Miestas jam tapo ne tik namais, bet ir kūrybos erdve, kur gimsta nauji projektai, idėjos ir bendradarbiavimai. Save pristatantis kaip „Master of the Ungentlemantly Art“ (šią sunkiai išverčiamą frazę vėliau pats paaiškina), menininkas sąmoningai laužo įprastas meno taisykles, kviečia į kūrybą pažvelgti kitu kampu ir juokauja, pokštauja. Vienu jo pokštų tapo sau prisiskirtos įsivaizduojamos pareigos – Laisvės alėjos meras.
Apie ryšį su Kaunu, kūrybą ir pokštus – pokalbis su Z. Hoffmanu.
– Kaunas tapo vienais iš Jūsų namų. Kaip susiklostė, kad pasirinkote būtent šį miestą?
– Mes visi ieškome genties, kuriai priklausytume ir kurioje galėtume jaustis gerai. Amerikoje aš taip nebesijaučiau. Koncertuodamas Europoje aplankiau daug šalių, o kai atvažiavau koncertuoti į Kauną, įsimylėjau šį miestą. Lietuviai – labai įdomūs žmonės, o kauniečiai – šiek tiek išprotėję gerąja prasme. Jie stengiasi, kad Kaunas būtų geresnė vieta. Jaučiu, kad čia gera gyventi, o žmonės, kuriuos sutinku, mane įkvepia.
– Kas Jums labiausiai patinka gyvenant Kaune? Žmonės, miesto atmosfera, kultūra, o gal kas nors kita?
– Laisvės alėja. Ji man pasako viską, ką turiu žinoti apie šį miestą, – ką žmonės veikia, kur eina, kaip atrodo. Myliu daugybę su Kaunu susijusių dalykų. Šis miestas nebando apsimesti tuo, kuo nėra, ir čia galima daryti nuostabius dalykus. Vilnius bando nustebinti pasaulį, o Kaunas tiesiog užsiėmęs tuo, kad yra lietuviškas miestas. Man patinka jo atvirumas ir tai, kaip lengva čia judėti. Atrodo, kad iš bet kurios Kauno vietos Laisvės alėjoje galiu atsidurti per tris minutes.
– Ar Kaune yra vieta, kurioje jaučiatės ypač įkvėptas ar su kuria jaučiate stiprų ryšį?
– Laisvės alėjos kiemai ir siauros gatvelės visada gali nustebinti. Netoli soboro yra nuostabių freskų, mažų keistų kampelių ir siaurų gatvelių. Kaune vyko „Fluxus“ judėjimas. Visa tai neatsiejama nuo Kauno ir su šiais dalykais jaučiu stiprų ryšį. Mieste tvyro „Fluxus“ atmosfera – eini Laisvės alėja ir niekada nežinai, kada nutiks kas nors keisto.
– Save vadinate Laisvės alėjos meru. Tai tiesiog pokštas ar vis dėlto šis susikurtas titulas atspindi Jūsų ryšį su Kaunu ir žmonėmis, kuriuos ten sutinkate?
– Aš myliu Kauną. Man smagu išvesti žmones iš komforto zonos ir pamatyti jų tikruosius veidus. Laisvės alėjos mero titulas tapo pokštu, kuris tarsi pats save pristatė. Mero pozicija man yra lyg talismanas – noriu būti to, ką myliu, talismanu. Ši alėja – ilgiausia pėsčiųjų alėja Baltijos šalyse, ji reprezentuoja laisvę Kaune. Laisvės alėjos močiutės – pačios madingiausios mieste. Vaikščiodamas alėja jaučiu žmonių vidinę laisvę – čia kiekvienas gali būti savimi. Tai kietas miestas, tad kodėl nebūti Laisvės alėjos meru? (Šypsosi.)
– Prisistatote kaip „Ungentlemantly Art“ meistras. Kas tai? Ką Jums pačiam reiškia ši sąvoka?
