Jauna moteris atvirai sako, kad jos sprendimas turėti ar neturėti vaikų visiškai nesusijęs su tuo, kad ji augina šunis, kuriems, beje, negaili pagyrimų. Aktorė pasakoja, kad keturkojai jai dabar labai padeda, o buvo ir tokių situacijų, kai augintinė tiesiogine žodžio prasme ją išgelbėjo.
Turi įvairių baimių
„Neturi vaikų, kas tau vandens senatvėj paduos?“ Aš suprantu, kad tas vanduo yra žiauriai rimtas reikalas, bet šita poniutė man padeda ne ką mažiau. Ir dabar!“ – tokiais žodžiais į savo sekėjus feisbuke kreipėsi S. Šakinytė.
Moteris atvirai dalijasi, kad ji gana jautri ir, kaip pati sako, kad apalptų, daug pastangų nereikia.
„Kartais užtenka giliau įsipjauti į pirštą, ir smegenys sukuria istoriją, kad dėl to įsipjovimo neteksiu piršto. Arba užtenka, kad, pvz., išrovus dantį ir valant dantis pasirodytų kraujo. Šiaip normalu, bet mano smegenims – ne!
Jos sugalvoja istoriją, kad čia kažkas ne taip, kad dabar man gangrenuos žandikaulis arba kad nebevaldysiu pusės veido. Pati galva prigalvoja šito, pati neatlaikiusi tokių minčių atsijungia. Man gėda! Šunims tokia nestabili šeimininkė – galvos skausmas“, – ironizuoja Simona.
Ji patikina, kad tokiomis garbės nekeliančiomis istorijomis šiaip sau nesidalytų. Simona prabyla, kad atiduotų savotišką duoklę savo šunytei.
„Ji ne pirmą kartą mane pažadina iš alpimo. Nežinau, su kokiu šunišku „ChatGPT“ ji tariasi, ką daryti, bet tiesiog pradeda laižyti man veidą ir prikviečia mano sąmonę atgal. Gal taip suaktyvina kraujotaką, nežinau. Tik džiaugiuosi, kad turiu šunį, kuris imasi iniciatyvos, kai šeimos galva guli be galvos“, – gražių žodžių savo augintinei nešykšti Simona.
Teko priglausti
Kai susisiekiau su Simona, ji sutiko daugiau papasakoti apie nepaprastą savo ir augintinių draugystę. Tiesa, ši užsimezgė gana netikėtai.
Simona yra Klaipėdoje veikiančios gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ vadovė ir prieš devynerius metus sulaukė žinios, kad viename iš kaimų prie būdos pririšta kalytė susilaukė šuniukų. Vienam mažyliui grandinė buvo apsivijusi koją, todėl šuniukus nuo kalės žmonės atskyrė.
Jie toliau buvo laikomi užremtoje būdoje. „Man labai baisiai ta situacija atrodė. Kaip tik buvau grįžusi iš kelionės, dar naktį važiavome jų pasiimti. Galvojau, kad šunyčiams reikia surasti naujus namus, o pati juos globosiu tik laikinai“, – prisimena Simona.
Ji ne pirmą kartą mane pažadina iš alpimo. Nežinau, su kokiu šunišku „ChatGPT“ ji tariasi, ką daryti, bet tiesiog pradeda laižyti man veidą ir prikviečia mano sąmonę atgal.
Šuniukai nemažai sirgo, o priimti juos visam laikui „Linksmųjų pėdučių“ direktorė jautėsi dar nepasiruošusi, nes neseniai buvo netekusi ankstesnio augintinio.
„Mano buvęs sužadėtinis buvo pažadėjęs, kad jei priglausta šunytė pasveiks – jis ją pasiliks. Ji pasveiko. Patinėlį nusprendžiau pasilikti, nes jį daug kas siūlėsi laikyti voljere, o tas šuo toks, kad jam labai daug reikia glaustytis. Pagalvojau, kad negaliu tiek numylėto šuns kam nors atiduoti laikyti voljere. Taip ir išėjo, kad niekada neplanavau turėti dviejų šunų, o dabar būtent du ir turiu“, – šypsosi pasakodama S. Šakinytė.
