęs traktoriaus, vagonas jau seniai būtų virtęs metalo gabalų krūva“, – sėkmingai pasibaigusia istorija džiaugėsi kolekcininkas.
Tikslios sumos, kiek sumokėjo už šią retenybę, pašnekovas neprisimena. Pardavėjas pasakė, kiek vagonas maždaug sveria ir atidavė jį už metalo laužo kainą, nors jo vertė, savininko nuomone, gerokai didesnė.
G. Liubinas iš Ežerėlyje besilankiusių geležinkelininkų sulaukė pasiūlymo parduoti maždaug aštuonių dešimtmečių senumo eksponatą. „Nesvarstydamas atsakiau, kad jis neparduodamas, net kaina nepasidomėjau“, – patikino pašnekovas.
Ar dažnai G. Liubinas sulaukia panašių klausimų? „Išskyrus vagoną, daugiau niekas nesidomėjo, ar ką nors parduočiau iš turimos technikos, – sakė pašnekovas. – Tačiau klausinėja, ar turiu detalių, siūlo smulkmenų mainų.“ Ketinimų ko nors atsisakyti, ežerėlietis neturi: „Tikrai nieko neparduosiu. Tiesa, labai seniai kažkas nesveikai didele kaina norėjo pirkti GAZ-21 „Volgą“. Tačiau ji man irgi labai brangi širdžiai.“
Visą kitą, išskyrus tėčio „pupsiką“, turimą senovinę techniką Giedrius yra pirkęs. Tarp brangiausiai kainavusių pirkinių jis įvardijo „Fordson“ traktorių metaliniais ratais ir garvežį.
Būtent „Fordson“ ir lengvasis automobilis dalijasi seniausių statusu. Abu jie pagaminti 1928 m.
Įspūdingiausios istorijos
Įdomiausias, savininko nuomone, yra traukinio garvežys su sniego valymo peiliais, pagal poreikį išsiplečiančiais į šonus. „Garvežys turi keturis vairus, nežinau, kiek žmonių jį iš tikrųjų vairuodavo, tačiau atrodo įspūdingai: didelis, sunkus, langiukai mažiukai, vidus iškaltas, kažkada būta krosnies“, – pasakojo pašnekovas.
Toks garvežys buvo ir Ežerėlyje, tačiau jo įsigyti nepavyko, o turimą atsigabeno net iš kaimyninės Latvijos. Tai buvo iššūkis: garvežys stovėjo durpyne, kuriame bėgiai jau buvo išardyti, o automobilvežis privažiuoti irgi negalėjo. „Kai nusipirkau, jį atvežė tik po poros metų, jau buvau nuogąstauti pradėjęs, kad nebegausiu“, – laimingai pasibaigusią istoriją prisiminė Giedrius.
Įspūdingą istoriją turi ir retas traktorius DT-14. Pardavėjas G. Liubinui papasakojo, kad traktorių 1953 m. atvežė į miškų ūkį, bet po kelerių metų kažkas jį pavogė ir ilgai laikė užkastą po žeme. Tik pasikeitus santvarkai, atkasė ir, nepaisant kelių dešimčių metų palaidojimo, traktorius veikė, buvo naudojamas žemės ūkyje, kol galiausiai atsidūrė Ežerėlyje.
Pasmalsavus, kodėl pavogtas DT-14 buvo slepiamas po žeme, pašnekovas priminė, kad prie sovietų žmonės negalėjo turėti privataus traktoriaus. Nors Giedriaus, kai jam buvo gal aštuoneri, tėtis rizikavo ir nusipirko. Miestelio vyrai ilgai svarstė, kuo gi baigsis ši istorija, tačiau pirkinys niekam iš valdžios neužkliuvo, tuomet įsigyti ryžosi dar trys ežerėliečiai.
Tokiais vagonais buvo vežiojami žmonės iš Kauno į Ežerėlį, kur buvo kasamos durpės, o po darbo – atgal į miestą.
Neturi laiko restauruoti
Jau kuris laikas dėl pernelyg didelio užimtumo G. Liubinas netikrino, ar turima senovinė technika dar veikia. Kai įsigijo, tik penki eksponatai į kiemą įriedėjo ne savo ratais ar vikšrais, visi kiti ir užsivedė, ir važiavo. „Nežinau, kas dabar užsivestų, nes nebandžiau to daryti jau daugiau kaip dešimt metų“, – prisipažino pašnekovas.
Anksčiau kiekvieną pirkinį Giedrius kruopščiai restauruodavo, dabar, vėlgi dėl užimtumo, šio malonumo yra atsisakęs. „Žinoma, dėl to skauda širdį, tačiau nesuspėju visko. Senovinės technikos atnaujinimas ilgai užtrunka. Čia ne šiuolaikinis automobilis, kuriam lengvai randi detalę. Tenka ilgokai pavažinėti po kaimus, pas pažįstamus, kol gauni tai, ko reikia. Tuomet kiekvieną varžtą tenka cinkuoti – restauracija yra labai kruopštus, ilgai trunkantis ir kantrybės reikalaujantis darbas. Tarkime, atnaujinti ZIL sunkvežimį užtruko dvejus metus. Atrodytų, kas čia yra, bet tie, kurie supranta, sako: kosmosas, ką esu čia padaręs“, – įvertinimu džiaugėsi senoviškos technikos mėgėjas.
Naujausi komentarai