– Esu žinomas Kaune dėl savo darbų, projektų su šokio teatru „Aura“, gyvų pasirodymų. Mano istorija ilga, nuo 1984 m. turiu savo įrašų studiją, leidžiu įrašus, kuriu su kitais menininkais. „Ungentlemantly Art“ – tai projektas, paremtas daugybe partnerysčių su žmonėmis iš viso pasaulio. Ši frazė iš pradžių pasirodė žurnale „The Economist“. Ten buvo kalbama apie politinius personažus, kurie parodo pasaulį taip, kaip mes jį matome, bet apie tai niekas nekalba. Mes, eksperimentinio meno kūrėjai, būtent tai ir darome. Man labiausiai patinka, kad suburiu žmones, kurie kitu atveju galbūt niekada nebūtų susitikę. Mes visi esame savo smulkaus meno meistrai, ir aš noriu, kad kartu smagiai praleistume laiką.
– Jūs – muzikas ar menininkas, kuriantis įvairiose meno srityse?
– Mano muzikiniai įgūdžiai – ypatingi, šia veikla užsiimu daug metų, mano balsas stiprus. Tačiau esu daugiafunkcis menininkas ir ši mano pusė puikiai atsiskleidžia Kaune. Garso eksperimentai mane išmokė daugybės gyvenimiškų dalykų. Jei jaučiuosi sutrikęs ir viskas aplinkui atrodo chaotiška, improvizuoju. Žiūriu į situaciją iš skirtingų perspektyvų, apverčiu dalykus aukštyn kojomis. Šiuos įgūdžius pritaikau ir kasdienybėje. Aš tikrai esu įvairių sričių menininkas, bet jei nelaikote manęs muzikantu, turime bėdų.
DI niekada nepakeis menininkų. Kad mes pakeičiami, galvoja tik tie, kurie nemoka kūrybiškai panaudoti DI.
– Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliui „Netikėtasis Dali“ ne tik sukūrėte muziką, bet ir įkūnijote Salvadorą Dalí. Ką Jums reiškia šis vaidmuo?
– Tai nuostabiausias projektas, kokiame man teko dalyvauti. Jei būčiau turėjęs mirti iškart po jo, būčiau miręs su šypsena veide, nes supratau, kad nutiko kai kas išties ypatingo. Dirbti su Kauno šokio teatru „Aura“ buvo nepaprasta patirtis. Tie žmonės – ypatingi. Teatro vadovė Birutė Letukaitė – nuostabi moteris. Ji žino, kaip atrakinti žmonių talentą, siekia tobulumo ir moka nukreipti tave ten, kur reikia. Man nuostabiausia buvo repeticijos, nes jų metu galėjau pamatyti tikruosius šokėjų veidus. Jie kuria neįtikėtinus dalykus, tačiau elgiasi taip, lyg tai būtų visiškai paprasta. Toks profesionalumas mane labai žavi. Taip pat mane sužavėjo tai, kaip Birutė net per generalines repeticijas drąsiai keisdavo spektaklio detales ir taisydavo tai, kas, jos manymu, galėjo būti dar geriau. Menininkui labai svarbu žinoti, kad net geriausią medžiagą galima tobulinti iki paskutinės akimirkos prieš pasirodymą. Vadinasi, kiekvienas spektaklis gali būti geresnis už ankstesnį. Esu labai dėkingas Birutei už pasitikėjimą, kūrybos laisvę ir galimybę ieškoti geriausio sprendimo iki pat pasirodymo pradžios.
– Jūsų „Facebook“ paskyroje – įrašai ir nuotraukos, kuriose pagrindinį vaidmenį atlieka Laisvės alėjos medžiai, turiu omenyje Jūsų seriją „Trees of LA“. Medžius net puošiate kaklaraiščiais. Ką norite tuo pasakyti?
– Šitam miestui reikia ko nors autentiško. „Fluxus“. Man rūpi Laisvės alėjos medžiai. Labai liūdna, kad ją renovuojant daug medžių iškertama. Kai medžio nebėra, aš galiu būti tuo medžiu. Jei esi ant medžio, tampi jo dalimi. Kaklaraiščiai yra performansas, kuriuo noriu parodyti, kad labai liūdna, jog medžių nebelieka, jie iškertami. Tai kultūrinis praradimas. Aš kolekcionuoju kaklaraiščius, turiu jų per 700, todėl nusprendžiau medžius padaryti elegantiškesnius. Man, kaip Laisvės alėjos merui, tai svarbu. Galbūt galiu daryti įtaką pokyčiams arba bent jau atkreipti dėmesį į medžių kirtimo problemą.
