Kodėl neretai mes ilgą laiką negalime atsitraukti nuo socialinių tinklų? Kaip tai veikia mūsų elgesį ir psichiką? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vilniaus universiteto Santaros klinikų vaikų psichiatras Deimantas Kuncevičius (toliau – D.K.) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto psichologė Evelina Palaitytė-Urbonė (toliau – E.P.U.).
– Kodėl socialiniai tinklai taip lengvai mus įvelia į priklausomybę?
– E.P.U.: Jie yra sukurti taip, kad mus įtrauktų. Tai yra verslas, siekiantis, kad socialiniuose tinkluose praleistume kuo daugiau laiko. Kiekvienas iš mūsų ten kažką atranda ir turėtų klausti savęs, ką. Tačiau ten yra daug dalykų, kurie gali užkabinti – tiek greitas atlygis, tiek stimuliavimas, nenuspėjamumas ar kitų stebėjimas. Yra labai daug skirtingų dalykų, galinčių įtraukti, kurie kiekvieną paliečia skirtingai.
– Kas vyksta vaiko galvoje, kai jis ištisas valandas praleidžia prie ekrano?
– D.K.: Galvoje vyksta labai sudėtingi procesai, kadangi tai yra informacinis srautas, kuris išsekina smegenis. Mes pavargstam ir pasidaro sunku sukaupti dėmesį, atlikti užduotis, gali kilti netgi nerimo problemos. Taip pat gali sutrikti miegas, nes mėlyna šviesa stimuliuoja nervų sistemą ir lėtina melatonino išsiskyrimą. Galvelėje įvyksta daug dalykų ir mes tampame labai priklausomi. Tai įtraukia ir suteikia malonumo, kurio siekiame vis labiau.
– Ar manote, kad socialiniai tinklai kartais neturi nieko bendro su realybe?
– D.K.: Taip, dažnai ten nėra nieko bendro su realybe. Klipai yra nufilmuojami iš dešimto karto. Gali būti sugalvotas fonas, visiškai neatitinkantis realybės, kai žmogus rodo, kad pramogauja, nors nėra išėjęs iš namų. Taip pat yra reklamuojamos ne visiškai patikrintos, nesaugios prekės. Tai labiau liečia suaugusiuosius, vaikams tai yra mažiau aktualu, bet jie viską mato ir jiems formuojasi tam tikri įpročiai.
– Ar mes išleidžiame žmones į informacinį vandenyną priimti įvairią informaciją, kuriai jie nėra pasiruošę?
– E.P.U.: Taip. Suaugusiesiems jau yra susiformavusios smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę ir sprendimų priėmimą, o pas vaiką to nėra. Jam trūksta gyvenimiškos patirties.
Internetas tampa alternatyvia erdve, padedančia pabėgti nuo realaus pasaulio sunkumų, užsimiršti, bet tada susidaro uždaras ratas. Žmogus nesprendžia realių problemų savo gyvenime ir jos gilėja. Žmonės siekia lengvesniu, patogesniu ir greitesniu būdu gauti atsipalaidavimo malonumą. Reikia didelio sąmoningumo, kad pavyktų save pagauti ir suprasti, kodėl tai darome, kaip jaučiamės po to ir kas vyksta realiame gyvenime.
– Dažnai aiškinama, kad priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra būdas pabėgti nuo realybės. Ar su ekranais yra panašiai?
– D.K.: Tai yra tas pats. Mes bandome pabėgti, kažką paslėpti, gauti malonumą ir tokiu būdu atitrūkti nuo realybės. Iš pradžių atrodo, kad mes pailsime ir atsipalaiduojame, bet ilgainiui tai sukelia papildomas problemas. Mes nesprendžiame sunkumų, su kuriais susiduriame, nes socialiniai tinklai siūlo ne išeitis, o lengvą turinį.
– Kur yra riba, kuri parodo, kad žmogus turi problemą?
– E.P.U.: Kai kalbame apie socialinius tinklus, dažnai pradedame juos demonizuoti. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip juos naudojame. Yra ne tik blogoji pusė. Socialiniai tinklai gali padėti palaikyti kontaktą, rasti bendraminčių ar atrasti save. Reikia susimąstyti tuomet, kai tai pradeda veikti svarbias gyvenimo sritis – darbą, mokslą, santykius, miegą ar psichologinę gerovę. Tuomet verta atsisukti ir pagalvoti, kodėl tai darome ir ką turėtume daryti kitaip.
– Ar pastebite, kad jei pranešimas nėra emociškai nuspalvintas, žmonėms jis nėra įdomus? Ar mūsų dėmesys atbuko?
