Pažangos kaina
Tyrimo pristatyme ESO pripažįsta: palydovai teikia gyvybiškai svarbias paslaugas nuo navigacijos iki ryšių. „Tačiau ši technologinė pažanga turi savo kainą. Kuo daugiau palydovų, tuo didesnė žala mūsų aplinkai ir mūsų galimybei matyti naktinį dangų“, – sako ESO.
Šiandien didelė dalis palydovų priklauso bendrovei „SpaceX“ – jie teikia interneto paslaugą „Starlink“. Elono Musko planuose – dirbtinio intelekto skaičiavimo centrai kosmose. Tam, skaičiuoja ESO, į orbitą reikėtų iškelti dar 1 mln. palydovų.
Tai pakeistų dangaus vaizdą: didžiąją nakties dalį būtų matomi šimtai, o tam tikru metu – net keli tūkstančiai palydovų. „Tai prilygtų žvaigždžių skaičiui, kurį geromis sąlygomis galima įžiūrėti plika akimi“, – teigiama pranešime spaudai. Tokiems palydovų tinklams kaip „Cinnamon“, kurį kuria „E-Space“, bei Kinijos sistemoms „CTC-1“ ir „CTC-2“ planuojama paleisti šimtus tūkstančių papildomų palydovų, todėl problema dar labiau paaštrėtų.
Naujausi "Starlink" palydovai šviečia perpus silpniau nei pirmosios kartos modeliai, nors skrieja žemesnėje orbitoje – bendrovė sąmoningai mažino tiek pačių palydovų, tiek jų saulės skydelių atspindimą šviesą. Tačiau plika akimi jie vis tiek matomi ir tebėra trukdis astronomams. Beveik visi konkurentai susiduria su ta pačia problema, išskyrus dalį britų interneto paslaugų teikėjo "OneWeb" palydovų, skriejančių 1200 km aukštyje – toliau nei bet kurie kiti interneto palydovai.
Dirbtinė šviesa iš kosmoso
Dar vienas projektas, galintis pakeisti kosmoso atvaizdą, – JAV startuolis „Reflect Orbital“ iki 2035 m. planuoja iškelti apie 50 tūkst. veidrodinių palydovų. Jie naktį atspindėtų Saulės šviesą į Žemę ir sukurtų iki 5 km skersmens šviesos kūgius.
Įmonės techniniuose dokumentuose ir mokslininkų vertinimuose nurodoma, kad veidrodžių atspindėta šviesa Žemę pasieks kelių pilnačių ryškumo intensyvumu. Šviesos pakaks saulės baterijų jautrumui sužadinti arba matomumui užtikrinti, tačiau naktis tikrai nevirstų visaverte diena.
Bendrovė savo paslaugą reklamuoja kaip „saulės šviesa pagal poreikį“. Vienas iš numatomų panaudojimo būdų – galimybė Žemėje ir naktį gaminti saulės energiją, nenutrūkstamai vykdyti stambius statybų projektus, siekiant dirbtinai paveikti žemės ūkio pasėlių augimą.
Už "nakties saulę" bendrovė planuoja imti 5000 dolerių per valandą. Iš pradžių paslauga veiktų tik iki dviejų valandų po saulėlydžio ir prieš saulėtekį, vėliau – visą naktį.
Beje, tokia idėja nėra nauja. Dar nacių Vokietijoje buvo suburta inžinierių komandą – Hitleris tikėjosi sukurti "stebuklingą ginklą", tačiau darbai prasidėjo tik 1944 m.
Vėliau idėją toliau plėtojo į JAV emigravęs vokiečių raketų konstruktorius Krafftas Arnoldas Ehricke – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis siūlė ją kaip geoinžinerijos sprendimą, galintį apsaugoti šiaurinių platumų derlių nuo šalnų sukeliamų nuostolių tuo metu, kai kai kurie klimatologai baiminosi galimo Žemės atšalimo.
Panašiai su šviesa iš kosmoso yra bandžiusi žaisti ir Rusija, siekusi apšviesti amžinojo įšalo ir poliarinės nakties zonose esančius miestus. 1993 m. vasarį vykdant projektą „Znamia-2“ nuo kosminio laivo „Progress“ sėkmingai atskirta ir išskleista 20 m skersmens polimerinė burė-veidrodis. Ji trumpam sukūrė maždaug 5 km skersmens šviesos dėmę, kuri didžiuliu greičiu praskriejo pro Atlanto vandenyną ir Europą.
