Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas paveikslas parodoje nėra vien estetinis objektas. Šis kūrinys atveria galimybę tyrinėti XIX a. vidurio Kauną kaip istorinę erdvę: atpažinti išlikusius pastatus, įvertinti pasikeitusį miesto kraštovaizdį, prisiminti carinės valdžios laikotarpį ir geriau suprasti, kaip keitėsi miesto gyvenimas.
Architektūriniai peizažai – miestų, pilių, bažnyčių ir kitų reikšmingų vietų vaizdai – gali būti vertinami kaip svarbūs ikonografijos šaltiniai. Jie papildo rašytinius dokumentus ir kartais leidžia pamatyti tai, ko tekstais perteikti neįmanoma: miesto siluetą, pastatų tarpusavio santykį, aplinką, reljefą ir bendrą vietovės atmosferą.
Ypač vertingi yra iki fotografijos paplitimo sukurti kūriniai. Jie suteikia retą galimybę pažvelgti į praeitį menininko akimis, palyginti anuometę vietovę su dabartine. Tačiau fotografijos atsiradimas nepanaikino tapybos reikšmės. Didelio formato drobėje dailininkas galėjo perteikti ne tik regimą vaizdą, bet ir nuotaiką, erdvės didybę, šviesą ir emocinį santykį su vaizduojama vieta.
Būtent todėl M. Zaleskio „Kauno vaizdas“ yra toks įdomus: jis vienu metu yra ir meno kūrinys, ir praeities dokumentas.
Ši drobė šiandien gali būti suvokiama kaip susitikimas tarp dviejų laikų. Viename iš jų – XIX a. vidurio Kaunas, dviejų upių santakoje išsidėstęs miestas, gyvenantis sudėtingomis Rusijos imperijos sąlygomis. Kitame – šiuolaikinis Kaunas, galintis pažvelgti į savo praeitį ir bandyti atpažinti, kas iki mūsų dienų išliko iš anuomečio miesto. Būtent šis dialogas tarp praeities ir dabarties yra viena didžiausių paveikslo ir jam skirtos parodos vertybių.
Kūrinys padeda suprasti, kad miesto istorija – ne vien datų ir įvykių chronologija. Ji slypi pastatuose, jų paskirtyse, išnykusiuose valdžios simboliuose, pasikeitusiose panoramose ir net pačiuose mūsų bandymuose įsivaizduoti, kaip atrodė vieta, kurioje gyvename. Drobė leidžia miestą pamatyti iš naujo.
Galime ne tik grožėtis XIX a. tapyba, bet ir klausti, kas šiame vaizde mums pažįstama, kas išnyko, ką pakeitė istorija ir kiek praeities tebėra dabartiniame Kauno veide. Galbūt būtent todėl šis paveikslas šiandien yra toks aktualus: jis ne tik pasakoja apie senąjį Kauną, bet ir kviečia kiekvieną žiūrovą tapti jo istorijos tyrinėtoju.
Ką galima išvysti atidžiau panagrinėję drobę? Apie tai – pokalbis su viena parodos kūrėjų dr. Rūta Janoniene.
– Kuo M. Zaleskio „Kauno vaizdas“ išskirtinis ne tik menine prasme, bet ir kaip istorinis šaltinis?
– Šio paveikslo išskirtinumas – jo dvejopa prigimtis. Viena vertus, tai meninis kūrinys, pasižymintis tapybos kokybe, panoraminiu užmoju ir poetiška miesto interpretacija. Kita vertus, tai vertingas ikonografinis šaltinis, padedantis pažinti XIX a. vidurio Kauną.
Miestų vaizdai visada gali būti skaitomi kaip tam tikri istoriniai dokumentai. Juose užfiksuojama konkreti vietovė konkrečiu laikotarpiu. Žinoma, dailininko žvilgsnis niekada nėra visiškai neutralus – jis pasirenka stebėjimo tašką, kompoziciją, išryškina vienus objektus ir prislopina kitus. Tačiau kai kūrinyje architektūra ir kraštovaizdis perteikiami gana tiksliai, toks paveikslas tampa labai svarbiu šaltiniu miesto istorijai.
M. Zaleskio panoramoje galime matyti Kauną, kurio didelė dalis per vėlesnius dešimtmečius neišvengiamai keitėsi. Miestą veikė politiniai ir administraciniai pokyčiai, urbanistinė plėtra, karai, nauja statyba ir pakitusios pastatų funkcijos. Todėl galimybė palyginti XIX a. miesto vaizdą su dabartiniu Kaunu – ypač vertinga.
Būtent šių dviejų savybių – ankstyvumo ir patikimumo – derinys lemia ypatingą kūrinio reikšmę Lietuvos kultūros paveldui.
– Paveikslas tarsi užduoda klausimą: kiek XIX a. Kauno vis dar matome šiandien?