– E.P.U.: Žmogų užkabinti lengviau, jei jis yra emociškai paliečiamas. Tada žmogus labiau įsitraukia į turinį. Daug sunkiau, kai reikia apdoroti daug informacijos, kuri nėra tokia patraukli, suasmeninta ir įsimenanti.
– Dėl didelio informacijos kiekio smegenys yra priverstos vis perjunginėti dėmesį.
– E.P.U.: Taip. Turbūt net nereikia kalbėti apie trumpus vaizdo įrašus. Paėmus telefoną ar kompiuterį, iššoka pranešimas, kuris jau skaido mūsų dėmesį. Kiekvienas galime paklausti savęs, kiek laiko sėdėdami prie kompiuterio darėme vieną darbą, niekur nenukrypdami? Mūsų dėmesys šokinėja ir jo gylis mažėja. Mes prasčiau įsimename informaciją ir atsiranda nerimastingumas. Aišku, mūsų smegenys yra plastiškos ir prie to prisitaiko, bet tolesnės pasekmės yra nerimas ir depresyvumas. Žmonės prisitaiko, bet tai turi kainą.
– Ar žmonės bijo praleisti kažką svarbaus?
– D.K.: Taip. Žmogus įsitraukia į tą veiklą, kuri kitam žmogui galėtų sukelti visai kitokias emocijas. Kai kurie žmonės telefoną naudoja pagal pirminę jo paskirtį – ryšio palaikymui, o ne naršymui ir nuolatiniam buvimui informacijos sraute. Tačiau dažnai mūsų smegenys nebepailsi, nebemoka atsipalaiduoti, nes joms visada reikia įtampos ir informacijos.
– Kokios yra to pasekmės?
– D.K.: Atsiranda dėmesio, nerimo, nuotaikos, emocijų ar miego problemos. Galima vardinti ir vardinti sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, priklausomi nuo socialinių tinklų. Jie nebemoka išeiti į gamtą, pasižiūrėti į paukščius, žolę ar lietų. Jiems nebeįdomu, nes tai neužkabina, o socialiniai tinklai užkabina ir įtraukia. Mes nežinome, kokios bus vėlyvosios pasekmės ateityje, bet dabar matome trumpalaikes pasekmes. Yra padažnėjęs dėmesio sutrikimas, nuotaikos problemos, nevaldomi emociniai proveržiai ir miego problemos. Įvairios bėdos pradėjo lysti, tik kol kas dėl to nieko nedaroma.
– Ar esate griežtesnės linijos šalininkas ir manote, kad pamokyti nepakanka?
– D.K.: Nesakau, kad reikia visiškai uždrausti socialinius tinklus, bet turi būti amžiaus riba. Žmonės, kurie yra dar nesubrendę ir negali kritiškai vertinti informacijos ar dezinformacijos, neturėtų tuo naudotis, nes jiems tai yra žalinga.
– Evelina, koks turėtų būti sprendimas?
– E.P.U.: Manau, kad Lietuvoje yra kalbama per mažai. Į kitas priklausomybes reaguojama greičiau, nei į ekranus ir socialines medijas. Nesu tokios nuomonės, kad viską reikėtų uždrausti, bet turėtų atsirasti aiškios amžiaus ribos ir saugumo kriterijai. Technologijos ir socialiniai tinklai niekur nedings, bet turėtų būti kažkoks mokymas, kaip naudotis jais saugiai, kaip atskirti informaciją ir apsaugoti save. Turi būti aiškios ribos, taisyklės su paaiškinimais, atitinkančiais amžių. Tai yra ne tik tėvų, bet ir valstybės, mokyklų bei platformų atsakomybė. Į daromą žalą žiūrimą pro pirštus, nors tyrimai rodo, kad ji gali būti baisi.
– Ką patartumėte tėvams, kurių vaikai neatsitraukia nuo ekranų? Kaip brėžti ribas, kad jos būtų efektyvios ir neturėtų atvirkštinio efekto?
– D.K.: Pirmiausia reikėtų kalbėtis, nepamokslauti ir nubrėžti aiškias ribas, kiek pagal amžių galima sėdėti socialiniuose tinkluose bei kokią informaciją galima pasiekti. Tėvai turėtų bandyti atitraukti vaikus nuo ekranų, kad jie turėtų užsiėmimus būreliuose, sportuotų ar eitų pasivaikščioti. Jei norime išlaikyti santykį su vaiku, turime su juo bendrauti. Tėvams reikėtų atidėti nebūtinus darbus, patiems rodyti pavyzdį ir nesėdėti socialiniuose tinkluose. Vaikai daugelį dalykų išmoksta iš tėvų. Dėlioti dėlionę nėra labai patrauklu, bet tai yra laikas kartu. Patys tėvai turėtų pažiūrėti į save ir tik tada pradėti auklėti vaikus.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai