C. Chamberlaino teigimu, J. Mačiūno blankai, brėžiniai, biudžeto ir autorių teisių dokumentai nebuvo vien meną lydinti raštvedyba. Tai buvo nuoseklios meninės praktikos dalis ir priemonė burti bendruomenę, kartu atskleidžianti, kaip joje pasiskirsto galia.
Kauno paveikslų galerijoje vykusiame renginyje „Fluxus kodas“ C. Chamberlainas kartu su dizaino istoriku Gerry Beeganu skaitė paskaitas apie J. Mačiūno veiklą. C. Chamberlainas – Klivlando meno instituto meno istorijos docentas, 2024 m. išleistos monografijos apie „Fluxus“ „Fluxus Administration: George Maciunas and the Art of Paperwork“ autorius.
Prieš išvykdamas iš Klivlando jis abejojo, ar po daugybės vienumoje, archyvuose ir prie rašomojo stalo praleistų valandų Lietuvoje atsiras jo tyrimais besidominčių žmonių. Tačiau į susitikimus Vilniuje ir Kaune gausiai susirinkusi auditorija parodė, kad čia jo darbų laukė kitokia, J. Mačiūnu ne mažiau susidomėjusi publika. Simboliška, kad pokalbis su C. Chamberlainu vyko vos už dviejų kvartalų nuo menininko vaikystės namų.
– J. Mačiūną tyrinėjate jau septyniolika metų. Kaip prasidėjo šis ilgas ryšys?
– Su „Fluxus“ buvau susidūręs ir anksčiau. Ką tik baigęs universitetą gana atsitiktinai pamačiau keletą „Fluxus“ filmų iš „Anthology Film Archives“ (J. Mačiūno bičiulio Jono Meko įkurto vieno didžiausių pasaulyje avangardinio, eksperimentinio kino archyvų – red. past.), iki galo nesuprasdamas, į ką įsitraukiau ir ką tie filmai reiškia. Tačiau rimtai J. Mačiūnu susidomėjau studijuodamas Kolumbijos universiteto doktorantūroje. Vienam kursui parašiau darbą apie jo santykį su JAV pašto sistema. Jame jau glūdėjo vieno būsimos knygos skyriaus užuomazga.
Kai dar nedaug žinai apie temą, daug spėlioji ir darai minties šuolius. Kartais visiškai suklysti, bet kartais nujauti tai, ką tik po daugelio metų pavyksta patvirtinti archyve. Pradėjęs tyrinėti dokumentus, pamačiau, kad nemažai mano pirminių nuojautų pasitvirtino. Kartais menininko, apie kurį galiausiai rašai kaip meno istorikas, nepasirenki – jis pasirenka tave. Tapo aišku, kad apie J. Mačiūną turėčiau rašyti disertaciją.
Pirmąjį darbą parašiau 2009-aisiais, taigi J. Mačiūnas su pertraukomis yra mano gyvenimo dalis jau septyniolika metų. Išleidęs knygą maniau, kad pagaliau pasakiau tai, ką norėjau apie jį pasakyti, tačiau tada atsiranda tokių kvietimų kaip šis, ir apie menininką galvoji toliau. Kai kurie disertacijas rašantys žmonės galiausiai ima nemėgti pasirinkto kūrėjo. Aš J. Mačiūnu visada žavėjausi, mėgavausi jo darbais ir buvau suintriguotas visų jo prieštaravimų. Kaip ir palaikant bet kuriuos gerus santykius, jis vis dar priverčia mane juoktis.
– Ar Kauno paveikslų galerijoje pamatėte ką nors, ko anksčiau nebuvote matęs?
– Galerijos darbuotojai labai dosniai aprodė ir ekspozicijoje esančius kūrinius, ir saugyklose laikomą archyvinę medžiagą. Čia buvo nemažai dalykų, kurių anksčiau nebuvau matęs. Ypač įdomi J. Meko dovanota kolekcijos dalis, kurioje atsiskleidžia jo ir J. Mačiūno bendradarbiavimas. Greta veiklos „Fluxus“ J. Mačiūnas ilgą laiką dirbo J. Meko grafikos dizaineriu – kūrė dizainą „Film-Makers’ Cooperative“ ir „Anthology Film Archives“. Daug šių darbų jau buvau matęs, tačiau Kaune radau ir man visiškai naujų, labai įdomių pavyzdžių.
