Apie naująjį albumą, kelią iš dailės į muziką ir gimtąjį Kauną – pokalbis su muzikantu.
– Esi baigęs Vilniaus dailės akademiją. Ar Tavo kūrybinė kelionė pirmiausia prasidėjo nuo dailės?
– Mano kelionė prasidėjo nuo to, kad mano tėvai tapytojai, tad būdamas mažas sukinėdavausi pas juos dirbtuvėje. Aliejinių dažų ir cigarečių kvapas – nostalgiją keliantis dalykas. Birželį buvau pleneriuke, porą savaičių tapiau, bet daugiau – ne. Pamažu tai pradeda slėgti, nes kitą vasarą turiu (surengti – red. past.) parodą Molėtuose. Tad reikės vėl „įsijungti“ tapybinį režimą. Ne pirmas toks ciklas, nesibaiminu per daug.
– Tai kaip gyvenime atsirado muzika?
– Nežinau, paauglystėje visiems turbūt vienokiu ar kitokiu būdu muzika pasidaro reikšminga. Nuo mažų dienų namuose visokios įdomios muzikos girdėjau. Paskui, kai vis dar buvau vaikas, atsirado tokios tarsi muzikos kūrimo programos – labai supaprastintos, žaidybinės. Gal penkias tokias iš viso esu išbandęs: dėlioji „kaladėles“ ir išeina muzika. Tai buvo mano pirmi pabandymai kurti muziką. Paauglystėje užsimaniau „drum set’o“ (būgnų komplektas – red. past.), įtikinau mamą, kad tikrai nemesiu po dviejų savaičių. Nuo to ir prasidėjo... Pagrojau metus vienas, tada draugas suvedė su kitais draugais – įkūrėme grupę „Candee Train“. Ji gyvavo dešimt metų, išleido tris albumus. O kai traukinys jau pajuda, tai ir važiuoja.
– Esi grupėse „Abudu“, „Arklio galia“, o kaip gimė solo projektas?
– „Candee Train“ viskas buvo komandiška, demokratiška, labai retai kuris nors iki galo užspausdavo iniciatyvą ir klausydavome vieno žmogaus. Tai ir įdomu, ir turtinga patirtis, bet ilgainiui atsiranda jausmas: įkyrėjo debatai, noriu tiesiog padaryti, kaip aš noriu. Tai kaupėsi, kaupėsi ir – tada buvo 2018 m. vasaros pabaiga – aš įsimylėjau. Buvo dingstis, išsiveržė visa ta užsikaupusi muzika. Įsimylėjęs išdrįsau padaryti dalykų, kurių iki tol nedrįsdavau – dainuoti, rašyti dainas. Tada supratau, kad įmanoma, ir ėmiau norėti daugiau.
– Ką tau reiškia Kaunas ir kaip jis prisideda prie kūrybos?
– Kad ir kur būčiau, man įtaką daro aplinka, supantys žmonės. Kaunas susipynė ir su mano paveikslais, su suvokimu, kad estetika kyla iš tokių gaudžiančių tuštumų. Vakarais Kaune būdavo tuščios gatvės, nors jos gana didelės, bet miestas toks tuščias... Kažkur fone visą laiką ūžė „Kauno grūdai“. Ypač – ruduo, toks tamsus, drėgnas. Visa paauglystė, iš kurios liko širdingiausi ir kartais skausmingiausi, mane formavę atsiminimai, suformavo tą estetiką. Tai man svarbus miestas, žiaurią nostalgiją jaučiu Kaunui visą laiką.
– Kaip apibūdintum savo solinę muziką?
– Man tai tarsi dienoraštis, bet gal net organiškesnis. Tiesiog aš egzistuoju, išgyvenu žmogiškas patirtis, pasaulį patiriu, visa tai suvirškinu ir išleidžiu garsais. Man tai padeda egzistuoti. Tada atsiranda jausmas: faina būti įdomiu žmogumi, savo ego paglostyti, fainai konstruoti ir žaisti, lipdyti. Gera, kai kas nors supranta, kai išgirsta ir prijaučia, tada jautiesi esąs bendruomenėje. Aiškių kategorijų neturiu, sakykim, tai dienoraštis. Gal net labiau metraštis.
