Vienaakis protėvis
Tolimas protėvis, kurį apibūdino Lundo universiteto ir Sasekso universiteto mokslininkai tyrėjai, buvo mažas padaras, kurio kūnas priminė kirminą. Jis gyveno vandenyne beveik prieš 600 milijonų metų ir didžiąją gyvenimo dalį praleido vienoje vietoje, filtruodamas planktoną iš aplinkinio jūros vandens maistui.
Ankstesniuose savo evoliucijos etapuose organizmas, regis, turėjo dvi akis arba bent dvi ląstelių grupes, gebančias aptikti šviesą. Porinės akys yra įprastos visoje gyvūnų karalystėje, nes jos padeda judantiems gyvūnams įvertinti kryptį, atstumą ir aplink juos esančių objektų vietą.
„Nežinome, ar mūsų evoliucinio medžio šakoje porinės akys buvo tiesiog šviesai jautrios ląstelės, ar paprastos vaizdą formuojančios akys. Žinome tik tiek, kad organizmas vėliau jas prarado“, – sakė Danas E. Nilssonas.
Kadangi padaras buvo pasirinkęs tokį ramų ir nejudantį gyvenimo būdą, jis nebebuvo labai priklausomas nuo porinio regėjimo. Per daugelį kartų akys pamažu išnyko, nes jos teikė mažai naudos.
Tačiau gyvūnas išlaikė ląstelių sankaupą galvos viduryje, kuri galėjo jausti šviesą. Šios ląstelės išsivystė į primityvią centrinę akį, dar vadinamą vidurine akimi.
Šis paprastas organas greičiausiai nekūrė detalių vaizdų. Vietoj to, jis galėjo padėti gyvūnui atskirti dieną nuo nakties ir nustatyti, kuri kryptis yra aukštyn, o tai būtų buvę naudinga išgyvenimui vandenyne.
Kaip sugrįžo porinės akys
Vėliau šio organizmo palikuonys vėl tapo aktyvesni ir pradėjo judėti. Tuomet jiems vėl prireikė geresnės regos – gebėjimo pastebėti maistą, kliūtis, plėšrūnus ir orientuotis aplinkoje. Tyrėjų nuomone, evoliucija panaudojo senosios centrinės akies dalis ir iš jų ilgainiui susiformavo nauja porinių akių sistema.
Anot tyrėjų, šis paaiškinimas gali padėti suprasti, kodėl stuburinių akys taip skiriasi nuo vabzdžių ar kalmarų akių. Mūsų tinklainė – plonas šviesai jautrus sluoksnis akies dugne – vystėsi iš smegenų audinio. Tuo tarpu daugelio kitų gyvūnų akys formavosi iš galvos paviršiaus audinių. Kitaip tariant, panaši regos funkcija skirtingose gyvūnų grupėse galėjo atsirasti labai skirtingais keliais.
Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip neįprastą evoliucinį aplinkkelį. Iš pradžių senovinis gyvūnas prarado porines akis, nes jam jų nebereikėjo, bet išsaugojo paprastą centrinę akį. Vėliau, pasikeitus gyvenimo būdui, tos pačios struktūros buvo pritaikytos naujai ir tapo sudėtingesnės regos pagrindu.
Dar įdomiau tai, kad senovinės vidurinės akies pėdsakas, pasak tyrėjų, galėjo neišnykti iki šių dienų. Jo palikimas gali būti kankorėžinė liauka – mažas organas giliai smegenyse. Žmonėms ji nekuria vaizdų, tačiau dalyvauja reguliuojant paros ritmą, nes gamina melatoniną – hormoną, padedantį kūnui reaguoti į šviesos ir tamsos kaitą.
Daugeliui stuburinių ši sistema yra tiesiogiai jautri šviesai. Žmonėms informacija apie šviesą į smegenis daugiausia patenka per akis, tačiau kankorėžinė liauka vis dar padeda organizmui suprasti, kada metas būti budriam, o kada ruoštis miegui.
Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas keičia požiūrį į akių ir smegenų evoliuciją.
Naujausi komentarai