Šįkart jų bendrystė išaugo į parodą „Žaidimas su siūlais“ – daugiau nei 40 kruopščiai išsiuvinėtų darbų atkeliavo iš Osakos į Kauną. Tai ne tik tekstilės kūriniai, bet ir tylus dviejų kultūrų pokalbis apie grožį, tradiciją ir bendrystę.
Užauginta draugystė
Asta pasakoja su Norico susipažinusi maždaug prieš dvylika metų, kai salonas „Jaukūs namai“ savo lino gaminius pristatė Japonijoje, Osakos mieste vykusioje parodoje. Norico, kuri buvo vienos Japonijos siuvinėjimo asociacijos vadybininkė, susižavėjo lietuviškais lino gaminiais. „Mūsų ilgametė draugystė užsimezgė per verslą“, – prisimena Asta.
Netrukus paaiškėjo, kad Norico yra ir profesionali siuvinėjimo mokytoja. Japonijoje šis amatas turi gilias tradicijas, o jo mokyti gali tik specialų pasirengimą ir tai patvirtinantį dokumentą turintys žmonės – šalyje veikia specialios siuvinėjimo mokyklos.
Norico tapo ne tik pirmąja „Jaukių namų“ drauge Japonijoje, bet ir verslo partnere. Vėliau ji paliko darbą asociacijoje ir atidarė savo siuvinėjimo mokyklą, kurioje šio subtilaus amato moko daugiausia vyresnio amžiaus žmones.
Šiuo metu Norico pamokas lanko beveik 40 studentų. Jų darbus, kaip ir pačios mokytojos kūrybinį braižą, iki pat rugsėjo pabaigos galės išvysti visi, užsukę į A. Juozapavičiaus prospekte įsikūrusį saloną „Jaukūs namai“.
Paprastai Norico savo ir mokinių darbų parodas rengia Japonijoje, tačiau šįkart ji pasidavė Astos įkalbinėjimams ir sutiko parodą surengti Lietuvoje.
„Norico – tikra lino fanė ir salono „Jaukūs namai“ ambasadorė. Ji žavisi vakarietiška siuvinėjimo mokykla ir šios technikos moko savo mokines“, – pasakoja Asta ir švelniai vadina Norico savo sese iš Japonijos.
Taip dvylika metų trunkanti pažintis, kadaise prasidėjusi nuo lietuviško lino parodoje Osakoje, šiandien sugrįžta į Kauną jau kaip bendras dviejų moterų kūrybinis projektas – paroda, kurioje siūlas tampa ne tik meno priemone, bet ir ilgametės draugystės ženklu.
Itin subtilus menas
Pasak Astos, iš Osakos į Kauną atkeliavo ne šiaip siuntinys. Jame – daugiau nei 40 Japonijoje sukurtų mažų istorijų: ant lino išsiuvinėti paveikslėliai, iš lino pasiūtos kosmetinės, piniginės ir kiti kruopštaus rankų darbo kūriniai. Nuo rugpjūčio 19-osios juos galima išvysti salone „Jaukūs namai“. Lankytojai čia gali ne tik apžiūrėti ar įsigyti patikusių darbų, bet ir palikti savo linkėjimą jų autorėms Japonijoje.
„Šią parodą vadinu istorine. Jos nebūtų, jei Japonijos ambasada nebūtų davusi impulso ir paskelbusi šių metų ypatingais mūsų šalių draugystei“, – atvirauja Asta.
Dar šių metų vasarį ji sulaukė kvietimo prisidėti prie renginių, skirtų Japonijos ir Lietuvos diplomatinių santykių 35-mečiui ir Chiune’ės Sugiharos 40-osioms mirties metinėms paminėti. Ta proga Asta ir pakvietė Norico į Lietuvą – kartu su jos mokinių darbais.
Iš pradžių japonė ketino ir pati atvykti, tačiau asmeninės aplinkybės jos planus pakeitė. Vis dėlto Norico nusprendė, kad jos ir mokinių darbai į Lietuvą turi atkeliauti. Astai ji parašė laišką: „Aš esu Japonijoje, bet mano širdis – Kaune, kaip ir maldos, kurias įdėjau į kiekvieną dygsnį. Dievinu lietuvišką liną ir naudoju jį savo mokymo medžiagoje. Mėgaukitės gražiu pasauliu, išaustu iš vieno siūlo.“
Dėl transportavimo galimybių visi kūriniai yra nedidelio formato, tačiau jų dydis nė kiek nesumenkina kruopštumo, su kuriuo jie atlikti. Norico šiuos kūrinius vadina „diplomatija per meną“, o pačią siuvinėjimo techniką – „tapyba siūlais“. Žvelgiant į darbus, nesunku suprasti, kodėl. Siūlas čia tampa tarsi teptuko potėpiu, o lino skiautė – drobe.