– Atsakymas – nevienareikšmis. Dalis senųjų pastatų ir bažnyčių išliko palyginti mažai pakitę, tačiau jų aplinka pasikeitė. Pakito miesto erdvės, gatvių perspektyvos, užstatymas ir urbanistinis kontekstas. Be to, išnyko ar buvo pašalinti Rusijos imperijos valdžios ženklai, anuomet buvę neatsiejama miesto viešosios erdvės dalimi. Taigi paveikslas leidžia pažinti ne tik tai, kas išliko, bet ir tai, ko jau nebėra.
– Kodėl šis paveikslas vadinamas, tikėtina, seniausiu tapybos technika sukurtu Kauno peizažu?
– Tokią išvadą leidžia daryti bendri senosios Lietuvos dailės istorijos tyrimai, architektūrinių peizažų paieškos Lietuvos muziejuose ir užsienio dailės kolekcijose bei žinomų istorinių miesto vaizdų analizė.
Svarbu tiksliai apibrėžti, kas šiuo atveju laikoma Kauno peizažu. Kalbama apie peizažo žanro kūrinį, kuriame pats miestas yra pagrindinis vaizdavimo objektas. Tai esminis skirtumas.
Kauno vaizdų dailėje būta ir anksčiau. Vienas svarbių pavyzdžių – panorama, kuri, tikėtina, matoma Andriejaus Romanovskio 1680 m. Šv. Jurgio bažnyčiai nutapyto paveikslo „Šv. Angelas Sargas“ fone. Tačiau šiame kūrinyje pagrindinis vaizdo objektas yra ne miestas, o Angelo Sargo figūra. Panorama fone yra antraeilė, be to, ji perteikta gana sąlygiškai.
Šį kūrinį tyrinėjusios menotyrininkės Vaida Almonaitytė-Navickienė ir Laima Šinkūnaitė atkreipė dėmesį, kad klausimas, ar šioje panoramoje iš tiesų pavaizduotas Kaunas, dar reikalauja papildomų tyrimų. Taip pat buvo konstatuota, kad A. Romanovskio panorama nepakankamai tiksli, joje esama meninės saviraiškos ir autentišką vaizdą iškreipiančių elementų. Dėl to šis kūrinys negali būti laikomas itin patikimu dokumentu miesto architektūros istorijai.
M. Zaleskio paveikslo reikšmė yra kitokia. „Kauno vaizdas“ laikomas ankstyviausiu žinomu aliejinės tapybos technika sukurtu ir ikonografine prasme patikimu Kauno peizažu.
Būtent šių dviejų savybių – ankstyvumo ir patikimumo – derinys lemia ypatingą kūrinio reikšmę Lietuvos kultūros paveldui.
– Ką šiame detaliame miesto vaizde galime atpažinti šiandien, o kas per beveik du šimtmečius pasikeitė?
– Vienas įspūdingiausių paveikslo bruožų yra jo detalumas. Žiūrovas gali bandyti lyginti nutapytą panoramą su dabartiniu Kauno vaizdu ir ieškoti istorinio tęstinumo.
Senieji miesto pastatai ir bažnyčios iki mūsų dienų daugeliu atvejų išliko palyginti nedaug pakitę. Tai leidžia suvokti Kauno senosios architektūros ilgaamžiškumą. Tačiau kur kas labiau pasikeitė aplinka, kurioje šie statiniai egzistuoja.
Per beveik du šimtmečius pakito miesto kraštovaizdis. Keitėsi užstatymas, susisiekimo struktūra, viešosios erdvės ir bendras miesto mastelis. Tai, kas XIX a. viduryje buvo ryški panorama dviejų upių santakoje, šiandien yra kitokio, gerokai didesnio ir urbanistiškai sudėtingesnio miesto dalis.
Ne mažiau svarbu, kad iš dabartinio miesto vaizdo išnyko paveiksle matyti Rusijos imperijos valdžios ženklai. Šis pasikeitimas primena, kad architektūra nėra vien pastatų forma. Miesto erdvė visuomet yra susijusi su politine valdžia, valstybingumu ir visuomenės istorine patirtimi.
Todėl M. Zaleskio paveikslas padeda suvokti, kad miesto istorija – tai ne tik klausimas, kurie pastatai išliko. Ne mažiau svarbu ir tai, ką tie pastatai reiškė skirtingais laikotarpiais.
– Ką šiandien žinome apie paveikslo sukūrimo aplinkybes? Kodėl M. Zaleskis apskritai atvyko į Kauną?
– Į šį klausimą kol kas nėra vieno tikslaus ir galutinio atsakymo. Tai viena iš intrigų, suteikiančių parodai papildomo paslaptingumo.
