Per žongliravimą cirko meną atradęs vos penkiolikos, šiandien jis yra patyręs kūrėjas, neįsivaizduojantis savo darbų be auditorijos įsitraukimo. Anot jo, geras spektaklis turėtų paliesti ne tik žiūrovo mintis, bet ir kūną – net širdies ritmą.
– Pradėkime nuo pradžių: kas pirmiausia atvedė į performatyviuosius menus ir šiuolaikinį cirką? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar gyvenimo atsitiktinumas?
– Į performatyviuosius menus mane atvedė žongliravimas. Jį atradau būdamas maždaug penkiolikos – iki tol menas manęs nedomino. Žongliruodamas patyriau savęs pažinimo džiaugsmą. Daugeliui tai atrodo kaip lengva pramoga, neįpareigojantys triukai, tam tikras cirkiškumas, tačiau iš tiesų tai yra kone mokslinė kalba, labai sudėtinga meno forma – būtent tai mane ir sužavėjo. Supratau, kad turiu gebėjimą kurti savo idėjas. Visada buvau gana atkaklus, niekada aklai nesekiau kitais ir jų neidealizavau – man patiko pačiam susikurti savo požiūrį į pasaulį.
Sykį nuvykau į žongliravimo festivalį ir ten sutikau žmogų, kuris Berlyne buvo įkūręs žongliravimo mokyklą. Palikau mintis apie verslo ir kinų kalbos studijas ir nusprendžiau pasukti žongliravimo keliu. Tačiau net ir tada nenorėjau tapti profesionaliu atlikėju – tiesiog sekiau savo aistra. Berlyne sutikau daug menininkų, o tai pagaliau atvedė į cirko studijas.
– Jūsų kūryba dažnai atsiduria tarp cirko, performanso ir vizualinio teatro. Kaip pats apibūdintumėte savo kūrybinę teritoriją?
– Man atrodo, paprasčiausia ją apibrėžti kaip konceptualų meną. Savo darbus kuriu remdamasis idėjomis, mechanikomis ir sistemomis, o ne konkrečia meno forma. Daugelyje mano kūrinių atsiranda cirko elementų – tai yra kalba, kuria kalbu, tam tikras atsitiktinumas, atvedęs į šį žanrą.
– Festivalyje „ConTempo“ pristatote tris labai skirtingus darbus. Kas, Jūsų manymu, juos visus jungia?
– Savo kūrybą matau kaip tam tikrą tęstinę seriją – kiekviename darbe atsiranda kas nors, kas vėliau įžiebia idėjų kitam. Aiškiai matau savo kūrybos evoliucijos kelią ir ryšius tarp skirtingų darbų. „As Long As We Are Here“ šiek tiek išsiskiria savo koncepcija, tačiau „Stickman“ ir „The Fulfilment“ yra labai glaudžiai susiję.
Dar vienas esminis dalykas mano darbuose – tai, kaip pozicionuoju žiūrovą. Man svarbu, kad jis nebūtų pasyvus stebėtojas, o taptų aktyviu dalyviu. Tai visai kas kita, nei klounui pakviesti žmogų į sceną – savo žiūrovus siekiu įtraukti mentaliai.
Kuriu vadovaudamasis įsitikinimu, kad menas, kaip patirtis, turi vykti žiūrovo viduje, o ne atlikėjo pusėje. Žiūrovui turi būti palikta daug erdvės – kūrinys tampa prasmingas tik tada, kai jame dalyvauja žiūrovas.
Tam tikra prasme žmonėms tai gali sukelti diskomfortą, tačiau man diskomfortas yra įdomus. Kai stengiamės daryti tik tai, kas patinka auditorijai, spektaklis dažnai lieka paviršutiniškas. Gyvenimas yra sudėtingas – kiekvieną dieną išgyvename visą spektrą emocijų, ir menas turėtų tai atspindėti. Todėl apie žiūrovą galvoju nuolatos. Niekada nesitreniruoju uždaroje studijoje – visada, jau nuo pirmųjų žingsių, tai darau priešais auditoriją. Žiūrovai tampa tam tikrais žaidėjais. Net jei žiūrovai sėdi ramiai ir nejuda, noriu, kad pasikeistų jų pulsas ar kūno laikysena – kad jie fiziškai pajustų tai, kas vyksta.
Kai stengiamės daryti tik tai, kas patinka auditorijai, spektaklis dažnai lieka paviršutiniškas.
– Ar tokią nuostatą turėjote visuomet?
– Į savo pirmąjį darbą investavau labai daug laiko, rezidencijų programų ir finansų, tačiau gana greitai jį paleidau. Paskui pradėjau kurti labiau dalyvaujamuosius kūrinius.
Aiškiai prisimenu vieną spektaklį, kurį pamačiau studijuodamas Nyderlanduose. Tada savęs paklausiau: „Kaip esu įtrauktas į šį pasirodymą?“ Nuo to momento pradėjau žiūrėti spektaklius stebėdamas save patį – savo reakcijas, savo santykį su tuo, kas vyksta scenoje. Suprantu, kad esu įsitraukęs tada, kai į procesą įtraukiamos ir mano mintys, ir kūnas. Tokius spektaklius šiandien bandau kurti ir pats.
