– Rūta, Jūsų gyvenimas jau daugelį metų teka tarp skirtingų šalių ir kultūrų. Kaip trumpai pristatytumėte save ir savo šeimą?
– Esu Rūta Kareckaitė-Gouriou, neuropedagogė. Jau 26-erius metus gyvenu ne Lietuvoje, tačiau gimiau, augau ir „Saulės“ gimnaziją baigiau Kaune. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, po kelių mėnesių išvykau į Angliją.
– Ten sutikote ir savo būsimą vyrą?
– Taip. Jo vardas Alenas. Jis prancūzas, pagal specialybę – lingvistas, tačiau šiuo metu dirba farmacijos srityje. Beje, Alenas kalba lietuviškai. Kaip pats sako: „Bendrauti lietuviškai galiu, bet tik ne profesinėmis ir ne filosofinėmis temomis.“ Kai vasaromis viešime Lietuvoje, su mano giminaičiais, kurie nekalba kitomis kalbomis, jis puikiai susišneka lietuviškai.
– Jūsų ir Aleno šeimoje auga keturi vaikai. Ar visi jie mokomi namuose?
– Ir taip, ir ne. Visi keturi mūsų vaikai yra trikalbiai: laisvai kalba anglų, prancūzų ir lietuvių kalbomis. Kristijonui – septyniolika. Jis labai aktyvus, turi daugybę veiklų ir be galo mėgsta bendrauti. Visą laiką mokėsi namuose pagal dvigubą mokyklinę programą – prancūzų ir amerikiečių. Tačiau šį rudenį pirmą kartą nusprendė eiti į mokyklą. Kodėl? Nes nenori būti keturiasdešimties ir suvokti, kad nežino, kas yra mokykla. Be to, tikisi, kad mokykloje bus kartais lengviau, nes kai kuriose pamokose galės tiesiog pasėdėti ir paklausyti.
– Ar tokią pat pasirinkimo laisvę suteikiate ir kitiems savo vaikams? Leidžiate jiems patiems spręsti, kaip ir kur mokytis?
– O, taip. Kiekvienais metais, pavasarį, kalbamės, kokį mokymosi būdą vaikai norėtų pasirinkti ateinančiais mokslo metais. Pvz., Kristijonas šiemet pats susirado mokymosi vietą paskutiniams metams, nors tai atrodė beveik neįmanoma, nes po vaikų, sulaukusių 16 metų, mokyklos nebeprivalo priimti. Jis pasirinko licėjų, kuriame nebuvo laisvų vietų, tačiau sugebėjo įtikinti direktorių suteikti jam šansą, nes turi daug įdomios patirties ir yra be galo veiklus.
Antrasis mūsų sūnus – Timotis. Kristijonas labiau akademiškas, o Timotis – tikras praktikas. Jis taip pat nusprendė šiemet išbandyti, ką reiškia lankyti tradicinę mokyklą. Taigi ši Rugsėjo pirmoji jam irgi buvo pirmoji mokykloje. Timotis uždaresnio charakterio ir ne toks veiklus, tačiau turi labai nagingas rankas. Jis svajoja tapti aukštalipiu. Sūnus taip pat savarankiškai susirado ir atliko praktiką aukštalipių įmonėje – laipioti jam dar neleido, tačiau suteikė galimybę šį darbą stebėti iš arti ir pagelbėti paduodant instrumentus iš keltuvo. Baigęs mokyklą jis jau turės ir profesiją – gaus mažų įmonių vadybos diplomą.
– Kaip savo mokymosi kelią renkasi Jūsų dukros? Ar jos taip pat nori išbandyti mokymąsi mokykloje?
– Dukrai Faustinai – dvylika. Nuo rugsėjo ji tęs namų mokymą, nes, jei lankytų mokyklą, turbūt niekam kitam nebeliktų laiko. Ji daug savanoriauja, turi galybę įvairių kūrybinių veiklų: lanko muzikinį teatrą, šokius, groja smuiku, lanko dailės ir menų būrelį. Namuose, atlikusi jai skirtą akademinį darbą, siuva, gamina daugybę patiekalų, kuria žaidimus, piešia… Na, tiesiog nenustoja kurti. Beje, visi keturi mūsų vaikai jau daugelį metų lanko kapoeirą. Tai bekontaktis brazilų kovos menas su akrobatikos motyvais, atliekamas skambant gyvai muzikai. Jauniausiai mūsų dukrai Emilijai – dešimt. Ji tikra matematikos ir loginių užduočių aistruolė, laisvu laiku lanko gimnastiką, dailės būrelį, dainuoja chore. Emilija, kaip ir sesė, šiemet dar lieka mokytis namuose.
– Kada pirmą kartą kilo mintis rinktis namų mokymą? Kas tapo tuo lūžio tašku?
– Tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje dirbau švietimo srityje. Manęs dažnai klausdavo apie namų mokymą: o kaip žinios, socializacija, vėlesnės studijos universitete? Tiesą sakant, nežinojau, ką atsakyti. Tačiau kartą, kai dirbau vienoje alternatyvioje Paryžiaus mokykloje, su kolegomis nuėjome pažiūrėti dokumentinio filmo „Būti ir tapti“ (pranc. „Etre et devenir“) apie ugdymą šeimoje. Jame nuskambėjo labai aiški mintis: nebūtina mokytis mokykloje, kad išmoktum. „O, taip, – pagalvojau, – juk aš tai žinojau dar nuo „Saulės“ gimnazijos laikų.“
Gimnazijoje mane dažnai atleisdavo nuo pamokų, nes buvau labai veikli: priklausiau ateitininkams, grojau gitara, buvau subūrusi vaikų chorą ir gimazisčių kvartetą, su kuriuo dažnai dalyvaudavome įvairiuose renginiuose. Kadangi norėjau visur suspėti, daug ką turėdavau išmokti pati, savarankiškai. Mokantis gimnazijoje tai nebuvo lengva. Tačiau jau tada supratau: jei turi noro ir motyvacijos, visada rasi būdą, kaip tai padaryti. Dabar daugelyje sričių irgi esu savamokslė. Jaunystėje pati išmokau groti gitara ir tai man be galo pravertė tiek savanoriškoje veikloje, tiek ir ieškant darbo mokyklose Londone. Žinoma, labai vertinu ir žinias, kurias įgyju iš įvairių sričių specialistų visame pasaulyje, todėl esu amžina studentė – vis gilinuosi, mokausi, kad galėčiau tobulėti savo darbe, o paskui žinias perduoti kitiems.
– Ar tiesa, kad mintis apie namų mokymą kilo tuo metu, kai Jūsų pirmieji vaikai dar lankė ikimokyklinę įstaigą?
– Taip. Lietuvoje tai vadintume darželiu, o Prancūzijoje tai ikimokyklinė mokykla. Tuometė direktorė išsikvietė mane ir pasakė: „Yra problema su jūsų Timočiu, nes jis dar nori žaisti...“ Įsivaizduokite, kaip baisu – trejų metų vaikas nori žaisti! (Juokiasi.) Aš tuo metu važinėjau po Prancūzijos mokyklas ir skaičiau paskaitas apie žaidimo svarbą vaiko emocinei ir psichologinei gerovei. Tuomet į filmą apie mokymą šeimoje nusivedžiau ir savo vyrą. Pažiūrėję abu nusprendėme pabandyti. Sakėme: „Bent jau vienus metus.“ Dabar skaičiuojame vienuoliktus!
– Kaip atrodo Jūsų vaikų ugdymas šeimoje? Ar visko mokote pati su Alenu, ar įsitraukia ir platesnė namų mokymo bendruomenė?
– Vaikai daug ko išmoksta stebėdami ir atkartodami. Pas mus nebūna tokių pamokų, kad atsistočiau priešais vaikus ir imčiau jiems ką nors aiškinti. Kristijonas, tarkim, išmoko skaityti nemokomas – visomis trimis kalbomis. Kodėl? Nes mes nepradėjome to daryti per anksti. (Aš labai tikiu per ankstyvo mokymo, kol vaiko smegenys dar pakankamai nesusiformavusios, žala.) Be to, skaitydavome jam knygas visomis trimis kalbomis. Būdamas šešerių jis ėmė skaityti prancūziškai, paskui – lietuviškai ir angliškai. Jo niekada nereikėjo to specialiai mokyti.
– Namų mokymą pasirinkusios šeimos Prancūzijoje yra prižiūrimos valstybės. Ar tiesa, kad vaikus kasmet tikrina švietimo inspektoriai?
