Iš kūno būdavo pašalinama visa drėgmė, taip užtikrinant ilgaamžiškumą. Pasak egiptiečių tikėjimo, mirusiojo kūnas privalėjo išlikti kuo panašesnis į gyvą. Visą procesą senovės egiptiečiai taip ištobulino, kad šiandien pažvelgę į mumiją mokslininkai susidaro puikiausią vaizdą, kaip mirusysis atrodė būdamas gyvas prieš tris tūkstančius metų.
Mumifikacijos praktika atsirado ankstyvoje Egipto istorijoje. Dar ankstesnės mumijos, iš priešistorinių laikų, greičiausiai buvo netyčinės. Jas, spėliojama, suformavo sausas smėlis ir vėjas, mat Egipte bene nelyja.
Per Ketvirtą ir Penktą Egipto dinastijas, apie 2600 metų prieš mūsų erą, egiptiečiai pradėjo pirmas mumifikacijas. Praktika tęsėsi ir buvo tobulinama maždaug du tūkstančius metų, iki pat Romėnų laikų (364 m. prieš mūsų erą).
Šiuo laikotarpiu mumijų kokybė skyrėsi, tą lėmė kiek už procesą būdavo sumokama. Geriausiai paruoštos ir išlikusios mumijos yra iš Aštuonioliktos ir Dvidešimtųjų Egipto dinastijų (1570 m. prieš mūsų erą). Būtent iš šio laikatarpio yra Tutanchamonas ir kiti garsūs faraonai.
Mumifikacijos procesas
Paruošti mumiją trukdavo 70 dienų. Balzamavimą atlikdavo ypatingi kunigai, kurie balzamuodavo kūną, apsukdavo medžiaga.
Šie kunigai turėjo mokėti ne tik tinkamai atlikti apeigas, žinoti specifines maldas, bet ir išmanyti žmogaus anatomiją.
Pirmas žingsnis būdavo išimti visus vidaus organus, dėl kurių gali prasidėti greitas puvimas. Smegenis kunigai pašalindavo su tam pritaikytais instrumentais, šių galai priminė kabliukus. Instrumentus įkišus per nosies ertmes balzamuotojai pasiekdavo smegenis ir ištraukdavo jas dalimis, po gabaliuką. Tai be galo sudėtinga procedūra, nes vienas netinkamas judesys – ir veidas sugadinamas, perkreipiamas.
Tuomet kunigai kairėje pilvo pusėje padarydavo pjūvį ir ištraukdavo krūtinės, pilvo organus. Tačiau vieną organą visada palikdavo nelietę, savo vietoje – širdį. Pagal egiptiečių tikėjimą, širdis yra žmogaus esybės ir išminties centras. Kiti organai būdavo išsaugojami atskirai nuo kūno: skrandis, kepenys, plaučiai, viduriai keliaudavo į specialias dėžes ar puodynes.
Šiuos supakuotus organus egiptiečiai laidodavo kartu su mumija. Vėlesnėse praktikose organai būdavo ištraukiami, apdorojami, suvyniojami ir vėl sukišami į kūną. Nepaisant to, organų dėžės, nors ir tuščios, vis vien naudotos laidojimo ceremonijose.
Apdoroję organus, balzamuotojai iš kūno pašalindavo visą drėgmę. Mirusysis būdavo apdedamas soda, mat ji turi odos sausinimo savybių, o į kūną prikišdavo papildomų sodos paketėlių. Kai lavonas tapdavo visiškai sausas, kunigai pašalindavo viduje buvusius paketėlius ir kūną švelniai apiprausdavo. Rezultatas – labai sausas, bet lengvai atpažįstamas, kūnas. Norėdami suteikti mumijai dar tikroviškesnę formą, senovės ekspertai įdubusias kūno vietas išlygindavo lino ir panašių medžiagų pagalba, į akiduobes įdėdavo netikras akis.
Galiausiai likdavo įvyniojimas. Kiekvienai mumijai paruošti reikdavo šimtų metrų lininės medžiagos. Kunigai atsargiai apvyniodavo kūną ilgomis atraižomis. Kartais kiekvienas pirštas, rankos ar kojos, būdavo apvyniojamas atskirai, o tik tuomet visa galūnė kartu.
Norint apsaugoti mirusįjį nuo nelaimių, tarp lino klosčių egiptiečiai įdėdavę amuletų, o ant lino medžiagos užrašydavo magiškų žodžių. Dažnai ant mumijos veido balzamuotojai uždėdavo kaukę ir tik tada apvyniodavo galvą.
Keliose skirtingose vyniojimo stadijose mumija būdavo patepama šiltu skysčiu ir tik tuomet procesas tęsiamas.
Galiausiai kunigai užvyniodavo paskutinę medžiagos atraižą, ją sutvirtindavo lininiais šniūreliais ir mumija – baigta.
Tačiau kol kunigai triūsdavo prie mumijos, kiti irgi netinginiaudavo.