Siuvinių temos – nuo kačiukų, šuniukų, gėlių ir mielų peizažų iki įvairiausių linkėjimų. Tačiau labiausiai stebina atlikimo subtilumas: smulkūs dygsniai, kruopščiai derinamos spalvos ir ypatingas dėmesys detalėms.
„Siuvinėjimo delikatumas, smulkumas tiesiog atima žadą“, – žavisi Asta ir tęsia, kad darbuose naudojamos paauksuotos japoniškos adatos, o kiekvienam siuvinėjimo etapui pasirenkama vis kita. Švelni, pastelinė kūrinių spalvų paletė dar labiau pabrėžia siuvinių trapumą ir subtilumą. „Tačiau ne per saldu ir tikrai ne kičiška“, – šypsodamasi užtikrina parodos organizatorė.
Žaidimas su siūlais
Parodos pavadinimą – „Žaidimas su siūlais“ – japonė ir lietuvė sugalvojo drauge. Žodis „žaidimas“ čia pasirinktas neatsitiktinai. Jis puikiai atspindi parodos nuotaiką ir pačios Norico santykį su siuvinėjimu – jai tai ne darbas, o veikiau malonus žaidimas, leidžiantis kurti, eksperimentuoti ir trumpam pamiršti laiką.
Anot parodoje dalyvaujančių Norico studenčių, siuvinėjimas joms padeda sustoti skubančiame pasaulyje, atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir pabūti su savimi. Tai veikla, kuriai reikia susikaupimo, kantrybės, tačiau kartu ji suteikia ir ramybės.
„Lietuvėms moterims siuvinėjimas, rodos, genetiškai artimas – siuvinėjo mūsų močiutės, mamos. Japonėms yra labai panašiai“, – tikina Asta.
Norico pati šią aistrą paveldėjo iš savo mamos ir močiutės. Japonijoje moterys nuo seno siuvinėja, mezga ir užsiima įvairiais rankdarbiais, o ši tradicija iki šiol gyva.
Asta mano, kad Norico veikla turi ir kitą, ne mažiau svarbią prasmę. Mokydama vyresnio amžiaus moteris siuvinėti, ji ne tik perduoda joms savo žinias, bet ir kuria erdvę bendrystei.
Galbūt todėl siūlas šioje istorijoje tampa kur kas daugiau nei vien medžiaga kūrybai. Jis jungia žmones – skirtingo amžiaus, skirtingų kultūrų ir net skirtingų šalių.
Kultūros salelė
A. Kavaliauskaitė tikisi, kad tokiu bendrystės tiltu taps ir pati paroda. Lankytojai galės palikti savo atsiliepimus ir linkėjimus, kurie, parodai pasibaigus, kartu su darbais keliaus atgal į Japoniją.
„Ši paroda iš Japonijos salone – antroji. Pernai turėjome kitos japonės akvarelės darbų parodą. Tikiuosi, kad, kaip ir anoji, taip ir ši patiks mūsų lankytojams“, – viliasi Asta.
Lapkritį ji pati ruošiasi jau dešimtą kartą keliauti į Japoniją. „Tikslas? Turistinis, – juokiasi Asta. – Tiksliau – susitikti su senais bičiuliais. Man rūpi ne pastatai ar maistas. Su Norico irgi susitiksiu, nuvešiu visus lietuvių linkėjimus, papasakosiu apie parodą.“
Japonija Astos gyvenime atsirado neatsitiktinai, o parodos „Jaukiuose namuose“ – taip pat. Mintis saloną paversti ne tik prekybos, bet ir kultūros bei bendrystės vieta jai kilo vos tik jį atidarius.
„Kitais metais minėsime salono 20-dešimtmetį. Nuo pat pradžių norėjau kultūrinio judesio, edukacijų, renginių. Mūsų salono interjerą kūrė dabar jau šviesaus atminimo menininkė Jūratė Rekevičiūtė, kuri taip pat tam pritarė. Pradėjome nuo susibūrimų, draugų ratelių, naujienų pristatymų, o vėliau įsibėgėjome iki įvairiausių parodų – nuo tapybos, fotografijos, keramikos, o štai dabar – dar ir siuvinėjimo“, – pasakoja Asta.
Tarsi suaugę vaikai
Paklausta, ar japonų požiūris į grožį skiriasi nuo lietuvių, Asta sako, kad japonų estetinis pojūtis yra itin išlavintas. Jie daug dėmesio skiria grožiui, o ypač – detalėms. Tačiau, jos manymu, ne mažiau svarbus ir kitas bruožas – gebėjimas stebėtis.
„Jie viskuo stebisi ir gėrisi kaip vaikai. Gal todėl, kai matome turistaujančius japonus, jie labai daug ir labai entuziastingai viską fotografuoja. Aš iš jų mokausi vaikiškumo, smalsumo. Nes kol kažkuo domiesi, tol esi gyvas“, – sako Asta.
