Išjausti miestą
Tądien šiluma lauke siekė daugiau nei 30 °C. Saulė plieskė į Kauno senamiesčio grindinį, paversdama siauras gatveles tiršta, tvankia erdve. Tačiau įžengus į studiją, tvankumą iškart pakeitė kitokia atmosfera.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius R. Požerskis į studiją Kauno senamiestyje atėjo tiesiai iš stojamųjų egzaminų. Gal kiek pavargęs, bet su tomis pačiomis gyvomis, tyrinėjančiomis akimis, kuriomis dešimtmečius jautriai fiksavo Kauną, Lietuvą, jos miestelių atlaidus, vaikų ligonines ir Sąjūdžio mitingus.
Senamiestis jam – ne tiesiog geografinė vieta. Tai jo namai, jo idėjinis lizdas ir erdvė, kurioje iki šiol sklando tas pats nepaklusnumo ir laisvės pojūtis, kadaise vertęs auginti ilgus plaukus ir klausytis uždraustų radijo bangų.
Nuo aštuntojo dešimtmečio maištingos jaunystės iki Sąjūdžio mitingų ir laukinio devintojo dešimtmečio R. Požerskis niekada nebuvo tik pasyvus stebėtojas. Jis buvo ir išlieka miesto metraštininku, kurio objektyvas nurengia Kauną iki pat jo tikrosios, kartais nepatogios, bet visada gyvos esmės.
„Aš Kaune jau 70 metų. Baigiau „Saulės“ gimnaziją, ją baigė ir mano anūkės. Nuo 1942 m. iki universiteto uždarymo mano tėtis studijavo VDU, o aš pats jau 30 metų jame dirbu dėstytoju“, – prisistato fotografas. Jo giminės ir asmeninė istorija susipynusi su Kaunu, jo architektūra, gatvėmis ir tais tektoniniais istorijos lūžiais, kurie formavo ypatingą kaunietiškąjį mentalitetą.
Svarbus identitetas
R. Požerskio archyvai – tai ne tiesiog nuotraukos, o Kauno genetinio kodo spinduliai. Kai susidegino Romas Kalanta, o mieste tvyrojo įtampa, būtent jo ir jo bendražygių fotokameros fiksavo tai, kas vyko už oficialaus sovietinio gyvenimo fasado. Jo kadruose Kaunas visada turėjo stuburą: Senamiestis, Laisvės alėja nebuvo tik erdvės, tai buvo nepaklusnumo ir laisvės podiumas.
Kai R. Požerskis prabyla apie Kauną – miestą, kuriame gyvena jau septynis dešimtmečius, jo pastebėjimai tampa tiksliu, beveik chirurginiu miesto dvasios pjūviu.
Kas iš tiesų suformavo kaunietį? R. Požerskio akimis, tai nebuvo atsitiktinumas ar tiesiog tam tikras elgesio stilius – tai kelių esminių, itin stiprių veiksnių visuma.
Pirmasis jų – architektūra. Anot R. Požerskio, būtent tarpukario modernizmas, kokiu šiandien pasaulyje gali pasigirti vos du miestai – Tel Avivas ir Kaunas – padėjo pamatus miestiečio estetiniam suvokimui. Kitas momentas – sportas, vertęs burtis ištisas kartas. „Mūsų Sporto halė su Algirdo Šociko laimėjimais, „Žalgirio“ pergalių virtine ir tuometės vadovybės požiūris veikė kaip tam tikras tylus pasipriešinimas“, – pastebi meistras.
Tačiau svarbiausia, anot fotografo, visada buvo vidinis suvokimas, kad būtent čia plaka tikroji Lietuvos širdis.
„Du paminklai, kurie simbolizuoja nepriklausomą valstybę – Laisvės paminklas ir Nežinomo kareivio kapas – yra Kaune. Tai du paminklai, kuriuos okupantai visada pirmiausia nugriauna. Karo muziejus, M. K. Čiurlionio, Maironio, B. Sruogos muziejai – visa tai negrįžtamai veikė kauniečių savimonę“, – sako R. Požerskis.