– Ar pastebite skirtumų tarp skirtingų šalių ar kultūrinių kontekstų žiūrovų?
– Sakyčiau, skirtumų yra, tačiau esame daug panašesni, nei patys galvojame. Žmogaus psichologijoje slypi sluoksniai, kurie yra gilesni nei visuomenės suformuotos normos. Pvz., nuostaba yra universali žmogaus reakcija į pasaulį. Stengiuosi kurti darbus, kurie kalba labiau apie psichologiją nei apie kultūrinius skirtumus. Žmonės dažnai galvoja, kad esame labai skirtingi, tačiau giliai viduje mūsų psichologinė struktūra yra gana panaši.
– Savo pasirodymuose dažnai naudojate objektus. Pvz., spektaklyje „Stickman“ scenoje veikiate su televizoriumi ir lazda. Kaip pasirenkate, kokių objektų atsiras Jūsų kūriniuose?
– Savo kūryboje mėgstu minimalizmą. Kai turiu mažiau priemonių, galiu daug tiksliau išgryninti tai, ką darau. Todėl pirmiausia galvoju ne apie objektų reikšmę, o apie funkciją ir paskirtį. Tik vėliau pradedu reflektuoti jų semiotiką – pvz., ką reiškia televizorius, kokių simbolių jis turi. Kokią funkciją jis atlieka, kokį vaidmenį užima mūsų santykyje su tuo, ką matome pasaulyje?
Mane visada erzina šiuolaikinio meno kūrinių paaiškinimai, kai, atėjus į galeriją, patys menininkai pasakoja, kokią žinutę skleidžia jų darbai. Man atrodo, menas neturėtų kalbėti už žiūrovą. Norėjau šią situaciją apversti – spektaklyje bombarduoju žiūrovus nurodymais, ką jie mato. Vienu momentu spektaklyje išjungiu televizorių ir žmonės pradeda jo ilgėtis, pajunta, kad jiems pradėjo patikti, kai kas nors mąsto už juos.
– „As Long As We Are Here“ reikalauja daug ištvermės ir tikslumo, vyksta net keturias valandas. Kaip šiame pasirodyme ir apskritai, laikui bėgant, keičiasi Jūsų santykis su kūnu?
– Su laiku kūną vis labiau skauda (juokiasi). Didelis pokytis buvo prieš penkerius metus, gimus mano vaikui, – iki tol daug treniravausi, o vėliau treniruočių laiką sumažinau. Dabar daugiau kuriu spektaklius, o ne praktikuoju konkrečius veiksmus ar technikas.
Spektaklyje „As Long As We Are Here“ svarbiausia ne fizinė, o protinė galia: gebėjimas labai ilgai išlaikyti koncentraciją, priimti diskomfortą ir skausmą, leisti jiems būti, o ne su jais kovoti. Man padėjo įvairios patirtys: meditacija, trukmės pratimai. Nemanau, kad esu labai stiprus fiziškai, tačiau turiu valios ir tai leidžia man padaryti daugiau, nei pats kartais manau galintis.
Prieš šį pasirodymą labai jaudinuosi. Pirmoji valanda yra sunkiausia. Tuo metu vyksta psichologinė kova – galvoju, kad nepavyks, kad viskas bus viena didelė katastrofa. Tačiau praėjus dar vienai valandai atrandu naujų jėgų ir pajuntu, kad galiu daugiau. Tai vienintelis mano kūrinys, kuriame pats išgyvenu labai stiprias emocijas, dažniausiai jas patiria ir mano žiūrovai.
Nesėkmės yra natūrali proceso dalis, judėjimas pirmyn, bet galutinės sėkmės ir nėra – tu niekada nenustoji klysti.
– Kaip reaguojate į nesėkmes?
– Manau, turiu kelis skirtingus santykius su nesėkme. Žonglieriai nuolat numeta objektus – didžiąją laiko dalį tiesiog „klysti“. Mėgstu žaisti šachmatais – ten turi susitaikyti su pralaimėjimu, kitaip šis žaidimas ne tau. Nesėkmė yra natūrali proceso dalis, judėjimas pirmyn, bet galutinės sėkmės ir nėra – tu niekada nenustoji klysti.
Kalbant apie meną, nebijau nesėkmių, bet man svarbu suprasti, kodėl kas nors nepasiseka.
Nesėkmės nelaikau kuo nors blogu – veikiau, priimu ją kaip informaciją. Man labai patinka žaidimų kūrėjai – jie nuolat klysta, testuoja savo produktus su auditorija, kartais net šimtus ar tūkstančius kartų, kol žaidimas tampa geriausia savo versija. Tą patį darau su savo darbais.
Deja, žmonės retai sako neigiamus komentarus. Juk neprieisi prie žmogaus ir nepasakysi, kad jis šiandien blogai apsirengė. Tačiau aš esu menininkas – man tokių pastabų reikia. Jos padeda suprasti, kur judėti toliau.