Lietuvius ji vadina gerokai santūresniais. „Mes tą grožį, manau, irgi matome, bet užgniaužiame gėrėjimąsi juo giliai savyje. Gal mums tai atrodo kaip savaime suprantamas dalykas?“ – svarsto ji ir tęsia, kad japonai savo susižavėjimą kur kas aiškiau išreiškia ir noriai juo dalijasi. Todėl ji juos vadina suaugusiais vaikais. Žinoma, gerąja prasme.
Jos manymu, lietuviai iš japonų galėtų pasimokyti ir dar kai ko. „Baigę darbus ir išėję į pensiją jie neburnoja, kaip čia viskas blogai, o galvoja, kaip toliau išlikti naudingiems visuomenei. Manau, kalbant apie dabar populiarų reiškinį – ilgaamžiškumą, tai japonų fizinei ir psichinei sveikatai yra esminis dalykas“, – įsitikinusi daug draugų japonų turinti lietuvė.
Pagarba slypi detalėse
Ne pirmą kartą lankydamasi Japonijoje A. Kavaliauskaitė žavisi ir jų aptarnavimo kultūra – nuo maitinimo įstaigų iki parduotuvių.
„Draugai man parodo tokių vietų, kur lankosi ne turistai, o patys japonai. Kai tave nuveža į batų parduotuvę, o pardavėjas pats apauna tave batais – viskas! Tu jų negali nepirkti – jie tave „nuperka“ kiaurai“, – juokiasi „Jaukių namų“ šeimininkė.
Jos manymu, Lietuvoje toks aptarnavimas būtų suprastas kitaip: lietuviai tai traktuotų kaip nusižeminimą, savęs pastatymą žemiau kliento. Tuo tarpu Japonijoje tai – pagarba žmogui.
Paklausta, ar teko lankytis draugų japonų namuose, Asta sako, kad japonai į savo privačią erdvę įsileidžia tik tuos žmones, su kuriais mato prasmę būti. Į lietuvių namus jie nė kiek nepanašūs.
„Vien dėl ploto lietuviai gyvena kur kas erdviau ir kur kas prašmatniau. Gal dėl vietos stokos man pas juos pasirodė gerokai per daug daiktų“, – šypsosi Asta ir juokauja, kad japonų minimalizmas, jos akimis žiūrint, dažniau egzistuoja vadovėliuose ir fotografijose nei kasdieniame gyvenime.
„Jie nieko neišmeta. Todėl kaskart pas juos vykdama turiu didelį galvos skausmą, ką nuvežti lauktuvių, nes žinau, kad paskui tos dovanos ilgą laiką, o gal net visą gyvenimą gulės jų butų lentynose“, – jau visai rimtai kalba ji.
Japonams dovana – ne šiaip daiktas. Tai komunikacija, būdas išreikšti dėmesį ir pabendrauti be žodžių. Todėl Asta į Tokiją dažnai veža valgomų lauktuvių.
Ši paroda parodys, kad lietuves ir japones vienija bendri pomėgiai – siuvinėjimas, panašios siuvinių temos ir daugybė kitų dalykų.
Linki pajausti bendrystę
Kokių reakcijų Asta tikisi iš parodos lankytojų? „Pačių geriausių“, – šypsosi jos organizatorė. A. Kavaliauskaitės manymu, ši paroda nėra egzotiška ar tolima. Priešingai – ji gali parodyti, kiek daug bendro turi Lietuvos ir Japonijos moterys.
„Galbūt, išvydus šiuos darbus, atrodys neįtikėtina, kad jie atkeliavo iš tolimos salų valstybės. Mes Japoniją dažnai mistifikuojame, traktuojame kaip ne šio pasaulio šalį. Manau, ši paroda parodys, kad lietuves ir japones vienija bendri pomėgiai – siuvinėjimas, panašios siuvinių temos ir daugybė kitų dalykų.“
Asta tikisi, kad lankytojai ne tik apžiūrės kūrinius, bet ir leis sau juos pajusti: „Siuvinius bus galima liesti, čiupinėti ir galbūt, tai darant, užgims bendrystės jausmas. Juk moterų darbuose sudėta daug širdies ir laiko.“
Panašų ryšį ji pati patiria kaskart nuvykusi į Japoniją – net ir tada, kai kalbos barjeras neleidžia lengvai susikalbėti. „Kai nuvykstu į Japoniją, ne visada su visais susišneku angliškai. Tačiau mūsų bendrystei svarbiausia apie kalbėjimasis. Tarp mūsų egzistuoja neverbalinis ryšys. Jie mane labai įkvepia savo nuoširdumu“, – atvirauja pašnekovė.
Parodos lankytojams ji linki būtent tokios bendrystės – tos, kuriai nereikia vertėjo, kurią galima pajusti. „Žmonės visame pasaulyje turi daugybę bendrų vardiklių. Vienas iš jų ir yra gebėjimas kurti, o siūlai gali sujungti kur kas daugiau nei tik du lino kraštus“, – gražiu palyginimu pokalbį baigia A. Kavaliauskaitė.
Naujausi komentarai