Jeigu būtų sulaukęs mūsų dienų, J. Mačiūnas būtų nuolat judėjęs pirmyn dabartyje, o ne įamžinęs praeitį taip, kaip tai darė J. Mekas.
– Ką labiausiai norėjote, kad Kauno auditorija persvarstytų kalbėdama apie J. Mačiūną?
– Šios kelionės metu supratau, kad Lietuvoje J. Mačiūnu tikrai domimasi, tačiau žinios apie jį tebėra fragmentiškos. Tai labai dažna problema. J. Mačiūnas ir „Fluxus“ neretai apibūdinami kaip miglotas 7-ajame dešimtmetyje vykusios veiklos debesis šalia daug geriau aprašytų meno judėjimų. Žmonės žino, kad su „Fluxus“ vyko daug svarbių dalykų, bet nežino, nuo ko pradėti, kai bando juos tiksliau suprasti.
„Fluxus“ tyrimai keitėsi bangomis. Iš pradžių apie judėjimą rašė patys jo dalyviai arba antrosios kartos atstovai. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje jį nagrinėjo performanso ir muzikos tyrėjai. Tik XXI a. „Fluxus“ ėmėsi meno istorikai, jaučiantys didelę atsakomybę archyvui ir faktiniam tikslumui. Po jų atėjo jaunesnė tyrėjų karta, siekianti vertinti „Fluxus“ pagal jo paties logiką.
Knygoje išryškinu dvi sąvokas: biurokratiją ir bendruomenę. Šiuolaikiniame gyvenime jos dažniausiai supriešinamos, tačiau J. Mačiūno prieštaringumą būtent atskleidžia jo pastanga biurokratiją panaudoti bendruomenei kurti. Bandžiau nuosekliai papasakoti, ką ir kada jis darė, kad kiti tyrėjai turėtų atramos tašką, o ne pasimestų chaotiškame archyve. Visą jo istoriją jungia mėginimas kurti kolektyviškumą per biurokratines struktūras. Šis siekis išryškina jo santykį su prarastais namais – dabar esame vos už dviejų kvartalų nuo jo vaikystės namų Kaune.
– Daugelis abejojo, ar J. Mačiūną apskritai galima vadinti menininku. Kaip jį apibrėžtumėte jūs?
– Žvelgiantys iš šalies visada vengė tvirtai vadinti jį menininku. Jei būtumėte to paklausę paties J. Mačiūno, jis taip pat būtų dvejojęs. Be to, kalbėdamas apie save jis galėjo būti nepatikimas pasakotojas.
Mano knygos teiginys yra toks: visos jo veiklos pagrindą sudaro nuosekli meninė praktika. Nesvarbu, ar jis dirbo grafikos dizaineriu, architektu ar organizatoriumi, kūrė partitūrą, rūpinosi „Fluxhouse“ kooperatyvų nekilnojamuoju turtu, projektavo surenkamuosius statinius ar gamino tiražuojamus „Fluxus“ objektus. Visa tai buvo vienos praktikos dalys, skirtos bendruomenės ir kolektyviškumo formoms kurti, pasiskolinant biurokratines struktūras ir raštvedybos formatus. Jei tokį organizacinį darbą galime vertinti kaip septintojo dešimtmečio meninę praktiką greta poparto, minimalizmo ar konceptualiojo meno, atsiveria naujų galimybių ir šiandienos menui.
– „Fluxus“ vadinamas judėjimu, nors dalis jo dalyvių priešinosi mėginimams juos sujungti. Tad kas iš tiesų buvo „Fluxus“?
– Beveik kiekvienas „Fluxus“ menininkas, kritikas ar tyrėjas pateikia savą apibrėžimą. Vieni jį vadina judėjimu, kiti sako, kad „Fluxus“ – pats J. Mačiūnas. Štai J. Mekas sakė, kad „Fluxus“ yra Jurgis Mačiūnas. Dar kiti jį apibūdina kaip požiūrį arba kolektyvą.