Antras rusų bandymas nebuvo sėkmingas. 1999 m. vasarį norėta išskleisti 25 m skersmens veidrodį. Tačiau skleidimosi metu valdymo komanda Žemėje padarė klaidą, audeklas užsikabino už kosminės stoties „Mir“ antenos ir suplyšo. Po šios nesėkmės projektas buvo galutinai nutrauktas.
Grėsmė mokslui
Abi bendrovės jau pateikė paraišką JAV Federalinei ryšių komisijai, siekdamos gauti leidimą įgyvendinti savo projektą. Prieš kelias dienas FCC suteikė dvejų metų leidimą „Reflect Orbital“ išbandyti pirmąjį prototipinį palydovą „Eärendil-1“.
Anot ESO, abu projektai ateityje apsunkintų kosmoso stebėjimą nuo Žemės. „Saulės apšviesti palydovai yra daug kartų ryškesni už tolimas galaktikas. Kai palydovas kerta mūsų stebėjimo lauką, nuotraukoje jis palieka ryškų šviesos ruožą ir uždengia viską, kas yra už jo“, – aiškino tyrimo autorius Olivieris Hainautas.
Jo skaičiavimu, kiekvienas toks palydovas naktiniame danguje šviestų taip pat ryškiai kaip Venera – antras pagal ryškumą objektas po pilnaties. Tarptautinė astronomijos sąjunga observatorijoms rekomenduoja rinktis tik tokias vietas, kur šviesos tarša naktinį dangų pašviesina ne daugiau kaip 2 proc.; 10 proc. riba laikoma dar priimtina. O. Hainauto tyrimas rodo, kad jau iki 2030 m. planuojami 5000 "Reflect Orbital" veidrodžių pašviesintų naktinį dangų 20 proc.
Vien tik planuojami nauji „SpaceX“ palydovai, pasak tyrimo, ESO teleskopu Čilėje padarytose nuotraukose paliktų dešimtis šviesos pėdsakų. Dėl to būtų prarasta 28 proc. stebėjimo lauko. Palydovų šviesos pėdsakai dangaus nuotraukose atrodo kaip ryškios linijos, kertančios vaizdą įvairiomis kryptimis. Kitos mokslinių tyrimų įstaigos, naudojančios kitokią įrangą, galėtų nukentėti dar labiau. Pvz., didelė dalis JAV Nacionalinio mokslo fondo „Vera C. Rubin“ observatorijos nuotraukų kiekvieną naktį kelioms valandoms taptų netinkamos naudoti.
„Reflect Orbital“ patikino, kad neprojektuos Saulės šviesos netoli observatorijų. Tačiau, remiantis ESO tyrimu, net vieno veidrodinio palydovo paliktas šviesos pėdsakas būtų pakankamas sunaikinti kosminės kameros užfiksuotus vaizdus. Net jei žmogus nebūtų netoli šviesos kūgio, šie veidrodiniai palydovai naktiniame danguje šviestų taip ryškiai kaip Venera, nustelbtų kitus dangaus šviesulius. Virš didmiesčių, kur ir taip yra didelė šviesos tarša, šie palydovai galėtų tapti vienintelėmis danguje matomomis „žvaigždėmis“.
Tam, kad nebūtų trukdoma kosmoso stebėjimams nuo Žemės, orbitoje neturėtų būti daugiau kaip 100 tūkst. palydovų, ir jie turėtų būti mažo šviesumo, teigia ESO. Jei būtų naudojami ryškūs šviesos šaltiniai, tokie kaip veidrodiniai palydovai, jų skaičius turėtų būti daug kartų mažesnis.
Šviesos tarša nėra vienintelis pavojus, kylantis dėl šių dviejų projektų. Kai orbitoje atsiranda milijonai objektų, didėja nekontroliuojamų kritimų ir susidūrimų rizika – tiek tarpusavyje, tiek su kosminėmis stotimis. Pasak „The Guardian“, orbitoje tuomet galėtų susikaupti tiek daug nuolaužų ir metalo fragmentų, kad kosminiai skrydžiai taptų labai sudėtingi arba net visiškai neįmanomi.
(be temos)