Prie šio istorinio kodo, anot menininko, prisideda ir unikalus gamtos dovanotas landšaftas: „Mes turime dvi didžiausias valstybės upes ir jų santaką. Kur dar taip yra? Žali kalnai, krantai ir nedidelis, bet unikalus Senamiestis, kuris organiškai pereina į logišką miesto centrą su XX a. pirmosios pusės architektūra. Nori ar nenori, visa tai formuoja žmogų.“
Gera fotografija nuo labai geros skiriasi galbūt labai nedaug, bet tai ir yra esmė.
Protesto pozicija
Kai 1974 m. R. Požerskis pradėjo fotografuoti Senamiestį, šis išgyveno didžiulę rekonstrukciją. Tiesiant šilumos tinklus, žmonės kvartalais buvo iškeliami iš savo namų. Didžioji dalis senųjų gyventojų gavo butus naujuose mikrorajonuose, o į Senamiestį įsikėlė partiniai veikėjai, direktoriai ir, dabar gal atrodo keistai, meno žmonės. Čia duris atvėrė daugybė dailininkų ir fotografų studijų.
„Kai pradėjau fotografuoti, Vilniaus gatvė buvo pilna transporto – važiavo autobusai, sunkvežimiai, lakstė šunys, vaikai, šlitinėjo išgėrinėjantys žmonės. Senamiestis buvo gana baisus rajonas. Vėliau jis išsivalė, išsigrynino, bet senųjų gyventojų neliko“, – pasakoja R. Požerskis.
Darydamas kauniečių portretus, fotografas ne kartą klausėsi senolių raudų: Senamiestyje užaugę žmonės vargo naujuose blokiniuose rajonuose, nes jų širdys ir prisiminimai liko siaurose Senamiesčio gatvelėse.
Žvelgiant į fotoaparato objektyvu užfiksuotą istoriją, neįmanoma nepaliesti sovietmečio Kauno – miesto, kuriame bohema ir protestas buvo neatsiejami dalykai. R. Požerskio teigimu, tais laikais net kasdieniai sprendimai turėjo politinį atspalvį.
„Bohema sovietmečiu buvo neatsiejama protesto pozicija. Tuometė ideologija buvo taip sukonstruota, kad net toks paprastas dalykas kaip ilgų plaukų auginimas jau reiškė tiesioginę demonstraciją: aš auginu ilgus plaukus, vadinasi, esu prieš sovietinę ideologiją. Labai svarbi buvo muzika, o po R. Kalantos įvykių Kaune viskas dar labiau sutvirtėjo ir įgavo visai kitą svorį“, – prisimena fotografas.
Tačiau maištas, R. Požerskio teigimu, gimė ne iš garsių šūkių, o iš vidinio, pusiau intuityvaus laisvės alkio, kurį vaikai sugerdavo iš tėvų tylos.
„Tėvai mus saugojo. Buvo baisūs laikai, jie patys viską matė ir norėjo mus apsaugoti, todėl tiesiogiai neaiškindavo, kaip blogai čia gyventi, nekurstydavo, kad turime eiti protestuoti, nekalbėdavo, kad esame okupuoti. Tiesiogiai mums šių dalykų nesakė. Tačiau mes žinojome. Viena ausimi girdėjome, ką tėvai kalba tarp savęs. Kažkaip viduje subrendo laisvės suvokimas – nuojauta, kad čia pat, visai netoli, yra kitas pasaulis, kur žmonės elgiasi ir mąsto kitaip“, – pasakoja meistras.
Praėjęs etapas
Prisimenant laukinį dešimtąjį dešimtmetį, kai Kaunui buvo lipdoma nusikalstamo miesto etiketė, R. Požerskis ragina neatsisakyti istorijos ir į viską žvelgti ramiai, be nereikalingo gėdos jausmo.
„Tą periodą praėjo absoliučiai kiekviena nepriklausomybę atgavusi šalis. Tai vyko ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Lenkijoje. Lietuvoje savo „banditėlių“ turėjo ne tik Kaunas, bet ir Panevėžys, Vilnius, Klaipėda. Tai nebuvo unikalus kaunietiškas genetinis nuokrypis, tai buvo laiko ženklas“, – teigia fotografas.
