Technologijoje naudojamos specialiai sukurtos mielės, kurios plastiką ir žemės ūkio atliekas paverčia valgomais baltymais, riebalais ir skoninėmis medžiagomis. Gautas mišinys vėliau perleidžiamas per 3D spausdintuvą ir suformuojamas į disko formos „sausainį“.
„Mano laboratorija kuria plastiko perdirbimo ir panaudojimo technologijas. Pagalvojome: kodėl nepažvelgus ir į maistą? Plastikas yra anglis, maistas taip pat yra anglis“, – sakė projektui vadovavęs Pietų Ilinojaus universiteto Karbondeilyje mikrobiologas dr. Lahiru Jayakody.
Tyrėjai kol kas dar negavo institucinio leidimo paragauti iš plastiko pagamintų sausainių, tačiau teigia, kad jų aromatas vertinamas labai gerai.
„Dar jų nevalgėme, nes laukiame leidimo atlikti bandymus su žmonėmis“, – prieš darbo pristatymą Amerikos chemikų draugijos susitikime Čikagoje sakė L. Jayakody.
Atliekų plastiko pavertimo maistinėmis medžiagomis metodas buvo finansuojamas pagal NASA programą „Deep Space Food Challenge“. Jos metu mokslininkai buvo kviečiami kurti naujas maisto technologijas, galinčias padėti išspręsti astronautų maitinimo problemą ilgose kosminėse kelionėse.
„Kai astronautas skrenda į Marsą, jam tenka išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Kelionė pirmyn ir atgal trunka trejus metus. Reikia panaudoti viską, ką turi“, – aiškino mokslininkas.
Šiuo atveju tyrėjai pasirinko vieną labiausiai paplitusių plastikų – polietileno tereftalatą (PET), iš kurio dažnai gaminami vienkartiniai vandens buteliai.
Pirmiausia PET yra tarsi „suvirškinamas“ – naudojant vandenį ir deguonį, aukštą temperatūrą bei slėgį kieta medžiaga suskaidoma į mažesnes, daug anglies turinčias molekules.
Tuomet šiomis molekulėmis „maitinamos“ mielės, kurios genetiškai perprogramuotos taip, kad galėtų panaudoti iš plastiko gautas medžiagas kaip maisto šaltinį.
Mielės plastike esančią anglį paverčia naujomis biologinėmis molekulėmis – baltymais, riebalais ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Jos vėliau gali būti sumaišomos su krakmolu ir suformuojamos į valgomus produktus.
Kitokia mielių atmaina buvo panaudota vanilės skonio medžiagai iš augalinės biomasės pagaminti.
Šiuo metu tokių sausainių gamyba kainuoja apie 60 JAV dolerių už kilogramą. Tačiau mokslininkai tikisi, kad padidinus mielių efektyvumą ir išplėtus gamybos mastą ateityje kainą bus galima sumažinti.
Tyrėjų teigimu, ši technologija galėtų būti naudinga ne tik ilgoms kosminėms kelionėms. Ji galėtų praversti ir ekstremaliomis sąlygomis Žemėje – pavyzdžiui, povandeniniuose laivuose ar nelaimių zonose.
Ilgainiui šis metodas netgi galėtų tapti ekologiniu sprendimu, vienu metu padedančiu spręsti dvi problemas – plastiko atliekų ir augančio maisto poreikio.
„Prognozuojama, kad iki 2050 metų pasaulinė maisto paklausa išaugs 35–56 proc., o ateityje maždaug 30 proc. pasaulio gyventojų gali grėsti badas. Manau, kad vienas būdų tai spręsti yra mikroorganizmų panaudojimas“, – sakė L. Jayakody
Vis dėlto patys tyrėjai pripažįsta, kad prieš tokiems sausainiams tampant plačiau priimtiniems visuomenei greičiausiai teks priprasti prie pačios minties valgyti iš plastiko išgautą maistą.
Naujausi komentarai