Nors Lietuvos kibernetinio saugumo situacija šiandien yra geresnė nei prieš kelerius metus, ji dar nėra pakankamai brandi, kad atitiktų grėsmių lygį, su kuriuo Lietuva jau susiduria. Sustiprėjo Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) vaidmuo, atnaujintas Kibernetinio saugumo įstatymas, įgyvendinami TIS2 (NIS2) reikalavimai, auga organizacijų sąmoningumas ir tobulinamos nacionaliniu mastu taikomos techninės priemonės.
Tačiau pagrindinė problema yra ne vien technologijų trūkumas. Didžiausios spragos – nevienoda organizacijų branda, nepakankama pranešimo apie incidentus kultūra, tiekimo grandinių pažeidžiamumas.
2025 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 2 888 kibernetiniai incidentai – 25 proc. mažiau nei 2024 m. Tačiau oficialioje Nacionalinėje kibernetinio saugumo būklės ataskaitoje pabrėžiama, kad užregistruotų incidentų skaičius neatspindi visos situacijos. Dalis incidentų gali likti nepranešti dėl dar nesusiformavusios pranešimo kultūros.
Kur pažeidžiamiausia?
Didžiausios grėsmės Lietuvai artimiausius 3–5 metus, mano vertinimu, bus penkios. Pirmoji – priešiškų valstybių remiamos kibernetinio šnipinėjimo, trikdymo ir įtakos operacijos. Antroji – socialinė inžinerija, kuri dėl DI tampa vis įtikinamesnė. Trečioji – tiekimo grandinių kompromitavimas, kai atakuojamas ne pats kritinės infrastruktūros subjektas, o jo paslaugų teikėjas, programinės įrangos komponentas ar sistemų integratorius.
Ketvirtoji – išpirkos reikalaujančios programos (angl. ransomware) ir duomenų nutekinimas, kai žala daroma ne tik užšifruojant sistemas, bet ir grasinant paviešinti duomenis. Penktoji – strateginis kriptografinis atsilikimas, susijęs su perėjimu prie postkvantinės kriptografijos.
Socialinė inžinerija Lietuvoje jau dabar yra viena didžiausių kibernetinių grėsmių. NKSC duomenimis, 2025 m. socialinės inžinerijos principais grįsti incidentai sudarė 54 proc. visų registruotų incidentų.
Vadinasi, kibernetiniai nusikaltėliai vis dažniau taikosi ne į pačias sistemas, o į žmonių pasitikėjimą, dėmesingumą, emocijas ir prieigos teises. Todėl kibernetinis saugumas nebegali būti suprantamas vien kaip ugniasienės, antivirusinės programos ar techninės kontrolės priemonės. Tai organizacinės kultūros, vadovų atsakomybės, darbuotojų įpročių ir nuolatinio mokymosi klausimas.
Labiausiai pažeidžiamos sritys Lietuvoje yra tos, kuriose saugumo poreikis didelis, tačiau ištekliai riboti. Tai savivaldybių ir viešojo sektoriaus informacinės sistemos, sveikatos priežiūros įstaigos, švietimo ir mokslo organizacijos, smulkesni tiekėjai, aptarnaujantys kritinės infrastruktūros subjektus, taip pat pramonės ir operacinių technologijų aplinkos.
Šiose srityse dažnai trūksta ne tik technologinių sprendimų, bet ir nuoseklios rizikos valdymo praktikos, aiškios atsakomybės, kvalifikuotų specialistų, reguliarių incidentų valdymo pratybų ir sistemingo pažeidžiamumų šalinimo.
Didžiausios spragos
Dabartinėje Lietuvos kibernetinio saugumo politikoje matau keturis pagrindinius trūkumus. Pirma, per daug organizacijų saugumą vis dar suvokia kaip atitikties reikalavimų, o ne realaus veiklos atsparumo klausimą.
Antra, valstybė ir verslas vis dar nepakankamai dalijasi informacija apie incidentus, beveik įvykusius incidentus ir tiekimo grandinių rizikas. Trečia, kritinės infrastruktūros subjektai ne visada reguliariai testuoja, kaip jie veiktų sutrikus sistemoms, tapatybės paslaugoms, debesijos paslaugų teikėjo veiklai ar ryšio kanalams. Ketvirta, DI saugumo valdymas kol kas juda lėčiau nei DI diegimas organizacijose.
DI srityje Lietuva dar nėra pakankamai pasirengusi. Problema yra ne tai, kad organizacijos nenaudoja DI. Priešingai – DI naudojamas labai sparčiai. Problema ta, kad DI diegimas dažnai vyksta greičiau nei jo saugumo, teisėtumo ir atsakomybės valdymas. Europos DI aktas jau įgyvendinamas etapais, todėl viešasis sektorius ir verslas jau dabar turi turėti DI naudojimo politiką, DI rizikų registrą, duomenų valdymo taisykles, modelių vertinimo procesus ir aiškų atsakomybės paskirstymą.
DI kelia kelias naujas rizikas. Pirma, jis leidžia nusikaltėliams kurti įtikinamesnius sukčiavimo laiškus, balsinius skambučius, netikrus vaizdo ir garso įrašus. Antra, DI gali būti naudojamas greitesnei pažeidžiamumų paieškai ir automatizuotoms atakoms. Trečia, pats DI tampa nauju atakos paviršiumi – gali būti kompromituojami modeliai, duomenų rinkiniai, programavimo pagalbininkai, prompt instrukcijos ar programinės įrangos priklausomybės.
Ką būtina padaryti?
Kritinės infrastruktūros atsparumui sustiprinti siūlyčiau kelis konkrečius veiksmus. Pirma, kiekvienas kritinės ar svarbios infrastruktūros subjektas turėtų turėti nuolat atnaujinamą turto, sistemų, priklausomybių ir tiekėjų žemėlapį.
Antra, būtina reguliariai testuoti atsargines kopijas, veiklos tęstinumo planus ir incidentų valdymo procedūras.
Trečia, būtina taikyti privilegijuotų prieigų valdymą, daugiafaktorinę autentifikaciją ir užtikrinti griežtą tapatybių apsaugą.
Ketvirta, pramonės ir operacinių technologijų sistemose reikėtų stiprinti segmentaciją, stebėseną ir atskirtį nuo biuro IT sistemų.
Penkta, būtina parengti sektorinius reagavimo scenarijus, kuriuose būtų numatyta, kaip veikti vienu metu sutrikus paslaugų teikėjo veiklai, ryšio kanalams ir tapatybės valdymo sistemai. Šiandien nepakanka turėti planą – jis turi būti išbandytas.
Naujausi komentarai