Rugsėjo 12-osios vakaras. Į XI Marvos forto pievą žengė šeimos, poros ir jaunimo draugų kompanijos. Mažieji pirmiausia pastebėjo atrakcionus, suaugusiųjų žvilgsniai krypo į sceną, o tarp edukacijų ir maisto erdvių judėjo savanoriai. Paprastai tylioje istorinėje vietoje šį vakarą vienu metu tilpo muzika, pokalbiai, vaikų juokas ir seniai nesimačiusių kaimynų pasisveikinimai.
Šiandien sunku patikėti, kad viskas prasidėjo nuo nedidelio pikniko su keliais šimtais dalyvių. Jau aštuntajame SALOS festivalyje organizatoriai skaičiavo tūkstantinę minią. Tačiau svarbiausias pokytis matuojamas ne vien lankytojų skaičiumi. Kadaise nostalgiją kėlusi forto pieva tapo vieta, kurioje Akademijos gyventojai ne tik stebėjo renginį, bet ir patys jį kūrė.
Iš žiūrovų – į sceną
Ryškiausiai šį virsmą įkūnijo 21 metų Gabija Žvirdauskaitė, scenoje prisistatanti vardu Gabijaze. Prieš metus ji čia stovėjo tarp žiūrovų. Šįkart į tą pačią pievą mergina grįžo jau kaip festivalio atlikėja.
„Prieš metus aš pirmą kartą apsilankiau SALOS festivalyje. Su mama kalbėjome, kad galbūt kažkada ir man pavyks čia pasirodyti. Susipažinau su organizatoriais, prisistačiau jiems, o šiandien jau pasirodžiau šioje scenoje“, – pasakojo Gabija.
Jaunai kūrėjai svarbus ne tik pats pasirodymas. Ji dar nėra daug koncertavusi, todėl kiekvienas pasirodymas prieš publiką jai – itin vertingas.
„Tokia galimybė suteikia patirties. Nesu daug koncertavusi, todėl kiekvienas išėjimas padeda labiau susipažinti su savimi ir užtikrinčiau jaustis scenoje“, – dalinosi jaunoji atlikėja.
SALOS festivalyje savo pažadą sau pildė ir Ineta Pranckūnaitė. Tokio dydžio renginyje kaip vokalistė ji pasirodė pirmą kartą.
„Niekad net negalvojau, kad stovėsiu tokio dydžio scenoje ir dainuosiu. Lygiai prieš metus pradėjau mokytis pas vokalo mokytoją. Nuo pat vaikystės tai buvo mano svajonė, todėl per gimtadienį sau prižadėjau jos siekti – ir štai pažadą tęsiu“, – sakė atlikėja.
SALOS festivalis Inetai pažįstamas ir iš kitos pusės. Anksčiau ji čia pasirodydavo su zumbos šokėjomis, nes pati yra trenerė. Tačiau mikrofonas jos planus išplėtė: dabar ji galvoja apie savo grupę ir autorines dainas.
„Publikos atgalinis ryšys varo į priekį“, – prisipažino Ineta.
Abi atlikėjos šį vakarą atspindi vieną svarbiausių festivalio idėjų – didžiojoje scenoje vietos skiriama ne tik žinomiems vardams, bet ir vietiniams gyventojams, dar tik augantiems kūrėjams.
„Salą kuria pati bendruomenė, todėl, mes, vietiniai talentai, prie to su malonumu prisidedame“, – džiaugėsi I. Pranckūnaitė.
Prasidėjo nuo pikniko
Šiandien į XI (Marvos) fortą susirinko tūkstantinės minios, tačiau pradžia buvo kur kas kuklesnė. Akademijos bendruomenės centro pirmininkė ir viena pagrindinių festivalio organizatorių Daiva Gavrilčikė prisiminė, kad pirmasis susibūrimas tebuvo 100 ar 200 žmonių piknikas.
Idėja sugrįžti į fortą gimė 2019-aisiais, kai Akademija dalyvavo projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje „Šiuolaikinės seniūnijos“. Gyventojų apklausa parodė, kad XI Marvos fortas yra viena iš daugiausia nostalgijos bendruomenei keliančių vietų.
„Sugalvojome šią vietą prikelti“, – festivalio atsiradimo pradžią apibūdino D. Gavrilčikė.
Tačiau norint tuščią pievą paversti festivalio erdve vien nostalgijos neužteko.
„Čia yra didžiulė, nelygi pieva, elektros taip pat nėra. Tik didelis komandos noras ir tikėjimas pavertė tai tuo, ką matome šiandien“, – sakė ji.
Prie fizinių iššūkių prisidėjo ir istorinės vietos reikalavimai: leidimai bei kiti dokumentai organizatoriams kainavo nemažai laiko. Forto istorija festivalyje vis dėlto neliko paraštėse. XI Marvos forto įgula kasmet atvyksta su informaciniu stendu, prie kurio lankytojai gali stabtelėti ir daugiau sužinoti apie vietą, tą vakarą tapusią koncertų sale po atviru dangumi.