– Jus galima išvysti ir dėvint tradicinę lietuvišką austinę juostą. Traukia lietuvių liaudies menas ar tokius aksesuarus renkatės tiesiog kaip būdą išsiskirti iš minios?
– Tai nėra vien kultūrinis dalykas – man tai amuletai, Lietuvos dvasios simboliai. Moterys į tautines juostas įsiūdavo žinutes, jos pasakojo istorijas (jei žinai, kaip jas skaityti). Vieną savo tautinę juostą gavau iš draugo Igno – jis ją buvo gavęs iš sovietmečio hipių. Žaviuosi lietuvių liaudies menu. Mano geras draugas yra etnografinis hipis. Tautinės juostos nėra tik tradicija – jos kalba apie jausmus ir reikšmę. Mano mergina Raimonda man rankomis nupynė tautinę juostą su mano vardu ir ąžuolo lapais. Tai labai gražu.
– Per daugelį metų sukūrėte tūkstančius muzikinių kūrinių. Kas Jus skatina kurti taip nuosekliai? Ar muzikos komponavimas yra neatsiejama Jūsų kasdienybės dalis?
– Praėję metai kūrybai buvo įspūdingi – sukūriau per 680 dainų. Kaskart, nuėjęs į įrašų studiją, randu vis naujų galimybių. Išleidau keturis albumus ir juos grojau gyvai, vadinasi, sukūriau daug hitų. Kartais parašau daugiau nei vieną dainą per dieną. Kiekvieną dieną einu į studiją ir praleidžiu ten keletą valandų. Galiu sukurti visą albumą per keletą dienų.
– Provokuojantis klausimas: ar šiandien, kai dirbtinis intelektas (DI) gali kurti muziką, vaizdus ir net pasirodymus, žmonijai apskritai dar reikalingi menininkai?
– Šiais metais pradėjau naudotis DI. Manau, kad dauguma žmonių jo nenaudoja kūrybai – jis geriau atlieka mechaninius darbus, kuriuos anksčiau darydavo žmonės. Aš nė sekundei nepajutau, kad DI kelia grėsmę kūrybai. Nė vienas talentingas menininkas neturėtų jos jausti. Mes įdomesni už DI, turime geresnį humoro jausmą. Žinau, kaip Kaune sukurti gerą pasirodymą. Manau, DI niekada nepakeis menininkų. Kad esame pakeičiami, galvoja tik tie, kurie nemoka kūrybiškai panaudoti DI.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti savo kūrybą žmogui, kuris niekada nėra jos nei matęs, nei girdėjęs, ką pasakytumėte?
– Jei žmonės, susidūrę su mano menu, lieka šiek tiek suglumę, vadinasi, savo darbą padariau gerai. Neįdomu, kai jie gauna būtent tai, ko tikėjosi. Man patinka, kai žmonės pasako apie mane ką nors, apie ką pats niekada nebūčiau sugalvojęs. Po vieno pasirodymo Kentukyje mergina pasakė, kad tą naktį nenusižudė dėl mano pasirodymo. Ji atrado savo prasmę mano kūryboje. Žiūrovai turi galią suteikti menui tokią prasmę, kokios pats kūrėjas niekada nebūtų sugalvojęs.
– Ir pabaigai: jei Kaunas būtų muzikos instrumentas, koks jis būtų ir kodėl?
– Tai labai lengva! Kaunas privalo būti sintezatoriumi. Sintezatorius – instrumentas, kuriuo visada gali sukurti naują melodiją, bet jame jau yra ir įrašytų melodijų. Noriu pasakyti, kad viskas, ką žinome apie Kauną, jau yra jame, bet mes galime tuos dalykus pakeisti. Sintezatorius leidžia ir kurti originalius dalykus, ir juos keisti. Man atrodo, būtent toks yra Kaunas. Jis – nenuspėjamas.
Naujausi komentarai