Anot jo, chaosas gimė iš visiškai išbalansuotos sistemos: „Jeigu medelis pasodintas šaknimis į viršų, jis tiesiog nežino, kaip augti. Taip nutiko ir su mūsų visuomene bei ekonomika. Iš visiškai antiekonominės sovietinės sistemos staiga perėjome į laukinį kapitalizmą. Įstatymai nebuvo sutvarkyti, prasidėjo nelegalūs privatizavimai, kolūkių griovimas. Pasitaikydavo visiškai beprotiškų sprendimų – pvz., nusipirkti ką tik įrengtą, naujutėlaitę paukščių peryklą vien tam, kad ją išardytum ir priduotum metalą į supirktuvę.“
Fotografija yra trumpa novelė, trumpas pasakojimas.
Tačiau žiūrėdamas atgal R. Požerskis nemano, kad Kaunas dėl šio etapo turėtų jausti gėdą: „Nematau čia nieko tokio, dėl ko reikėtų gėdytis ar kompleksuoti. Visi turėjo pereiti šią transformaciją. Atkarpa tiesiog įvyko, mes ją pragyvenome ir ji praėjo.“
Žvelgdamas į šiandienį Kauną ir šiuolaikinį jaunimą, R. Požerskis neslepia: situacija pasikeitė iš esmės. Laisvė atnešė galimybių, bet kartu ištrynė tą aštrų vidinį spaudimą, kuris kadaise vertė ieškoti tiesos.
„Šiandien nėra prieš ką protestuoti. Jei nepatinka gyventi Kaune, gali bet kada važiuoti kitur ir gyventi savo norimą gyvenimą. Laisvė turi neabejotinų pliusų, bet yra ir tam tikrų minusų. Minusas perkeltine prasme – kad kūryba būtų gera, dažnai reikia tam tikros opozicijos. Pvz., impresionizmas gimė kaip protestas ir labai gerai vystėsi tol, kol buvo kritikuojamas. Kai jis tapo komercinis – žlugo, pasikeitė į kitą srovę“, – svarsto R. Požerskis.
Gyvenimo tiesa
R. Požerskio dirbtuvėse laikas tarsi sustoja, tačiau jo nuotraukose užfiksuotas Kaunas juda toliau. Tai miestas, kuris išmoko išsaugoti savo nepaklusnų tarpukario orumą, pragyveno įvairių transformacijų ir šiandien pulsuoja nauju, moderniu ritmu, išlaikydamas tą pačią nepajudinama Kauno širdį.
Net ir menininko juodai balta fotografija niekada nebuvo pilka. Ji – šilta, pilna žmogiškojo buvimo, nors kadruose dažnai matyti apirusios sienos, skurdas ar liūdesys. Paklaustas, kaip pavyksta pasiekti šį efektą, meistras atskleidžia savo kūrybinį credo:
„Manęs dažnai klausia: ar jūs fotografuojate grožį? Kas kaip įsivaizduoja tą grožį. Man grožis – gyvenimo tiesa. Aš fotografuoju gyvenimo tiesą nepagražintą, nesurežisuotą, be jokios ideologijos“, – kūrybos pamatus atskleidžia R. Požerskis.
Jis priduria: „Todėl mano nuotraukos iš Lietuvos senamiesčių sovietmečiu buvo visiškai nespausdintinos, jos netiko nei laikraščiams, nei žurnalams. Juk sienos apgriuvusios – kam sovietmečiu tokia nuotrauka reikalinga? Tačiau būtent dėl to jos vėliau perėjo į kitą kategoriją – tapo menine ir istorine vertybe. „Atlaidų“ serija irgi buvo opozicija. Juk ten kryžiai, procesijos. Šių nuotraukų anuomet irgi niekas nespausdino.“
Anot pašnekovo, tikras menininkas neišvengiamai konfliktuoja su primesta sistema:
„Tai subrendusio piliečio ir menininko požiūris. Menininkas myli savo tėvynę ir nori rodyti tuos apnuogintus skaudulius, kuriuos reikia gydyti. Aš visada konfliktavau su ideologija. Visų Lietuvos fotografų idėja buvo ir yra užsienyje parodyti, kas mes iš tiesų esame – kad turime savo kultūrą, istoriją, tradicijas, kad esame labai gražūs ir dvasingi žmonės.“
Fotografijos esmė
Rasti naują, gilią temą fotografui – didžiulė laimė. Tai verčia ieškoti naujų vizualinės išraiškos priemonių. „Kai atsirado spalvos, ėmėme dirbti su spalvomis. Pvz., mano fotografuota Amerika yra nespalvota, o į Bangladešą važiavau fotografuoti tris kartus. Tai skurdžiausia pasaulio šalis, bet neįtikėtinai spalvinga“, – pasakoja fotografas.