– Ko Jus išmokė dešimtmečiai cirko pasaulyje?
– Galbūt ką nors labai esminio apie buvimą žmogumi. Mes, kaip žmonės ir kaip rūšis, turime stiprų bendruomenės poreikį. Iš tiesų nežinome, kas vyksta, – žinome, kad gimstame ir mirštame, turime įvairių religinių ar dvasinių idėjų, bet vis tiek lieka daug neatsakytų klausimų. Didelė dalis mūsų egzistencijos sukasi apie prasmės paieškas ir norą užmegzti ryšį vieniems su kitais.
Čia menas tampa svarbus – jis kuria istorijas, ugdo empatiją. Galų gale gyvenimas ir yra istorijos. Tik klausimas, kas jas kuria? Mano kūryba kartais pastato žmones į kiek nepatogias situacijas, tačiau darau tai labai jautriai ir atsargiai – siekdamas juos nuvesti į naujas būsenas. Esu egzistencialistas ir priimu viską, kas su tuo ateina.
Kuriant naujus kontekstus
D. McLoughlinas (gim. 1987, Airija) – tarpdisciplininis menininkas, „Squarehead Productions“ meno vadovas, ACAPA (Nyderlandai) absolventas ir prestižinės Europos šiuolaikinio meno platformos „circusnext“ laureatas, savo kūryboje trinantis ribas tarp gyvojo performanso ir konceptualaus vaizduojamojo meno. Vadovaudamasis autorine „[re]framing“ (konteksto keitimo) metodika ir įkvėptas kognityvinių mokslų, žaidimų teorijos ir minimalizmo, jis sceną paverčia gyva drobe ir tyrinėja, kas nutinka, kai fizinis kūno veiksmas yra eksponuojamas kaip vaizduojamojo meno kūrinys galerijos ar muziejaus erdvėje.
Festivalyje „ConTempo“ D. McLoughlinas pristatys tris pasirodymus.
Rgpjūčio 5 d. 18.30 val. ir rugpjūčio 7 d. 18 val. renginių salėje „Aqhatum“ (I. Kanto g. 25) – „The Fulfilment“ – tai moduliuojamas, publikos sprendimais grindžiamas performansas, paremtas paprastu principu: tuščių drobių ir pavadinimų jungimu. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo susirinkusiųjų, o pamažu pildantis rėmams gimsta nenuspėjama gyva ekspozicija, visiškai formuojama dalyvių.
Rugpjūčio 6 d. 20 val. Kauno kultūros centro didžiojoje salėje – D. McLoughlino spektaklis „Stickman“. Tai performansas, kuriame dalyvauja žmogus, lazda ir televizorius. Atlikėjas balansuoja lazdą ant įvairių, kartais nepatogių, savo kūno dalių, taip išjudindamas tiek save, tiek lazdą. Jei atlikėjui kyla kokia mintis, jis ją pasilieka sau. Lazda, savo ruožtu, yra judinama ir balansuojama atlikėjo ir, regis, neturi ko pasakyti šiuo klausimu.
„For As Long As We’re Here“ (liet. „Kol esame čia“) – tai performatyvių instaliacijų serija, kurioje trys cirko menininkai atlieka nepertraukiamą, trunkantį iki keturių valandų, vieno cirko triuko pasirodymą. Jo metu galima stebėti, kaip atlikėjus pamažu transformuoja laiko trukmė ir senkančios jėgos. Projektu siekiama atskleisti cirką pačia gryniausia ir pažeidžiamiausia jo forma: atlikėjai daugelį valandų tęsia konkrečius cirko veiksmus – žiūrovai gali stebėti, kaip laikui bėgant kinta atlikėjo fizinė ir emocinė būsena. Šiuo projektu siekiama įprasminti cirką atlikėjams demonstruojant jėgą, ryžtą ir ištvermę.
Spektaklis pristatomas rugpjūčio 8 d. 12 val. Lietuvos banko rūmuose (Maironio g. 25). Spektaklio pristatymą festivalyje „ConTempo“ remia Airijos kultūros fondas. Festivalį „ConTempo“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Renginys trunka keturias valandas ir bilietas galioja konkrečiai jo daliai, tačiau pasirodymą galima stebėti tiek, kiek norima. Renginio metu galima bet kada išeiti ir sugrįžti.
Šiame projekte dalyvaujantis Tomášas Václavekas baigė Vertigo (Italija) ir DOCH (Švedija). Jis gastroliuoja su savo spektakliu OVVIO ir, atrodo, kalba visomis kalbomis – tiek vizualiai, tiek lingvistiškai. T. Václavekas šio pasirodymo metu juda aukštyn ir žemyn cirko kopėčiomis, išlaikydamas jų pusiausvyrą. Trečiasis spektaklio menininkas Nameras Golanas dienas leido žongliruodamas, kol ėmė balansuoti daiktus ant galvos. Jis keliauja su kita trupe Prancūzijoje ir Izraelyje ir visada su savimi turi stiklainį tahinio. Šio pasirodymo metu N. Golanas ant galvos balansuoja ilgą vamzdį.
Naujausi komentarai