Šventės akcentai
„Žolinė atėjo. Dienos trumpėja, o gamtos brandoje liejasi ramybė“, – taip šią šventę apibūdino muziejininkai.
Lietuvos etnografijos muziejuje Žolinės šventadienis prasidėjo bažnyčios varpo gaudimu, kvietusiu susiburti į Šv. Mišias muziejaus miestelio bažnyčioje. Aidint maldoms, šlamant žolynų puokštėms, padėkota už vasaros dovanas, tad pašventintas derlius, pirmoji duona ir kvapniausi lauko žiedai.
Vėliau ilga eisena nusidriekė į Aukštaitijos kaimą, kurio sodybų kiemus užliejo šventinis šurmulys. Kiekvienas kiemas – žolynais papuoštas, kviečiantis užeiti į vidų, išbandyti tradicinių žaidimų, atsigaivinti arbata ar išrinkti gražiausią gėlių puokštę.
„Kas pasidalyta – bus skalsu“, – sako senasis Žolinės paprotys. Būtent todėl Lietuvos etnografijos muziejus pakvietė atvykti ne tik pasižiūrėti, bet ir patiems tapti šventės dalimi: susiskinti savo žolynų puokštę, paragauti naujojo derliaus gėrybių, kartu šokti, dainuoti ir kurti.
„Šių metų Žolinės programoje – dešimtys veiklų visai šeimai. Lankytojai galėjo dalyvauti žolininkių vedamose edukacijose: atrasti žolynų arbata kvepiantį rugpjūtį, sužinoti druskos paslaptis, rišti natūralius smilkalus iš žolynų“, – programos akcentus dėliojo muziejininkai.
Kulinarinių patirčių mėgėjams muziejus pasiūlė pasimėgauti neeiline patirtimi ir paragauti ant laužo žarijų kepta duona, susikurti valgomus paveikslus ar pasmaližiauti saldainiais. Ir patys lankytojai galėjo pasigaminti tikrą bet kokio kermošiaus simbolį – karamelinius gaidelius. Renginio metu išmintimi dalijosi bitininkai, žolininkai.
Žolynų išmintis
Žolinės puokščių rišimo paslapčių mokė etnobotanikė Rasa Žumbakienė, tradicinių amatų meistrė Jurgita Treinytė pakvietė kurti „Žolinės širdelę“, o muziejuje veikiančios „Dvaro pirties“ pirtininkai supažindino su ypatingomis vantomis – malonumų šluotomis.
Kas ilgą smilgą į savo Žolinių puokštę įdėjo, kas tik žydinčiais žiedais pasipuošti norėjo, o muziejininkai aiškino, ką kiekvienas žolynas reiškia, kokią energiją skleidžia. Etnologai aiškina, kad savo sandara Žolinių puokštės simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Jose – visas vasaros derlius. Jose dera darželio gėlės, vaistinės bei maistinės žolės: diemedžio šakelė ar pelyno stiebas, medetkos, jurginai, mirtos, nasturtos, kraujažolės, šlamučiai, rugiagėlės, ramunės, dobilai, ir kitos lauko gėlės bei rugiai, avižos. Joje rasdavo vietą net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta kopūsto gūžė. Su ja nuėjęs į bažnyčią padėkoji už darbus, kurie jau atlikti ir kurie dar laukia.
„Žolelės grįžta į mūsų gyvenimą. Sveikos gyvensenos skatintojai ragina gurkšnoti arbatos, o ne piliulę iš vaistinės“, – augalų, kurios atsiduria ir Žolinės puokštėje, naudą įvardijo žolininkai.
Ko ieškojo lankytojai?
Į Lietuvos etnografijos muziejuje sutikti šventės dalyviai tikino, kad geru oru norisi švęsti, o Rumšiškės tam puikiai tinka.
Man ir pačiai iš vaikystės likęs prisiminimas, kai tėvai, grįždami iš bažnyčios, namo parnešdavo ilgų saldainių.
„Vaikams prigalvojo visokių smagybių, mūsų sūnus ir gyvūnus glostė, ir puokštes rišo, dar eisim saldainiais pasimėgauti. Man ir pačiai iš vaikystės likęs prisiminimas, kai tėvai, grįždami iš bažnyčios, namo parnešdavo ilgų saldainių. Tai ir mes jų į namus pasiimsime, tęsime šeimos tradicijas“, – juokavo Lina.
Kelios ponios aptarinėjo skirtingų Lietuvos regionų puokštes, rinkosi, kuri gražesnė. Moterys stebėjosi, kad į Žolinių puokštes įkomponuoti ne tik žydintys gėlių žiedai, bet ir kopūstlapis ar koks burokėlio stiebas.
„Aš pati labai kuklią puokštę susirišau, o čia – tikras menas“, – tarstelėjo viena jų.
Lankytojai noriai ragavo naminio sūrio bei kepė duoną. „Ant pagaliuko ta duona kepa, atrodo, kad čia kokia dešrelė“, – tarpusavyje diskutavo mažieji smalsuoliai. Kiti domėjosi tikrais lietuviškais vaisiais ir daržovėmis, natūraliu medumi ar kaip pasidaryti arbatas nuo įvairiausių ligų.
Šventinę nuotaiką muziejuje kūrė Kriščiūnų šeimos kapelija, Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblis „Verpeta“.
Naujausi komentarai