Ypatingi vardai
Simona – aktorė, menas, literatūra – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Nenuostabu, kad ir augintiniams išrinkti neeiliniai vardai. Šuniukas – Hugo, o šunytė – Hesė. „Hugo tai ne Hugo Bossas, o Victoras Hugo (prancūzų poetas, dramaturgas, romanistas, tapytojas ir dizaineris. Jis laikomas žymiausiu prancūzų romantizmo poetu – red.), o kad šunytę būtų lengva šaukti, pavadinau Hermano Hesse’ės (vokiečių-šveicarų poeto, dailininko – red.) pavarde“, – šunų vardų kilmę aiškina S. Šakinytė.
Hugo ir Hesė tapo pačiais ištikimiausiais jos draugais, bendražygiais. Gyvūnų gelbėtoja ir globėja šiek tiek drovėdamasi atvirauja, kad buvo daug situacijų, kai Hesė ir Hugo jai padėjo atsigauti po staigaus streso ar net panikos priepuolio.
Viena tokių situacijų nutiko visai neseniai: „Nebuvau pasižiūrėjusi žinių ir nežinojau, kad mieste vyks oro pavojų skelbiančių sistemų bandymas. Ėjau su savo šunimis, jau buvau netoli namų, kai ėmė kaukti sirenos, išgirdau skelbiant apie oro pavojų. Puoliau į paniką, supratau, kad esu tikrai nepasiruošusi tokioms situacijoms. Iš streso net sukniubau gatvėje“, – dalijasi S. Šakinytė.
Moteris sako, kad jei ne jos keturkojė Hesė, nežino, ką būtų dariusi. Kalytė ėmė laižyti Simonos kūną, tarsi bandydama ją nuraminti ir parodyti, kad nieko blogo nenutiko.
Padeda skirtingai
Tokių situacijų, kai šunytė gelbėjo šeimininkę – ne viena. Simona prisimena kitą istoriją, kai nekaltas kolegos pokštas baigėsi dideliu išgąsčiu.
„Man net gėda pasakoti, bet aš labai bijau vorų. Kartą prieš spektaklį kolega nusprendė papokštauti ir man ant peties uždėjo dirbtinį vorą. Man visai nebuvo juokinga, labai išsigandau, puoliau į paniką.
Šunys niekuo nekalti, kad nejaučiu noro gimdyti vaikų. Tai tikrai niekaip nesusiję su mano gyvūnais.
Aplinkiniai mane bandė raminti, tačiau niekas nepadėjo. Tada Hesė pradėjo mane laižyti. Aš ją apsikabinau, o ji ramiai su manimi tupėjo, retkarčiais lyžtelėdavo, ir tai suveikė kaip geriausi raminamieji vaistai. Gali būti, kad tarp mūsų – ypatingas ryšys. Ji labai rami, puiki psichologė, nes labai gerai supranta, kada man reikia nusiraminti. Kiekvieną kartą, kai jaučiu didesnį stresą, Hesė prieina – visada tai pajunta“, – tvirtina pašnekovė.
Nors Hugo ir Hesė – vienos vados, jie labai skirtingi. Kalytė padeda Simonai nurimti, kai ši patiria didžiulį stresą, o Hugo – tikras ramstis, kai šeimininkė liūdna, nusiminusi. Šuniukas prieina, prisiglaudžia rodydamas, kad jį galima apkabinti.
Šunys – niekuo dėti
Besišnekučiuodamos grįžtame prie Simonos feisbuko įrašo pačios pirmos minties. Jaunos, vaikų neturinčios moterys iš aplinkinių kartais susilaukia karčių replikų, kad, užuot auginusios šunis, turėtų gimdyti vaikus.
Tokių komentarų tekdavo išgirsti ir Simonai. Komentatoriams aktorė turi aiškų ir konkretų atsakymą. Tai, kad ji nusprendė neturėti atžalų, niekaip nesusiję su gyvūnais.
„Šunys niekuo nekalti, kad nejaučiu noro gimdyti vaikų. Tai tikrai niekaip nesusiję su mano gyvūnais. Tie komentarai manęs nežeidžia, nes gerai suprantu, kad mano gyvenimas – mano reikalas ir mano pasirinkimas“, – ramiai į replikas išmoko reaguoti S. Šakinytė.
(be temos)