Atostogaus tik aktoriai
Vidurdienio saulėje, baigiantis dar vienam sezonui, Nacionalinio Kauno dramos teatro stogas prisipildė ne tik žmonių balsų, bet ir bičių dūzgesio. Nors teatralai netrukus išeis vasaros atostogų, čia prasidės kitas spektaklis – tylus, kantrus ir kasdienis.
Gabrieliaus Muižio vaizdo įrašas
„Šiandien turime dar vieną stebuklą. Tai ženklas, kad nors teatras išeina atostogauti, kūryba nesustoja. Bitutės liudija, kad gyvenimas teatre vyksta nenutrūkstamai“, – kalbėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas.
Teatras, anot jo, dažnai lyginamas su aviliu – vieta, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį, o bendras rezultatas gimsta iš susitelkimo ir bendrystės. Nuo šiol šis palyginimas įgavo ir visai realų pavidalą. Ant Mažosios scenos terasos apsigyvenusios bitės tapo gyvu priminimu, kad kūryba prasideda nuo bendruomenės, rūpesčio ir kasdienio darbo.
„Iš tikrųjų teatras yra žmonės. Tokie pat žmonės kaip visi kiti. O žmonių gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos. Todėl norėjosi, kad ir ši gyvybės forma rastų vietą teatre“, – susirinkusiuosius sveikino E. Stancikas.
Nauji namai
Dūzgianti iniciatyva kilo ne teatro viduje, bet iš teatro bičiulių ir prasidėjo ji, kaip prisiminė E. Stancikas, nuo paprasto pokalbio, ką dar galima nuveikti erdvėje, kuri yra matoma, tačiau ne visada iki galo atrandama. Terasoje jau buvo vykę knygų pristatymai, susitikimai, kultūriniai renginiai, tačiau idėjos autorius, architektų studijos „Studio Torrau“ vadovas Marius Torrau pamatė dar vieną galimybę – sukurti vietą, kurioje gyvybė tęstųsi nepriklausomai nuo renginių kalendoriaus.
Bitutės liudija, kad gyvenimas teatre vyksta nenutrūkstamai.
„Mes čia matėme ne tik terasą. Pamatėme platformą, kuri gali gyventi. Norėjosi, kad ji ne tik lauktų žmonių, bet ir pati taptų gyva miesto dalimi“, – pasakojo M. Torrau.
Prie iniciatyvos prisijungė bitininkystės reikmenų įmonė „Wilara“, padovanojusi avilius ir reikalingą įrangą. Tuo metu svarbiausia užduotis – išrinkti naująsias teatro gyventojas, buvo patikėta vienam žinomiausių Lietuvos bitininkų, VDU Žemės ūkio akademijos docentui dr. Algirdui Amšiejui.
Kaip juokavo teatro vadovas, profesorius pažadėjo bites atrinkti per porą dienų, tačiau atsakomybė buvo tokia didelė, kad šis procesas užtruko dvigubai ilgiau.
„Matyt, reikėjo įsitikinti, kad į teatrą atkeliaus stiprios, ramios ir darbščios bičių šeimos“, – teatro vadovas džiaugėsi, kad naujosioms gyventojoms teatro terasa tiko ir patiko.
Teatro medus
Dūmuose, kad neliktų žmogiškojo kvapo, paskandinęs terasos svečius, dr. A. Amšiejus ėmė kalbėti apie bites. Apie tai, kiek šios geba ir kaip mes – žmonės, dažnai jų nevertiname.
„Kai surandi laiko atsisėsti prie avilio ir pasižiūrėti, kaip jos dirba, geresnės meditacijos gyvenime nesurasi. Tada ir pats užsimanai dirbti“, – nusikvatojo bitininkas.
Jo teigimu, prie avilio žmogus natūraliai sulėtėja. Jis stebi, kaip bitės grįžta su skirtingų spalvų žiedadulkėmis ant kojyčių, kaip juda, bendrauja, dirba vardan bendro tikslo ir miršta viena dėl kitos. Tokiose akimirkose atsiveria paprasti, bet ypač svarbūs dalykai – kantrybė, tvarka, bendrystė ir pagarba gyvybei.
Būtent todėl miesto bitininkystės projektas teatre, jo įsitikinimu, nėra vien ekologinė iniciatyva. Tai kvietimas stabtelėti, įsiklausyti ir prisiminti žmogaus ryšį su gamta.
Vasaros pabaigoje tikimasi sulaukti pirmojo „Dūzgiančių mūzų“ medaus, o rudenį – antrojo.
„Medumi taip pat vadinsime „Dorianą“, „Septynias vienatves“ ir kitus spektaklius. Medus juk ne tik vaistas, bet ir maistas sielai“, – teatro vadovas dėkojo visiems, kurie idėjai padėjo virsti kūnu ir neabejojo, kad mažosios sparnuotos mūzos, teatralams kasdien primins apie dalykus, kurie gimsta iš bendrystės, kantrybės ir meilės savo darbui.
Naujausi komentarai