– Taip. Šiuo metu Prancūzijoje yra apie 36 tūkst. vaikų, kuriems buvo duotas leidimas mokytis šeimoje. Po COVID-19 pandemijos jų buvo dar daugiau – apie 71 tūkst. Vyriausybė išsigando tokio skaičiaus ir namų mokymą uždraudė. Šeimoms, norinčioms mokytis namuose, dabar reikia gauti specialų leidimą. Tačiau tai mūsų neatgrasė. Šiandien tokios šeimos buriasi į grupeles, kurios veikia tarsi mokykla be sienų. Yra interneto puslapis, kuriame matai, kur ir kokios veiklos vyksta. Užsiregistruoji, jei veikla mokama, susimoki kelis eurus ir dalyvauji. Nors yra begalė nemokamų veiklų.
– Vadinasi, socializacija vis dėlto vyksta? Dažnai juk manoma, kad mokantis namuose jos gali pritrūkti.
– Vyksta, ir dar kaip! Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai viena sveikiausių socializacijos formų. Į tas vadinamąsias pamokas susirenka įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių grupių vaikai, todėl tarp jų nėra konkurencijos.
Man labai svarbu, kad mano vaikai į pasaulį žvelgtų atvirai. Mūsų šeima yra praktikuojantys katalikai, o į šias veiklas susirenka įvairių tikėjimų žmonės. Juos visus vienija požiūris, kad vaikai yra ateitis, o dalykai, kurie žmones supriešina ir skaldo, jiems nesvarbūs. Man tai be galo gražu.
Istorijos mokomės Luvre. Užuot žiūrėję į paveikslėlius knygose, vaikai mokosi tikroje aplinkoje, dalyvauja edukacijose. Muziejaus darbuotojai dažnai stebisi, kaip įdėmiai jie visko klausosi. Mūsiškiams viskas įdomu. Kodėl? Todėl, kad jų galvos neperpildytos informacijos, kaip dažnai nutinka įprastose mokyklose.
Biologijos pamokos gali vykti miške. Susirenka vaikai nuo trejų iki šešiolikos metų. Jie turi mūsų biologės specialiai parengtas knygeles ir mokosi ne pagal amžių, o pagal savo interesus. Čia amžius – ne pagrindinis kriterijus. Jaunesnis vaikas vieną ar kitą dalyką gali suvokti geriau nei vyresnis, kuris tuo dalyku visiškai nesidomi.
Vaikai daug ko išmoksta stebėdami ir atkartodami. Pas mus nebūna tokių pamokų, kai atsistoju prieš vaikus ir imu jiems ką nors aiškinti.
– Užsiminėte, kad pasirinkti namų mokymą ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiek pastangų iš tiesų reikalauja toks ugdymo būdas?
– Tikrai ne taip paprasta, kaip „užsinorėjau ir mokau“. Kiekvienais metais, norėdama gauti leidimą mokyti vaikus namuose, turiu parašyti maždaug 30 puslapių pedagoginį projektą kiekvienam savo vaikui. Jame turiu išsamiai paaiškinti, kaip mokysimės kiekvieno dalyko ir, svarbiausia, kodėl mokykla negalėtų to suteikti. Turime įtikinti švietimo inspektorius, kad mūsų vaikai namuose gauna daugiau, nei gautų mokykloje.
Beje, jie ir testuojami daugiau nei mokyklose besimokantys vaikai. Nuo šeštos klasės mūsiškius kasmet tikrina trys specialistai – tiek žodžiu, tiek raštu. Iki šeštos klasės juos egzaminuoja vienas inspektorius, nuo kurio sprendimo priklauso, ar vaikas galės ir toliau mokytis namuose. Ir ugdomų šeimoje vaikų testavimas prasideda nuo trejų metų amžiaus! Neįtikėtina, bet taip yra, nes Prancūzijoje mokymas pagal 2018 m. reformą privalomas nuo trejų metų.
– Namų mokymas, ko gero, reikalauja nemažai kantrybės ir nervų. Ar niekada nepagalvojate, kad visiems būtų paprasčiau vaikus tiesiog leisti į įprastą mokyklą?
– Kadangi kelias dienas per savaitę pati ten dirbu, matau, kas jose vyksta, ypač valstybinėse Prancūzijos mokyklose. Tai žinodama, dėl savo vaikų ateities būčiau labai nerami. Net mūsų prezidentas pernai išreiškė nusivylimą, kad Prancūzijos švietimo sistema prastėja. Todėl mes, namų mokymą pasirinkę tėvai, kartais juokaujame, kad Prancūzijoje reikia turėti drąsos leisti vaiką į mokyklą. Žinoma, yra ir puikių mokyklų, tačiau bendri valstybiniai ir tautiniai rodikliai labai ne kokie.
