Gyva sankaupa
Kauno istoriją galima pasakoti daugybe būdų. Galima pradėti nuo tada, kai prie Nemuno ir Neries kūrėsi miestas, galima sustoti ties laikotarpiu, kai čia kirtosi pirklių iš viso pasaulio keliai, galima koncentruotis į du dešimtmečius trukusį laikinosios sostinės statuso nulemtą neįtikėtiną spurtą, po kurio sekė sovietmečio priespauda ir kūrybingi bandymai verstis, išlaikyti lietuviškumą, smalsumą, autentiškumą, darbštumą, Romo Kalantos auka, Sąjūdis ir naujausioji istorija.
Kauno miesto muziejaus direktorius S. Jazavita siūlo į miestą žiūrėti kaip į gyvą istorijos sluoksnių sankaupą, kurioje vietos yra ir didiesiems politiniams įvykiams, ir labai žemiškiems dalykams – viduramžių tualetui Rotušėje, grožio salonui, senam žaislui ar legendoms apie niekaip neatrandamus Kauno požemius.
Ledkalnio viršūnė
Muziejaus lankytojas paprastai mato tik rezultatą – ekspoziciją, parodą, eksponatą. Tačiau už to slypi fondų darbuotojų, istorikų, restauratorių, edukatorių ir administracijos darbas. Taip pat archyvuose glūdi didžiuliai savo valandos laukiančių eksponatų klodai.
„Tai, ką mes matome, – parodos ir ekspozicijos – yra tik ledkalnio viršūnė. Daug daugiau eksponatų visą laiką yra fonduose, dalis – tik pradėti tyrinėti ar net nepradėti“, – pastebėjo muziejaus vadovas.
Pats S. Jazavita muziejuje dirba jau daugiau kaip dvylika metų. Pradėjo kaip edukatorius, vėliau čia išbandė visokiausių pareigų ir darbų, nuo muziejaus atstovavimo prezidentūroje iki lankytojų sutikimo sėdint kasoje, tad gerai žino, kaip ši įstaiga atrodo ne tik lankytojo akimis.
„Visus tuos etapus praktiškai esu pats perėjęs. Todėl man lengviau atjausti, suprasti darbuotojus“, – sakė naujasis vadovas.
Nesibaigė su okupacija
Kalbėdamas apie miesto istoriją, S. Jazavita pirmiausia siūlo atsispirti pagundai Kauną sutalpinti vien į tarpukarį. Laikinosios sostinės laikotarpis yra neabejotinai viena ryškiausių miesto istorijos dalių, tačiau Kaunas egzistavo ir prieš tai, o jo gyvenimas nesibaigė 1940-aisiais.
„Niekas neužgoš laikinosios sostinės spindesio. Apie ją reikia kalbėti ir ją įdomiai rodyti. Tačiau negalima sakyti, kad čia žmonės gyveno tik 20 metų, o visus kitus laikus palikti antrame plane“, – sakė naujasis vadovas.
Senasis Kaunas, viduramžių miestas, XIX a., tarpukaris, sovietmetis – kiekvienas laikotarpis turi savo istoriją. Ir ne visi jie vienodai gerai pažįstami.
Viduramžių Kaunas jau yra nemažai tyrinėtas, atlikta archeologinių tyrimų, sukaupta mokslinės medžiagos. Tačiau S. Jazavita įsitikinęs, kad net ir gerai ištyrinėtuose laikotarpiuose dar galima rasti naujų detalių.
„Visada galima rasti ką nors daugiau ar tam tikras detales patikslinti“, – teigė istorikas.
XIX a. Kaunas platesnei auditorijai kol kas nėra toks patrauklus. Galbūt todėl, kad tai buvo carinės imperijos laikotarpis, miestas atrodė kitaip, o jo istorija nebuvo susijusi su nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simboliais. Tačiau ir čia, pasak muziejaus vadovo, slypi daug įdomių dalykų.
Tarpukario Kauną jis vadina savotiška „prarasta Atlantida“.
Spalvingos detalės
Tarpukario Kauno progresą kartais geriausiai atskleidžia ne iškilmingi valstybės pastatai ar prezidento institucija, o kasdienybės detalės.
Pvz., 1928-ieji. Tuo metu Kaunas jau buvo tapęs Lietuvos valstybės centru, į miestą plūdo valdininkai, diplomatai, įvairių sričių specialistai. Reikėjo ne tik reprezentacinių pastatų, bet ir elementarios miesto infrastruktūros.
Miestas sparčiai keitėsi, tačiau jo infrastruktūra dar neatitiko naujo statuso. Tai galima pasakyti, pvz., apie viešbučius. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia persikėlė aukščiausi šalies pareigūnai, pradėjo lankytis užsienio diplomatai. Jiems reikėjo atitinkamo lygio apgyvendinimo, o miestas turėjo išmokti būti sostine ne tik popieriuje.
Iš pradžių Kaunas negalėjo pasiūlyti nei reprezentacinių rezidencijų, nei prabangos – pvz., yra žinoma, kad keli ministrai tiesiogine prasme dalijosi vienu kambariu. Vėliau M. Sleževičius, J. Vileišis ir J. Šimkus gyveno devynių kambarių bute prie Miesto sodo, dabartinėje Laisvės alėjoje.