Už scenos – 50 žmonių
Kol scenoje keičiasi atlikėjai, už jos ir visoje teritorijoje juda maždaug penkiasdešimties žmonių komanda. Vieni rūpinasi edukacijomis, kiti techniniais klausimais, treti pasitinka lankytojus. Savanorių amžius čia svyruoja nuo mokyklinio amžiaus jaunuolių iki senjorų, tačiau jų atsakymai į klausimą, kodėl kasmet čia grįžta, yra panašūs.
„Esame nuo pirmojo SALOS festivalio ir savanoriausime iki paskutinio. Milijonas kaimynų, milijonas draugų, visi pasimatome, visi kartu pasidžiaugiame. Ko daugiau ir norėti?“ – juokėsi savanorių pora.
Savanoriaujantis pensinio amžiaus Jonas žvelgia į besirenkančius žmones su pasididžiavimu.
„Kaip galima čia blogai jaustis? Jauni žmonės, šeimos, koncertai – visi laimingi, šypsosi. Džiaugiuosi, kad gyvenu tokioje bendruomenėje“, – patenkintas sakė pašnekovas.
Įgyvendinant renginį nuošalėje neliko ir Kauno rajono Ežerėlio kultūros centras. Dalyvių minioje sutikta jo direktorė Miglė Andrejeva paaiškino, kad prie Akademijos bendruomenės centro organizuojamo festivalio Ežerėlio kultūros centras prisideda teikdamas techninę pagalbą ir rengia kai kurias edukacijas. Bendradarbiaudami jie siekia pasiūlyti veiklas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
Rezultatas – akivaizdus. Viena kalbinta šeima į festivalį atėjo tiesiog praleisti savaitgalio dienos kartu.
„Labai smagu, kad tiek daug pramogų, maisto, edukacijų, to šurmulio, kurio Akademijoje ne taip dažnai gali rasti“, – dalinosi šeimos nariai. Kita kalbinta šeima taip pat džiaugėsi veiklų įvairove. Mažasis dalyvis labiausiai mėgavosi atrakcionais, o mama negailėjo pagyrų šiųmetei scenai, atlikėjams ir visos teritorijos įveiklinimui.
Kaimynystė tampa bendruomene
Kauno rajono savivaldybės vicemeras Laurynas Dilys įsitikinęs, kad tokie renginiai atskleidžia vieną svarbiausių rajono savybių.
„Kauno rajono stiprybė yra būtent bendrystė, o mes mėgstame ir dirbti, ir linksmintis, ir kurti, ir burtis. Per tokius festivalius mes susivienijame“, – teigė jis.
L. Dilys kalbėjo, kad žiedinės savivaldybės aprėpia daug viena nuo kitos nutolusių seniūnijų, tačiau jas sieja stiprios vietos bendruomenės. Čia bendrystė neapsiriboja tuo, kad žmonės gyvena tame pačiame name ar gatvėje – čia viskas tikra, gyva ir galima būti to dalimi.
Šią mintį pratęsia į sceną lipantis Vidas Bareikis. Koncertuodamas mažesniuose miesteliuose jis jaučia ypatingą publikos dėmesį: žmonės nuoširdžiai laukia, dainuoja kartu, o po pasirodymo neskuba išsiskirstyti – nori nusifotografuoti ir pasikalbėti.
„Iš koncertų Amerikoje parsivežiau žodį „community“ – bendruomenė. Ten jis dažnai vartojamas, žmonės raginami nepamiršti iš kur ateini, savo šaknų ir kaimynų. Manau, tai galioja ir čia: kad Akademija išliktų, bendruomenė turi likti stipri, o tokie renginiai tai skatina“, – šypsojosi V. Bareikis.
Organizatorė D. Gavrilčikė festivalį vadina bene vienintele metų diena, kai vienoje vietoje pavyksta suburti didelę dalį Akademijos gyventojų. Vienas atsineša dainą, kitas – šokį, o trečias sukuria edukacijų erdvę. Festivalio augimą organizatorė matuoja ne vien žiūrovų skaičiumi, bet ir kasmet atrandamais vietos „perlais“.
Temstant XI forto pieva neprarado žavesio. Prie scenos tankėjo žmonių ratas, o joje vietinius balsus keitė žinomi atlikėjai. Renginį vainikavo lazerių šou bei DJ NAINA pasirodymas.
Svarbiausias SALOS festivalio pasakojimas vyksta ne vien scenoje. Jis matomas pačiame forto virsme – nuo nostalgiją keliančios pievos iki tūkstančius žmonių suburiančios erdvės. Bent vieną vakarą čia nebelieka atskirų salų – lieka viena bendruomenė.
Naujausi komentarai