Pragaras Žemėje
Kai Everesto kalno dydžio kosminis objektas maždaug 72 000 km/h greičiu rėžėsi į Žemę, jis akimirksniu išgarino viską savo kelyje ir sukėlė gaisrą daugiau nei 1 400 kilometrų spinduliu. Į orą pakilo daugiau nei 1 000 kubinių kilometrų uolienų.
Dalis šių dulkių sutankėjo į mažus uolienų lašelius – sferules – kurie masiškai pradėjo kristi į Žemę. Jos dar labiau kaitino atmosferą.
Pagrindinė masinio dinozaurų išnykimo priežastis buvo milžiniškas dulkių sluoksnis, kuris veikė kaip puodo dangtis: jis sandariai uždengė planetą ir neleido šiluminei spinduliuotei išeiti į kosmosą.
„Visa, kas negalėjo kaip nors pasislėpti – po žeme ar po vandeniu – iškepė arba buvo išdeginta“, – sako atmosferos mokslų ekspertė dr. Alexandria Johnson.
Apskaičiavę dulkių debesies fizines savybes, mokslininkai nustatė, kad jis pasirodė esąs beveik nepralaidus šilumai. Gyvūnai paviršiuje gavo šiluminės spinduliuotės dozę, 17 kartų viršijančią žmogui mirtiną dozę.
Temperatūra buvo tokia aukšta, kad užsidegdavo žolė, pušų spygliai ir samanos. Žemė virto pelenais.
Purdue universiteto Žemės, atmosferos ir planetų mokslų katedros profesorius Brandonas Johnsonas paaiškino, kad dulkių debesis sulaikė šiluminę spinduliuotę, todėl planetos paviršius ir viskas, kas buvo jame, tarsi kepė ant žarijų. Būtent tai ir pražudė dinozaurus ir visus kitus senovės gyvūnus.
Anksčiau buvo manoma, kad pagrindiniai išnykimo veiksniai buvo cunamiai ir pasikartojantys šalčiai dėl užblokuotos saulės šviesos. Tačiau nauji duomenys rodo, kad daugumai rūšių apokalipsė įvyko daug greičiau. Išsigelbėti pavyko tik paukštiniams dinozaurams, taip pat gyvūnams, kurie pasislėpė po žeme arba vandenyje.
Įrodymų, kad išsilydžiusios uolienos lietumi krito ant Žemės, mokslininkai buvo radę ir anksčiau – mikroskopinių sferulių aptikta net suakmenėjusių žuvų žiaunose. Dabartiniai skaičiavimai parodė, kad būtent šis dulkių sluoksnis daugelį metų sulaikydavo mirtiną karštį prie paviršiaus.
Dinozaurai: naujausios žinios
Primename, kad mokslininkus ilgą laiką stebino vandens arba jūrinių dinozaurų nebuvimas. Šią mįslę padėjo įminti spinozaurų kaukolių tyrimai – tai buvo milžiniški plėšrūnai, turėję tankius kaulus, į irklą panašią uodegą ir dantis, pritaikytus žuvims gaudyti, o tai rodė jų pusiau vandens gyvenimo būdą.
Tyrėjai aptiko vėlyvųjų spinozauridų rūšių kaukolėse specifines įdubas ir kanalus virš akies, kurie turėjo jungtį su šnervėmis. Jie atitiko druskos liaukos vietą, kuri, sprendžiant pagal analogiją su šiuolaikiniais jūriniais paukščiais ir iguanomis, leido filtruoti ir pašalinti iš organizmo mirtinai pavojingą druskos perteklių. Tai klasikinis konvergentinės evoliucijos pavyzdys, siekiant išgyventi medžiojant vandenyje.
Paleontologė Andrea Cau pabrėžė, kad šios liaukos buvo paslėptos po oda ir nekeitė gyvūno išvaizdos, tačiau jos leido nustatyti ryšį tarp kaulų struktūros ir dinozauro mitybos. Tyrimo autoriai daro išvadą: dauguma kitų dinozaurų taip ir neįsitvirtino vandenynuose dėl jų kaukolių anatominio nesuderinamumo su panašiomis druską šalinančiomis sistemomis.
Naujausi komentarai