Atminties poetas
Rugpjūčio 2 d. 20 val. Babtyno dvare vienas ryškiausių Italijos folkloro scenos kūrėjų Riccardo Tesi su ansambliu atliks Pietų Italijos tradicinę muziką.
Kaip teigiama pranešime spaudai, R. Tesi daugiausia groja diatoniniu akordeonu, šį tradicinį instrumentą paversdamas šiuolaikinės muzikos kalbos dalimi.
Iki XX a. aštuntojo–devintojo dešimtmečio Italijoje diatoninis akordeonas buvo susijęs išskirtinai su valstiečių kultūra, kaimo šokiais ir folkloru. Daugelis jį laikė primityviu ar ribotu instrumentu, netinkamu profesionaliai scenai. R. Tesi vienas pirmųjų parodė, kad šiuo instrumentu galima atlikti ne tik paprastas liaudies melodijas, bet ir džiazo kūrinius, sudėtingas autorines kompozicijas.
Pasak muzikos portalo „AllMusic“, jo kūryboje Italijos liaudies muzikos tradicija susilieja su džiazo, roko ir pasaulio muzikos įtakomis, sukurdama gyvą šokių muziką.
Savo biografinėje knygoje „Una vita a bottoni“ (Gyvenimas su mygtukais) ir interviu muzikantas prisimena, kaip pasirinko instrumentą, kuris tuomet buvo laikomas pasenusiu. „Pirmą kartą šį keistą instrumentą pamačiau 1970 m. pabaigoje folkloro festivalyje... Mane iškart pakerėjo jo ritminė jėga ir, paradoksalu, jo ribotumai“, – sakė R. Tesi. Šiandien instrumentą savo namais vadinantis muzikantas sako norįs plėsti jo galimybes.
R. Tesi griežtai pasisako prieš aklą praeities kopijavimą, tačiau pabrėžia atminties svarbą. Pasak atlikėjo, tradicija neturi būti muziejinis eksponatas – ji yra „gyva materija, kuri privalo evoliucionuoti, kad išgyventų, o ne likti užkonservuota praeityje“. Neatsitiktinai italų muzikos kritikai jo atliekamą muziką vadina atminties poetika.
Jungdamas liaudies melodijas, džiazą ir šiuolaikinius ritmus, R. Tesi stengiasi neleisti muzikai virsti suvirusiu mišiniu. „Šiais laikais labai sunku rasti visiškai tyrą stilių, todėl skirtingų žanrų fuzija yra natūrali. Tačiau sėkmingo muzikos stilių junginio receptas – daryti tai savitai, o ne viską paversti chaotišku kokteiliu. Privalai labai aiškiai žinoti, ko nori“, – yra sakęs muzikantas.
Kartu su išskirtinių balsų ir instrumentalistų ansambliu akordeonistas Babtyno dvare pristatys programą, kurios ašimi taps visame pasaulyje žinoma daina „Bella Ciao“. Koncerte atgis muzika, gimusi iš žmonių balsų, aidėjusių balkonuose, miestų aikštėse ir bendruomenių sambūriuose, išsaugojusi Pietų Italijos temperamentą ir gyvybingą tarantelų ritmiką.
Tarantela – vienas garsiausių Pietų Italijos tradicinių šokių, kurio ištakos siekia XV a. Šį temperamentingą šokį gaubia legendos apie gydančią muzikos ir šokio galią. Jam būdingas greitas tempas, veržlūs šokio judesiai ir improvizacija. Pasak R. Tesi, italai yra triukšminga, bendruomeniška tauta, kurios gyvenimas verda miestų aikštėse ir šventėse, tačiau kartu ji geba įvertinti religinių giesmių dvasingumą ir kalnų tylą.
R. Tesi iš esmės transformuoja tradicinę tarantelą, paversdamas šį Pietų Italijos šokį rafinuotu šiuolaikinės scenos kūriniu. Meistriškai derindamas Pietų Europos temperamentą su džiazo harmonijomis ir eksperimentinio folkroko elementais, jis išlaisvina muziką iš griežtų rėmų ir sukuria spalvingą, autorinį skambesį.
„Lietuvos publiką pakviesime į muzikinę kelionę po Pietų Italijos tradicijas, pasakojančias apie paprastų žmonių – valstiečių, darbininkų ir moterų – gyvenimą. Jose atsiskleidžia sunkus darbas, skurdas, emigracija, kova su socialine neteisybe, bet kartu – meilė, bendrystė ir šventės džiaugsmas. Tarantelos energija, neabejoju, paskatins ne vieną klausytoją spontaniškai pakilti ir šokti“, – sakė atlikėjas.