Knygoje atsitraukiu nuo mėginimo „Fluxus“ apibrėžti, nes šis terminas iš esmės yra nepastovus ir išsprūstantis. Man įdomiau, ką pats žodis „Fluxus“ darė. Kaskart jį vartodamas J. Mačiūnas mėgino formuoti kolektyvą, tačiau skirtingomis aplinkybėmis žodis atlikdavo vis kitą darbą: kai „Flux Warehouse“ buvo parduodami tiražuojami kūriniai, kai siunčiami naujienlaiškiai, steigiami „Fluxhouse“ kooperatyvai ar autorių teisių dokumentuose „Fluxus“ buvo nurodomas kaip vien J. Mačiūnui priklausanti nuosavybė. Bandyti galutinai nuspręsti, kas yra „Fluxus“, – bergždžias darbas. Verčiau žiūrėti, ką šis terminas atliko.
– Kaip paprastas dokumentas galėjo atlikti meno kūrinio darbą?
– Geras pavyzdys – „Fluxhouse“ kooperatyvų patalpų planas. Pirminis sumanymas buvo išdėstytas tekstu ir skambėjo utopiškai, todėl žmonės galėjo juo abejoti, kol nepamatė konkrečių detalių. Mane žavi J. Mačiūno gebėjimas kasdieniškais dokumentais – biudžetais ir architektūriniais planais – miglotai idėjai suteikti labai konkretų pavidalą.
Brėžiniuose jis parodė, kaip po vienu stogu šalia individualių menininkų būstų galėtų tilpti bendri fotolaboratorijų, medžio ir keramikos dirbtuvių bei kino salių plotai. Žmonės mokėjo užstatus ir jungėsi prie projekto, nes brėžiniai leido įsivaizduoti, kaip idėja veiks. Dideles svajones J. Mačiūnas pavertė konkrečiomis detalėmis. Tam jis pasitelkė kalbą, kurią išmoko šeštajame dešimtmetyje dirbdamas stambiose architektūros bendrovėse, tačiau pritaikė ją alternatyviai bendruomenei organizuoti.
– Jei J. Mačiūnas dirbtų šiandien, kokią sistemą jis pasirinktų?
– Mano raštvedybos sampratai daug įtakos turi medijų teorija: raštvedybą suvokiu kaip organizavimo sistemą. Rašydamas knygą taip pat dirbau žurnalo „Triple Canopy“ redaktoriumi. Ten itin aiškiai jautėme, kad interneto leidinys veikia, o žmonių santykiai mezgasi per technines sistemas.
Popieriniai dokumentai ir interneto sistemos nėra neutralūs. Juose jau įrašyti sudėtingi galios santykiai. J. Mačiūno raštvedyba šiuos santykius atskleidė: kartais jo tikslai buvo altruistiški, kartais jis išlaikydavo abejotiną judėjimo kontrolę. Panašiai šiandien veikia socialinių medijų platformos. Jei J. Mačiūną perkeltume į dabartį, jis tikrai būtų programuotojas ir galvotų, kaip manipuliuoti šių sistemų architektūra.
– Kaip, Jūsų manymu, J. Mačiūnas reaguotų matydamas, kad šiandien jį mini muziejai, universitetai ir tokie miestai kaip Kaunas?
– J. Mačiūnas mirė gana jaunas – 1978-aisiais nuo kasos vėžio, kentėdamas didelį skausmą. 1975 m. per finansinį ginčą su santechniku pastarojo pasamdyti vyrai jį užpuolė. Po šio išpuolio J. Mačiūnas nešiojo akių raištį. Gyvenimo pabaigoje jis šiek tiek sušvelnėjo. Vienas paskutiniųjų „Fluxus“ įvykių – jo vestuvės su Billie Hutching, per kurias bendruomenei jis atskleidė ir savo seksualumo bei lyties raiškos aspektus.
Jeigu būtų sulaukęs mūsų dienų, manau, J. Mačiūnas būtų nuolat judėjęs pirmyn dabartyje, o ne įamžinęs praeitį taip, kaip tai darė J. Mekas. Dabar esame Kauno paveikslų galerijoje, vos už dviejų kvartalų nuo jo vaikystės namų, apsupti jo kūrinių ir tiražuojamų „Fluxus“ objektų. Tikriausiai jis reaguotų prieštaringai, nes prieštaringai vertino beveik viską. Tačiau manau, kad toks sugrįžimas namo jį slapta labai pradžiugintų.
Naujausi komentarai