Diplomatų gyvenimas Kaune muziejaus vadovui įdomus dar ir todėl, kad leidžia pažvelgti į miestą už lietuviškos perspektyvos ribų.
Dantis gydėsi kitur
Tarpukario Kaunas dažnai vadinamas mažuoju Paryžiumi. Šis apibūdinimas gali skambėti kaip graži legenda, tačiau muziejaus fonduose esantys vaizdai rodo, kad Kaunas iš tiesų sparčiai modernėjo.
Muziejaus turimose fotografijose galima pamatyti grožio salonus, kirpyklas, madą, žmonių gyvenimo būdą.
„Fonduose turime fotografijų – ir tų laikų kirpyklų, grožio salonų. Tai tikrai rodo gana aukštą lygį“, – pasakojo S. Jazavita.
Tačiau modernumas nebuvo vienodas visose srityse. Muziejaus vadovas pasidalijo istorija apie Kaune rezidavusį užsienio diplomatą, kuris vis dėlto vykdavo gydytis dantų į Karaliaučių – Kauno odontologijos lygis nekėlė pasitikėjimo.
Estrados paroda
Muziejaus siekis – Kauno istoriją pristatyti, atskleisti per įvairius pjūvius, pasitelkiant ir įvairiausias smulkmenas. S. Jazavita pastebėjo, kad kartais žmogų daug stipriau paveikia paprastas daiktas, kuriame jis atpažįsta savo paties gyvenimą ar sentimentus sukelianti buities detalė, melodija.
Tai parodė nauja ekspozicija „Estrada. Svajonės kaina“ Miko ir Kipro Petrauskų namuose. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra labai sena istorija, tačiau būtent todėl ji tapo įdomi skirtingoms kartoms. „Kartais ta nesena istorija labai stipriai užkabina. Vieniems tai jų jaunystės laikai, kitiems – tėvai parodo savo jaunystės laikus“, – sakė muziejaus vadovas.
Panašiai veikia ir seni žaislai. Juos pamatęs žmogus gali pirmiausia prisiminti ne istorinį laikotarpį, o savo vaikystę.
Todėl muziejuje, S. Jazavitos manymu, turi būti vietos viskam – ir valstybės istorijai, ir žmogaus kasdienybei, ir net lengvesniems pasakojimams.
„Jeigu buvo labai skaudi istorija, po jos reikia truputėlį sumažinti įtampą – įkomponuoti ir kokį nors paprastesnį, kasdieniškį, šiltesnes asociacijas sukeliantį eksponatą“, – teigė istorikas ir pridūrė, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sunku kelias valandas iš eilės klausytis vien pasakojimų apie tragedijas, okupacijas ir netektis.
Legenda apie požemius
Kauno istorija neįsivaizduojama ir be legendų. Tarp jų – pasakojimai apie po miestu esančius slaptus rūsius ir požemius.
Legendos apie paslaptingus Kauno požemius gyvuoja jau seniai. 1933 m. buvo pabandyta patikrinti, ar jose yra bent dalis tiesos. Tuo metu muziejaus direktorius buvo žymus mokslininkas Eduardas Volteris. Jo vadovaujami archeologiniai tyrimai buvo atliekami ir Rotušės aikštėje. Tyrinėtojai leidosi gilyn, buvo ieškoma įrodymų, galinčių patvirtinti pasakojimus.
Nieko panašaus į legendinius rūsius taip ir nerasta. Vis dėlto naujasis vadovas nesiūlo atsisakyti legendų. „Nereikia jų bijoti. Jos skatina susidomėjimą, mąstymą. Tik svarbu aiškiai atskirti legendą nuo fakto. Miesto pasakojimas gali turėti savo drakoną ar požemius, tačiau muziejus neturėtų jų pateikti kaip istorinio fakto“, – teigė S. Jazavita.
Legendos gali atlikti svarbią misiją – priversti žmogų susidomėti ir pradėti ieškoti tikrosios istorijos.
Garsus pasipriešinimu
Ko pats Kaunas galėtų pasimokyti iš savo istorijos? Ieškodamas atsakymo S. Jazavita apsistoja ties viena ryškiausių miesto savybių – pasipriešinimo tradicija.
Jo manymu, žvelgiant į XX a. galima pastebėti įdomią tendenciją. 1941 m. birželio sukilimas. Kaunas tapo šio sukilimo, prasidėjusio Vokietijai puolant SSRS, centru. Daugybė jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su tuo, kad okupacijai nebuvo pasipriešinta.
1956 m. būtent Kaune kilo protestai, susiję su Vengrijos sukilimo malšinimu. Į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo. Protestai buvo išvaikyti, dalis dalyvių buvo represuota.
1972-aisiais Kaunas tapo R. Kalantos aukos ir po jos kilusių masinių protestų centru. Į gatves vėl išėjo minios žmonių. Dar po maždaug šešiolikos metų atėjo Sąjūdžio laikotarpis.