Įprastai kapo paruošiamieji darbai prasidėdavo gerokai anksčiau, nei faraonas numirdavo, bet prasidėjus mumifikacijai atsirasdavo laiko terminas viskam paruošti. Amatininkai, darbininkai ir menininkai turėdavo suktis greitai.
Į kapą reikėdavo padėti nemažai daiktų, kurių mirusiajam prireiks kitame gyvenime: baldų ir statulų, paveikslų, maisto sąrašų ir surašytų maldų. Tikėta, kad dėl magiško proceso kitame gyvenime visi šie paveikslai, sąrašai pavirs tikrais daiktais ir faraonas turės visko, ko jam reikės.
Kai viskas būdavo baigta, likdavo laidotuvės.
Ceremonijas pradėdavo kunigai, prie kapo įėjimo cituodami religinius tekstus. Pati svarbiausia ceremonijos dalis vadinta „Burnos išsižiojimas“. Kunigas su specialiu instrumentu paliesdavo įvairias mumijos kūno dalis, kad jas „atvertų“ kitam gyvenimui. Tikėta, kad pomirtiniame gyvenime miręs faraonas taip galės jausti kūniško gyvenimo malonumus. Palietus burną, mirusysis galės kalbėti, valgyti. Ir tai būdavo kulminacija. Tuomet mumija įguldoma į karstą (ar karstus), nešama į laidojimo kamerą, o įėjimas – uždaromas.
Galima pagalvoti, kad dėl šių praktikų egiptiečiai nuolatos galvojo apie mirtį, tačiau buvo priešingai. Jie iš anksto pradėdavo ruoštis mirčiai, nes labai mylėjo gyvenimą ir norėjo, kad po mirties jis tęstųsi. Tikėta, kad nėra geresnio laiko nei dabartis.
Tačiau kam išsaugoti kūną? Egiptiečiai manė, kad mumifikuotas kūnas tampa sielos, dvasios namais. Jei šie namai būtų sugriauti, dvasia gali paklysti ir pradingti.
Pati dvasios sąvoka tais laikais būdavo suprantama kaip trys dvasios vienoje: ka, ba ir akh.
Ka dvasia atlikdavo tarsi mirusiojo klono vaidmenį, gyvendavo kape. Todėl jai ir reikia visų ten suneštų daiktų. Ba, arba tiesiog siela, galėjo laisvai skrajoti į ir iš kapavietės. O akh dvasiai tekdavo leistis į požemius, prisistatyti į Paskutinįjį Teismą ir galiausiai keliauti į pomirtinį gyvenimą. Egiptiečių tikėjime visos trys sielos dalys turėjo vienodą svarbą.
Kas buvo mumifikuojami
Po mirties Egipto faraonai būdavo mumifikuojami ir laidojami prabangiuose kapuose. Kilmingųjų šeimos nariai, pareigūnai dažnu atveju irgi būdavo taip laidojami. Retkarčiais net eiliniai egiptiečiai būdavo mumifikuojami. Tačiau procesas kainavo daug, tad daugeliui buvo neįperkamas.
Dėl religinių priežasčių mumifikuoti ir kai kurie gyvūnai. Šventieji jaučiai iš ankstyvųjų dinastijų net turėjo savo kapines Sakaros teritorijoje. Vėlesnėse dinastijose mumifikuojami būdavo babuinai, katės, paukščiai, krokodilai. Pastarieji turėjo didelę religinę simboliką.
Kaip šiandien studijuojamos mumijos
Gilios senovės rašytojai, modernių laikų mokslininkai ir pačios mumijos prisideda prie geresnio Egipto istorijos, kultūros supratimo. Daugelis šiandienos faktų yra žinomi dėl tokių istorikų kaip Herodoto, kuris 450 m. prieš mūsų erą nuodugniai aprašė savo keliones į Egiptą.
Šių dienų archeologai ir kiti specialistai svariai prisideda prie tokių žinių. O technologijos kaip rentgenas leidžia mokslininkams atidžiau nagrinėti mumijas, nepažeidus jų trapaus išorinio sluoksnio.
Tokie tyrimai padeda mokslininkams išsiaiškinti apie senovės Egipte siautusias ligas, kaip jos buvo gydytos. Tyrinėjant kaulus paaiškėja egiptiečių ūgis, vidutinė gyvenimo trukmė. Išsiaiškinus, kokio amžiaus mumifikuotas žmogus mirė, daromos tiesioginės sąsajos su istorinėmis datomis, faktais. Taip aiškėja Egipto karalių istorija.
Tyrinėjant kaukoles, jų panašumus ar skirtumus, galima išsiaiškinti kraujo ryšius tarp kilmingųjų šeimos narių.
Taigi, net praėjus tūkstančiams metų po mirties, mumijos savotiškai mums pasakoja apie Egipto istoriją.
Naujausi komentarai