– Albumas „Pusryčiai“ su devyniais skirtingais vokalistais, tavo žodžiais „apie visiems mums bendrą iššūkį ir malonumą pradėti dieną, kaip buityje atsiskleidžia būtis, požiūris į pasaulį“. O ką nori pasakyti naujausiu albumu – „Namelis prie miško“?
– „Pusryčiai“ buvo toks bendruomeniškas užmojis. Kiekviena daina – vis kitas vokalistas, kuris kiekvienas sau rašė dainą. Tai atspindi kiekvieno pasaulėžiūrą – kiekvienam žmogui pusryčiai turi visai skirtingas reikšmes. Kažkam tai yra kančia ir monotonija, kažkam išvis svetimybė, kažkas bandė atspindėti tą jaukumą, kurį ir aš išjaučiu. Tai buvo į išorę, į draugus, į bendruomenę orientuotas albumas. O šis – visiškai priešingas, orientuotas į save. Man sukurti muziką lengviau negu parašyti žodžius, sudainuoti. Kad ir kiek bandyčiau, man vis dar nedrąsu dainuoti. Po to albumo pamaniau, kad turiu parašyti lietuviškų dainų ir pats viską dainuoti, už nieko nesislėpti.
Namukas tapo geru simboliu: kai palieki tą Vilniaus bendruomenę ir šurmulį, išvažiuoji atokiau prie miškelio, į savo namuką ir būni tarsi nykštukas. Tokia tad introversiška patirtis. Tai atsispindi ir albume – tarsi prasideda nuotykiu, paskui nugrimzti ten, kur gal ne itin malonu, tamsu, imi gliaudyti mintis, o galų gale išlendi į šviesą.
– Ar tuo jis ir išsiskiria iš kitų albumų – yra asmeniškesnis?
– Kai kuriais skambesiais ir šia pasakojimo linija jis man panašus į pirmą albumą. Tarsi prasideda šviesiai, tada nugrimzta į pelkes ir galų gale išsilieja tokia vis tiek melancholiška šviesa. Tai man patiko pirmame albume, nors jis ir buvo labai impulsyvus, tiesiog išsipylė vos ne savaime. Dabar viskas labiau sukontroliuota, bet kažkuriuos aspektus aš tarsi tyčia atkartojau iš pirmo albumo.
– Kokios reakcijos, jausmai supa išleidus kūrinį publikai?
– Dauguma atsiliepimų buvo tokie paprastai teigiami. Buvo tokių išjaustų, širdingų teigiamų atsiliepimų. Patiko, kad mano ištikimas gitaristas ir bičiulis Adas perklausė ir pateikė kritiškesnių įžvalgų. Daug kas džiaugiasi skambesiu, brandesne kūryba, giria už dainavimą. Man tai svarbu, nes, kaip sakiau, vis dar turiu dėl jo kompleksų.
– Įvyko ir albumo perklausa „Estradoje“, ar yra planų sugroti albumą gyvai?
– Nemanau. Yra kokių 4 proc. tikimybė, kad tai padarysiu. Tačiau daug labiau linkstu manyti, kad ne. Tos dainos ne taip sutvertos. Gyvai atlikti reikia keturių gitaristų, o du iš jų didžiąją laiko dalį nieko neveikia, laukia savo 30 sekundžių. Labai daug darbo. Išspaudžiu vieną koncertą ir būnu visiškai perdegęs.
– Ką norėtum, kad klausytojai „išsineštų“ iš „Namelio prie miško“?
– Kokias nors porą melodijų, kurios veža, kurias galima niūniuoti, kurios jaudina, ir gal kokias nors porą eilučių. Čia jau man būtų sėkmė.
Naujausi komentarai