„Vis atsiranda nauja gana maištinga karta“, – sakė S. Jazavita. Jis pridūrė, kad tai nėra vien atsitiktinių istorinių įvykių grandinė. Tai gali būti viena iš Kauno tapatybės dalių – tam tikras pilietiškumas, drąsa ir noras reaguoti, kai atrodo, kad peržengiama riba.
Svarbios ir kopijos
Muziejaus darbas ne visada reiškia originalaus eksponato medžioklę, jo įsigijimą. Kartais istorinis objektas būna saugomas kitame Lietuvos muziejuje, archyve ar net užsienyje. Kartais jis jau prarastas.
Tokiais atvejais gali padėti kopijos. S. Jazavitos požiūris paprastas: svarbiausia ne tai, kuri institucija saugo konkretų daiktą, o tai, kad jis apskritai būtų išsaugotas.
Kopijos taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį. Jos leidžia istorinius dokumentus rodyti lankytojams, juos naudoti edukacijose, parodose. Ypač tada, kai originalą liesti ar eksponuoti būtų pernelyg rizikinga.
Be to, istorinių dokumentų kopijos gali išsaugoti informaciją net tada, kai pats originalas dėl istorinių aplinkybių dingsta.
Tai ypač svarbu Lietuvos XX a. istorijai, kurios dalis buvo išblaškyta po užsienio archyvus.
Padovanoja gyventojai
Nors muziejaus fonduose gausu eksponatų, kolekcijos nuolat pildomos, o nauji eksponatai kartais ateina visai netikėtais keliais.
Vienas S. Jazavitos labiausiai branginamų eksponatų – Sąjūdžio iškelta trispalvė, 1988 m. plazdėjusi virš Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšto.
Kartais žmonės muziejui perduoda daiktus, nuotraukas, dokumentus, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi. Tačiau po kelių dešimtmečių ar šimtmečio jie tampa svarbiu istoriniu liudijimu.
Tiesa, ne kiekvienas daiktas gali būti priimtas, o priėmimas dar nereiškia, kad jis iš karto pateks į ekspoziciją. Vienas eksponatas gali būti parodytas po metų, kitas – po dešimtmečio. Tai, pasak muziejaus vadovo, yra natūralus atrankos procesas. Reikia ne tik surinkti daiktus, bet ir sukurti prasmingą pasakojimą.
Tampa atradimu
Paradoksalu, bet vienas didžiausių iššūkių muziejui – ne užsienio turistai, o patys kauniečiai.
S. Jazavita pripažįsta, kad vis dar pasitaiko žmonių, kurie nustemba sužinoję, kad apskritai yra tokia įstaiga kaip Kauno miesto muziejus. O apsilankę dažnai stebisi, kodėl čia nebuvo anksčiau.
Vadovas jau seniai yra priėjęs išvadą, kad muziejui dar reikia ne tik kurti parodas, bet ir mokytis apie jas kalbėti.
Tą patį rodo ir turistų srautai. Kauną vis dažniau atranda kaimyninių šalių gyventojai. Daugiausia – svečių iš Lenkijos, Latvijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės. Lenkams Vilnius ir Trakai dažnai jau gerai pažįstami, o Kaunas tampa nauju atradimu. S. Jazavita pats yra lankęsis daugelyje Lenkijos muziejų ir mato prasmę lyginti skirtingų šalių pasakojimus, ieškoti bendrų istorinių sluoksnių.
Dar yra spragų
Vienas pagrindinių akcentų, anot S. Jazavitos, yra tai, kad Kauno istorija – dar nebaigtas pasakojimas. Miesto istorikai turi daug medžiagos, tačiau vis dar yra spragų. Ypač senesniuose laikotarpiuose, tačiau naujų klausimų galima rasti ir gerokai vėlesnėje istorijoje.
Kartais pakanka vieno naujo dokumento, nuotraukos ar žmogaus atsiminimo, kad žinomas įvykis būtų pamatytas kitaip. Todėl muziejus, S. Jazavitos požiūriu, neturėtų būti vien vieta, kurioje saugomi praeities daiktai. Tai turėtų būti vieta, kurioje praeitis nuolat iš naujo perskaitoma.
Kai vienas sluoksnis atrodo jau ištirtas, po juo atsiranda kitas. Viena legenda paneigta, tačiau pati legenda paskatina ieškoti naujų atsakymų. Vienas eksponatas atsiduria vitrinoje, o kažkurio kauniečio namuose dar laukia kitas.
Kaunas muziejuje gali būti ne tik tas miestas, kurį jau pažįstame. Jis gali būti ir miestas, kurį pamatysime naujomis spalvomis.
Penki padaliniai
Kauno miesto muziejus turi penkis padalinius: Kauno rotušę, Kauno pilį, Tautinės muzikos muziejų, Miko ir Kipro Petrauskų namus bei Juozo Gruodžio namus.
Muziejus kaupia ir pristato Kauno miesto istoriją, dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime, bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis Lietuvoje ir užsienyje.
Muziejaus ištakos siekia 1882 m., jis atkurtas 2005 m. kaip Kauno miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga.
Naujausi komentarai