Savo objektyvą jis yra nukreipęs į skaudžiausias žmogiškosios būties patirtis – ligoninės kasdienybę, regimą vaikų akimis, senelių namus, kuriuose leidžiamos paskutinės gyvenimo dienos. Tačiau greta šių sunkių temų R. Požerskio archyvuose gyvuoja ir viena ypatinga, šviesi svajonė.
„Mano idée fixe – išleisti knygą apie tai, kaip žmonės bučiuojasi: nuo vaikystės iki pat senatvės, vyrai ir moterys. Pvz., kaimuose per atlaidus vyrai bučiuojasi labai nuoširdžiai ir stipriai. Norisi į vieną knygą surinkti visas šias žmogiškojo artumo akimirkas“, – atskleidžia pašnekovas.
Šiais laikais, kai fotografuoja visi, o socialiniai tinklai užtvindyti techniškai tvarkingais kadrais, iškyla klausimas: ar neišnyko ankstesnė meistro paslaptis?
„Tie puslapiai padaryti gražiai ir techniškai gerai – siaura ryškumo zona, sutvarkytos spalvos. Tačiau tai tik dokumentacija, ten nėra užbaigto pasakojimo. Fotografija yra trumpa novelė, trumpas pasakojimas. Pasakojimas apie tai, kaip žmonės bendrauja, kaip žiūri vienas į kitą, apie ką mąsto. Tai drabužis, judesys ir kartu gili psichologinė būsena. Nuotrauka turi būti prasminga“, – teigia R. Požerskis.
Anot jo, norint pagauti tokią akimirką, neužtenka stebėti iš tolo. „Iš toli tokius kadrus labai sunku padaryti. Nebent gražius siluetus, bet tada žmogus tampa tik kompozicijos detale. Norėdamas, kad fotografija būtų pasakojimas, turi būti šalia žmogaus, su juo bendrauti. Žinoma, savo buvimu veiki žmogų, bet aš bendrauju taip, kad ilgainiui jis nustoja mane matyti, nebekreipia į mane dėmesio ir tampa pats savimi. Čia jau visiškai kita kategorija – tu tą žmogų tyrinėji.“
Kaip pavyzdį, kuo skiriasi dokumentas nuo parodinės fotografijos, R. Požerskis pamini 2004-ųjų kadrus.
„2004 m., kai tik įsigijau skaitmeninį fotoaparatą, Laisvės alėjoje fotografavau vaikštinėjančias merginas. Dabar parodau studentams, kaip per 20 metų pasikeitė apranga. Auditorijoje sėdi merginos ir nė vienos drabužiuose nėra geltonos ar raudonos spalvos – vien tik pilka ir juoda. 2004 m. vyravo ryškios hipių spalvos, pasaulis buvo spalvingas. Tačiau tai tik dokumentas, kaip pasaulis keičiasi. Tos nuotraukos neperauga į parodinę kategoriją. Gera fotografija nuo labai geros skiriasi galbūt labai nedaug, bet tai ir yra esmė.“
Pokalbio pabaigoje paklaustas, kokią vietą ar momentą pasirinktų įamžinti šiandien, R. Požerskis prisipažįsta – atsakymo jis neturi. Tikroji fotografijos vertė paaiškėja tik tuomet, kai į ją pažvelgi iš laiko distancijos. Fotografas, būdamas įvykių sūkuryje, ne kuria istorijos vadovėlį, o reaguoja į gyvenimo pulsą.
Naujausi komentarai