Žinoma, kad į Lietuvą M. Zaleskis atvyko „Vilniaus albumo“ leidėjo Jono Kazimiero Vilčinskio kvietimu. J. K. Vilčinskio veikla buvo reikšminga siekiant įamžinti ir skleisti Lietuvos kultūros ir architektūros vaizdus.
Analizuojant žinomus M. Zaleskio kūrinius pastebėta įdomi aplinkybė: jo kelionių maršrutai neretai sutapo su kito dailininko, taip pat dirbusio J. K. Vilčinskio užsakymu, iš Sankt Peterburgo atvykusio Vasilijaus Sadovnikovo maršrutais.
Yra žinoma, kad V. Sadovnikovas lankėsi Kaune. Todėl galima kelti prielaidą, kad M. Zaleskis galėjo būti jo bendrakeleivis arba bent jau keliauti panašiu maršrutu. Tačiau tai ne vienintelė galima versija.
Kita galimybė – M. Zaleskio ryšys su Raudondvario Tiškevičiais. Dailininkas galėjo atvykti į Kauną šios giminės kvietimu ar kitomis aplinkybėmis, susijusiomis su tuomečiais kultūriniais ir aristokratiniais tinklais.
Vis dėlto paveikslo sukūrimo paskata galėjo būti ir daug paprastesnė – pats Kaunas.
Dailininką galėjo sužavėti iš tiesų įspūdingas peizažas: dviejų upių santakoje išsidėstęs senasis miestas, iškilę bokštai ir įvairūs architektūriniai akcentai. Toks panoraminis vaizdas buvo patrauklus ne tik istorine, bet ir grynai menine prasme.
Kartais svarbiausia priežastis sukurti meno kūrinį yra tiesiog susidūrimas su išskirtiniu reginiu.
– Ką apie XIX a. Kauno virsmą sako šis paveikslas?
– Paveikslas užfiksuoja laikotarpį, kai Kaunas buvo Rusijos imperijos valdomos gubernijos administracinės sistemos dalis ir miestas patyrė svarbių pokyčių. Tačiau šie pokyčiai ne visuomet akivaizdžiausiai atsispindi pačiose architektūrinėse formose. Miesto virsmas labiau atsiskleidžia tuomet, kai žiūrovas paveikslo vaizdą papildo žiniomis iš rašytinių istorinių šaltinių.
Dalis pastatų išoriškai išsaugojo savo senąsias formas, tačiau pakito jų funkcijos ir paskirtis. Rotušė ar uždarytos katalikų bažnyčios galėjo likti architektūriškai atpažįstamos, tačiau jų viduje ir aplink jas jau vyko kitoks gyvenimas.
Būtent čia atsiranda tam tikra istorinė įtampa.
Žiūrint į harmoningą miesto panoramą, galima nežinoti, kad kai kuriuose pastatuose tuo metu veikė carinės administracijos įstaigos arba kad religinėms ir visuomeninėms erdvėms buvo suteiktos naujos, okupacinės valdžios poreikius atitinkančios funkcijos.
Architektūrinė forma išlieka, tačiau keičiasi jos prasmė.
Šis kontrastas byloja ne tik apie Kauno, bet ir apie visos Lietuvos istorinę dramą. Paveikslo ramybė ir žinojimas apie politinį to meto kontekstą sukuria ypatingą emocinį santykį su kūriniu. Miesto panorama tampa nebyliu pasakojimu apie kultūrinį ir politinį spaudimą, prie kurio žmonėms teko prisitaikyti.
Kartais svarbiausia priežastis sukurti meno kūrinį yra tiesiog susidūrimas su išskirtiniu reginiu.
– M. Zaleskis labiau žinomas dėl Vilniaus vaizdų. Kodėl Kauną jis nutapė tik vieną kartą?
– Vienas iš svarbių veiksnių buvo ypatinga Kauno padėtis. Dėl miesto kaip pasienio teritorijos reikšmės Kauną nebuvo galima laisvai piešti ar kitaip įamžinti be atskiro carinės valdžios leidimo. Tai iš dalies paaiškina, kodėl gubernijos laikotarpio Kauno vaizdų apskritai išliko palyginti nedaug.
M. Zaleskis buvo tapęs Rusijos tvirtovių vaizdų buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, todėl galima manyti, kad jis turėjo reikalingą leidimą arba buvo susijęs su aplinkybėmis, leidusiomis jam dirbti tokiose strategiškai jautriose vietose.
Vis dėlto vienintelio žinomo Kauno vaizdo faktas nebūtinai turi vieną aiškų paaiškinimą.
Galbūt dailininkas Kaune lankėsi tik trumpai ir nespėjo sukurti daugiau kūrinių. Galbūt jį ypač patraukė būtent vienas panoraminis miesto vaizdas, kuris, jo manymu, geriausiai perteikė Kauno savitumą. Gali būti ir taip, kad daugiau kūrinių buvo sukurta, bet iki mūsų dienų neišliko arba dar neatrasti.