Daugiabalsė iš Kaukazo
Rugpjūčio 14 d. 18 val. ansamblis „Iberi“ supažindins su Sakartvelo daugiabalsio dainavimo tradicija – Kauno filharmonijos scenoje skambės vyrų vokalinio ansamblio „Iberi“ balsai.
Ansamblio pavadinimas reiškia Kaukazo Iberiją – senovės karalystę, padėjusią pamatus Sakartvelo valstybingumui ir kultūrai. Šį pavadinimą ansamblis pasirinko neatsitiktinai – jis simbolizuoja siekį įtvirtinti tradicinę muziką jos gryniausiose, seniausiose ištakose.
Kaip ir lietuvių sutartinės, Sakartvelo daugiabalsio dainavimo tradicija nuo 2008 m. yra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Tai viena seniausių gyvų muzikinių tradicijų pasaulyje. Jos šaknys siekia ikikrikščioniškus laikus – senovės graikų istorikas Ksenofontas IV a. pr. Kr. jau rašė apie kartvelų karines ir pasaulietines dainas.
Pasak ansamblio vadovo Bidzinos Murgulios, kartvelų polifonija išsiskiria neapdorotu emociniu intensyvumu ir sudėtinga balsų sąskambių struktūra. Dauguma dainų atliekamos be instrumentų, o tai išryškina sudėtingas vokalines faktūras. Dainose naudojamos unikalios akustinės derinimo sistemos, pagrįstos švariomis kvintomis ir kvartomis, kurios skiriasi nuo Vakarų Europoje įprastos harmonijos taisyklių.
Tradiciškai dainuojama trimis balsais, todėl svarbi ne tik melodija, bet ir nuolat kintantis balsų dialogas. Viršutines, judrias melodines dalis atlieka po vieną solistą, o prie žemos boso linijos (bani) gali prisijungti dešimtys dainininkų.
Sakartvelo kaimuose dainininkai tos pačios dainos beveik niekada neatlikdavo vienodai – kiekvienas atlikimas priklausydavo nuo akimirkos, nuotaikos, oro ar net vaišių atmosferos.
Polifoninis dainavimo stilius persmelkia visas kasdienio gyvenimo sritis – nuo bendro darbo laukuose iki gydymo ritualų, džiaugsmo akimirkų ir liūdesio ceremonijų. Nuo V a. liaudies daugiabalsumas stipriai veikė bažnytinę muziką. Bizantijos liturginės giesmės Sakartvele susipynė su vietine polifonine tradicija ir tapo visiškai unikaliu krikščioniškojo giedojimo fenomenu.
Tradicija neturi būti muziejinis eksponatas – ji yra „gyva materija, kuri privalo evoliucionuoti, kad išgyventų, o ne likti užkonservuota praeityje“.
UNESCO oficialiai išskiria tris pagrindinius polifonijos tipus, kurie susiformavo skirtingose šalies dalyse. Sudėtingoji polifonija būdinga Svanetijos regionui, kur visi balsai kuria bendrą, griežtą ir itin disonansišką akordų visumą. Polifoninis dialogas su boso linija būdingas rytiniam Kachetijos regionui, kur du solistai pakaitomis atlieka melodines variacijas, o jiems pritaria stabili, žema boso linija. Kontrastingoji polifonija paplitusi vakariniuose regionuose (pvz., Gurijoje), kuriai būdingas itin sudėtingas trijų balsų judėjimas su improvizaciniais elementais ir specifine aukšto balso technika.
Ši tradicija glaudžiai susijusi su supra (pažodžiui – „staltiesė“) – tradicine kartvelų vaišių švente, kuri yra kur kas daugiau nei bendras valgymas. Tai bendrystės, svetingumo ir pagarbos ritualas, kuriame dainavimas tampa neatsiejama bendravimo dalimi.
„Norime, kad mūsų koncertas būtų ne tik muzikinis pasirodymas – siekiame, kad klausytojai jį išgyventų visa savo esybe. Sakartvelo daugiabalsis dainavimas turi galią gydyti, švęsti, gedėti ir pakylėti dvasią. Kviečiame Lietuvos publiką prisijungti prie mūsų rato, pajusti senųjų giesmių skambesį, vaišių dainų šilumą ir darbo bei kelionių dainų gyvybingumą. Tikimės, kad iš koncerto klausytojai išsineš bendrystės, šilumos ir to ypatingo ryšio jausmą, kurį gali sukurti tik darniai skambantys žmonių balsai“, – pranešime spaudai cituojamas B. Murgulia.
Naujausi komentarai