Kiekvieną vasaros saulėgrįžos rytą, saulėtekio metu, minios žmonių susirenka Salisberio lygumoje, kad pamatytų pirmuosius rausvus aušros spindulius, kylančius virš Stounhendžo megalitų.
Pasirodo, ši įspūdinga senovės vieta turėjo prototipą, tik – ne akmeninį.
Vos už 5 km nuo priešistorinio Stounhendžo, dabar įtraukto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, aptikta dar senesnė ritualinė vieta, kurią ženklinę mediniai stulpai seniai išnyko.
Jų vietoje yra duobės, užverstos titnaginiais įrankiais, keramikos šukėmis, anglimi ir gyvūnų kaulais.
Tyrėjams pavyko atskleisti, kad ši struktūra buvo Stounhendžo pirmtakė.
Du mediniai stulpai, stovėję maždaug 120 m atstumu vienas nuo kito, buvo išdėstyti taip, kad vasaros saulėgrįžos metu jie būtų nukreipti į saulėtekį, o žiemos saulėgrįžos metu – į saulėlydį.
Šis išdėstymas primena Stounhendžą, kurio pagrindinis akmuo, kaip manoma, turėjo porininką, kad abu akmenys galėtų įrėminti kylantį saulės diską.
„Iki šiol mūsų žinios apie šį senovės astronomijos pasiekimą rėmėsi Stounhendžu ir kitais to paties laikotarpio paminklais, tačiau tai, ką atradome Bulforde, yra 500 metų seniau už mums gerai žinomus garsiuosius akmenis“, – kalbėjo kasinėjimams vadovavęs archeologas Filas Hardingas.
Mokslininkų atkurtas kraštovaizdžio ir kosmoso vaizdas, koks jis buvo prieš 5,5 tūkst. metų, parodė, kokie tikslūs buvo tų medinių stulpų statytojai.
Toks tikslumas liudija apie senovės astronomus, kurie esą dažnai yra nepakankamai įvertinami.
Radiokarboninis datavimas dar labiau patvirtina teoriją, kad Bulfordo statinys buvo Stounhendžo prototipas.
Jo 48 duobės datuojamos maždaug 2950 m. pr. Kr., o tai reiškia, kad jis dar stovėjo, kai buvo pradėti ruošti žemės pylimai Stounhendžo statybai.
Dauguma archeologų Bulfordo duobių dugnuose rastų liekanų liudija apie šventinius ritualus.
Naujausi komentarai