Šiandien žinomas tik vienas toks M. Zaleskio darbas, tačiau jo meninė vertė – ypatinga. Tapytojo kūrybos kontekste „Kauno vaizdas“ laikomas vienu poetiškiausių jo darbų. Jame svarbus ne vien dokumentinis tikslumas. Panoramoje juntamas emocinis santykis su miestu, kraštovaizdžio didingumas ir savita praeinančio laiko nuotaika.
– Kuo šis paveikslas skiriasi nuo paprasto miesto vaizdo?
– Paprasta miesto panorama gali būti tik topografinis vaizdas – savotiška iliustracija, rodanti, kaip iš tam tikro taško atrodo pastatai ir kraštovaizdis. Tačiau M. Zaleskio kūrinys peržengia šią ribą. Jis leidžia matyti miestą kaip visumą. Kaunas čia nėra atsitiktinis pastatų rinkinys. Jis suvokiamas kaip kraštovaizdžio dalis – miestas, kurio tapatybę formuoja dviejų upių santaka, senosios architektūros siluetas ir ypatinga geografinė padėtis.
Dėl to paveikslas turi ir poetinį matmenį. Dailininkas ne tik užfiksuoja, ką mato. Jis sukuria žvilgsnį į miestą, kuris žiūrovui leidžia pajusti panoramos mastą ir įspūdį. Didelio formato tapybos kūrinys gali perteikti atmosferą kitaip nei nedidelė nespalvota fotografija.
Šiuo požiūriu „Kauno vaizdas“ yra ir dokumentas, ir interpretacija. Jo dokumentinė vertė leidžia tyrinėti praeitį, o meninė vertė padeda ją išgyventi.
– Kodėl tokie kūriniai yra svarbūs Lietuvos kultūros paveldui?
– Kultūros paveldą sudaro ne vien pastatai, archeologiniai radiniai ar rašytiniai dokumentai. Praeitį saugo ir meno kūriniai. Istoriniai peizažai ypač vertingi todėl, kad juose susitinka materialioji ir nematerialioji atmintis. Vienoje drobėje gali būti užfiksuoti pastatai, kurių dalis išliko, ir erdvės, kurios jau visiškai pasikeitė. Taip pat juose atsispindi laikotarpio pasaulėžiūra, meninės tradicijos ir žmogaus santykis su savo aplinka.
M. Zaleskio paveikslas svarbus dar ir todėl, kad Kaunas XIX a. buvo sparčiai kintantis miestas. Jo istoriją formavo ne tik vietos bendruomenės gyvenimas, bet ir imperinės valdžios sprendimai. Todėl šis kūrinys padeda pažinti sudėtingą miesto tapatybės raidą. Jis primena, kad istorinis miestas nėra sustingęs objektas. Net tada, kai pastatai išlieka tie patys, gali visiškai pasikeisti jų funkcijos, politinė reikšmė ir žmonių santykis su jais.
– Rengiant parodą, pasirūpinta ir žmonėmis su regos negalia.
– Parodoje pristatomas garsinis paveikslo atvaizdavimas – sprendimas, leidžiantis su kūriniu susipažinti ne vien rega. Tai atspindi platesnį pokytį kultūros srityje. Vis daugiau dėmesio skiriama tam, kad muziejų, galerijų ir kitų kultūros institucijų turinys būtų prieinamas žmonėms su įvairiomis negaliomis. Toks prieinamumas neturėtų būti suprantamas kaip papildoma privilegija. Tai svarbi galimybė kiekvienam žmogui dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Garsinis paveikslo perteikimas padeda kūrinį pažinti kitaip. Vaizdas gali būti apibūdinamas per erdvinius santykius, kompoziciją, objektų išsidėstymą, perspektyvą, nuotaiką ir detales. Žmogus, negalintis matyti paveikslo arba matantis jį ribotai, gali susidaryti savitą jo vaizdinį.
Toks būdas taip pat primena svarbų dalyką: meno kūrinį galime patirti ne tik akimis. Klausydamiesi pasakojimo apie paveikslą, galime mintyse kurti jo erdvę, įsivaizduoti miesto panoramą, upių santaką, senųjų pastatų siluetus ir dailininko pasirinktą žvilgsnio tašką. Taigi garsinis atvaizdavimas tampa ne tik technine prieinamumo priemone. Jis siūlo ir kitokį santykį su menu – lėtesnį, labiau paremtą vaizduote ir pasakojimu.
Kas? Paroda „Šešėly ir šviesoj. Kauno vaizdas“.
Kur? Kauno miesto muziejaus Kauno rotušėje, palėpės parodų erdvėje.
Kada? Veikia iki 2026 m. lapkričio 8 d.
Naujausi komentarai