Kaune pristatydami bendros kūrybos knygą „Žengiu į rūką“ autoriai pasakojo, kad derinant poeziją ir fotografiją jų sumanymai ne kartą susikirto, o galutinis leidinys tapo kitoks, nei D. Zelčiūtė iš pradžių įsivaizdavo.
Nuo skambučio iki knygos
Bendradarbiavimas prasidėjo nuo netikėto J. Budraičio skambučio D. Zelčiūtei. Fotografija besidomintis aktorius renka knygas šia tema ir norėjo gauti vieną iš jos leidinių apie fotografiją. D. Zelčiūtė knygą jam išsiuntė, o vėliau paprašė leidimo panaudoti vieną J. Budraičio nuotrauką. Vienas vaizdas vedė prie kito – ji ėmė gilintis į aktoriaus fotografijos archyvą ir, kaip pati sakė, jame paskendo.
Tačiau tuo kūrybiniai mainai nesibaigė. D. Zelčiūtė ėmė derinti kitas fotografijas su savo eilėraščiais, siųsti J. Budraičiui eilėraščių ir fotografijų derinius, o šis vertino, kurie jam artimi. „Man kai kas tinka, kai kas ne. Žaidėme tokį žaidimą, kol susižaidėme iki knygos“, – bendradarbiavimo pradžią apibūdino J. Budraitis.
Daugėjant eilėraščių ir fotografijų, jų derinimas tapo vis atsakingesniu darbu. J. Budraitis sakė jautęs pareigą savo vaizdais neužgožti teksto, o surasti jam tinkamą kryptį. „Nesinori sugadinti Dovilės kūrybos savo niekalais“, – juokavo fotomenininkas.
Kūryba ir nesutarimai
Autoriai neslėpė: ne visada pavyko išvengti įtampos. D. Zelčiūtė pripažino nemažą dalį būsimo leidinio įsivaizdavusi kitaip. „Buvo, kad kildavo pyktis. Daug ką kitaip įsivaizdavau“, – teigė ji.
Vis dėlto galutinį rezultatą D. Zelčiūtė vertino teigiamai – jeigu būtų likusi tik prie savo pirminės vizijos, knyga, jos manymu, būtų buvusi kitokia ir „turbūt daug blogesnė“.
Knygos formavimąsi iš arti stebėjusi rašytoja Aldona Ruseckaitė pasakojo, kad dar rengiant knygą gaudavusi skaityti eilėraščius ir matydavusi prie jų siūlomas, vėliau keičiamas fotografijas. Jos manymu, dviejų savarankiškų autorių darbe diskusijų išvengti buvo sunku. „Jausmas, kad knygoje grojama keturiomis rankomis“, – rezultatą apibūdino A. Ruseckaitė.
Dizainą kūrė kartu su tekstais
Neįprastai radosi ir knygos forma. Dizainerė Inesa Dudėnaitė pasakojo, kad anksčiau su jokia knyga taip nedirbusi, – įprastai dizaineris gauna paruoštą medžiagą ir terminą, o leidinys „Žengiu į rūką“ formavosi palaipsniui. Vieną savaitę I. Dudėnaitę pasiekdavo naujas eilėraštis, kitą – fotografija. Nebuvo skubama iš karto nuspręsti, kaip atrodys galutinis leidinys. Darbą ji apibūdino kaip meditacinį.
I. Dudėnaitė prisidėjo ir prie fotografijų atrankos – knygoje atsirado net tokių J. Budraičio kadrų, kurių pats autorius iš pradžių nelaikė vertais naudoti.
Ilgainiui ji teigė supratusi, kad visą medžiagą jungia saikingumas: saikingas liūdesys ir saikinga viltis. Todėl kito ir pats leidinio dizainas – jis turėjo likti paprastas, neužgožti nei fotografijų, nei poezijos.
Rūkas kaip nežinios motyvas
Pavadinimą „Žengiu į rūką“ autoriai rinkosi iš kelių variantų, o rūko motyvą kūrėjai aiškina skirtingai.
D. Zelčiūtė pasakojo, kad pusantrų metų rašiusi beveik kasdien ir tuo metu jautųsi, kad „skendo nuotraukose, rūke“. Poetės teigimu, rūkas gali klaidinti, tačiau kartu gali tapti savotišku prieglobsčiu – „pleistru nuo pasaulio bėdų“.
J. Budraičiui rūkas artimas ir kaip fotografijos objektas. Žmogaus klaidžiojimas rūke primena gyvenimą, kuriame nuolat išlieka nežinomybė: net tada, kai atrodo, kad kažką jau pavyko pasiekti ar suprasti, vėl išslysta. „Rūkas man yra įdomus organizmas, kurį medžioju“, – sakė J. Budraitis.
Naujausi komentarai