Man labai patinka minėtame dokumentiniame filme apie ugdymą šeimoje išgirsta mintis: „Kam dar galiu atiduoti savo geriausią pusę, jei ne savo vaikams?“ Anksčiau buvau visiška darboholikė, tačiau susilaukusi vaikų supratau, kad nuo šiol pirmenybę turiu skirti jiems.
– Kaip Jūsų šeimoje sekasi rasti pusiausvyrą tarp vaikų mokymosi, aktyvios veiklos ir vis labiau į jų kasdienybę besiveržiančių ekranų?
– Daug metų namuose buvau tikra ekranų despotė – labai griežtai juos ribojau, ypač augindama pirmąjį vaiką. Tačiau dabar kaikomės paprastos taisyklės: pirmiausia turi būti atlikti namų darbai, tada – aktyvi sportinė veikla ir tik paskui, jei dar lieka laiko, galima naudotis ekranais. Žinoma, pasitaiko visko (juokiasi).
– Prancūzijoje rugsėjis taip pat žymi naujų mokslo metų pradžią. Kaip jį pasitinka šeimos, pasirinkusios namų mokymą?
– Prancūzai neturi Rugsėjo pirmosios – mokslo metų pradžią vadina tiesiog grįžimu (pranc. la rentrée). Mes, besimokantys namuose, ją vadiname Nesugrįžimo diena ir rengiame tikrą šventę. Šeimos susirenka parke, vyksta įvairios edukacijos, o galiausiai visi rengiame bendrą pikniką.
Kita vertus, mano mergaitės mokslus pradeda dar likus savaitei iki oficialios mokslo metų pradžios. Juk mokytis galima visada ir visur. Štai netrukus su jomis vyksime į Angliją, į namų mokymo suvažiavimą-stovyklą, kur vyks įvairūs mokymai. Vadinasi, tą savaitę jos negalės mokytis pagal oficialią prancūzišką programą, todėl darbus turi pradėti gerokai anksčiau.
– Šią vasarą daug laiko praleidote Lietuvoje. Kas labiausiai įsiminė Jūsų vaikams?
– Lietuvoje visi vaikai atostogauja savaip – dalyvauja skirtingose stovyklose. Kaip šeima, šiemet puikiai leidome laiką prie tvenkinio: maudėmės kelis kartus per dieną, bendravome su giminėmis ir draugais. Stebėjomės, kaip Lietuva kasmet gražėja, kokia graži mūsų gamta, kaip žmonės tvarkosi, vyksta talkos viešose vietose. Prancūzijoje, sakyčiau, žmonės į tai mažiau įsitraukia.
– Kaip, gyvendami Prancūzijoje, puoselėjate lietuviškas šeimos tradicijas? Ar yra dalykų, kurių stengiatės nepaleisti, kad ir kur gyventumėte?
– Esame ateitininkų šeima. Kartu su viena ateitininke net įsteigėme Juozo Lukšos-Daumanto kuopą Paryžiuje. Kartu su vaikais labai aktyviai dalyvaujame lietuviškoje veikloje, savanoriauju lituanistinėje mokykloje, kurią lanko ir visi mano vaikai. Kartu organizuojame įvairias metines šventes: Velykas, Kalėdas, Užgavėnes, Lietuvos nepriklausomybės dieną ir kitas. Bendruomenė nedidelė, tačiau labai vieninga. Liepos 6-ąją kartu su visais lietuviais giedojome Lietuvos himną.
– Kai tenka derinti profesinį darbą, motinystę ir visą šeimos gyvenimą, iš kur pati semiatės energijos?
– Kadangi esu ekstravertė, įsikraunu bendraudama su žmonėmis. Labai mėgstu dainuoti. Su vyru susipažinome dainuodami bažnyčios chore Londone. Prancūzijoje per šv. Mišias esu kantorė – užvedu žmones giedoti. Dainuoju gospelo chore. Beje, kartais susėdame visa šeima ir dainuojame kartu.
– Prasidėjo nauji mokslo metai. Jei galėtumėte šiandien pasakyti vieną žinutę tėvams ir vaikams, kokia ji būtų?
– Paraginčiau išdrįsti pasukti iš mokymosi greitkelio ir eiti mažais, bet savais takeliais. Juk mokytis galima visur ir visada, padedant vaikams atrasti ir puoselėti jų vidinį lobį.
Naujausi komentarai