„Woodside Wildlife Rescue“ įkūrėja Paula Woodside neslepia, kad toks darbas palieka žymių. Išsigandę ir besiginantys meškėnai aštriais nagais ne kartą ją subraižė, o nepavykus išgelbėti jauniklio lieka ir emocinių randų.
„Kai šie mažyliai atvyksta tokios beviltiškos būklės, labai svarbu suteikti jiems bent šiokį tokį pranašumą prieš grįžtant į gamtą“, – sakė ji.
Kasmet – dešimtys jauniklių
P. Woodside laukinių gyvūnų gelbėjimo centrą pakrantės mieste Pass Christian įkūrė 2019 metais.
Idėja gimė po to, kai dar dirbdama JAV prekybiniame laivyne ji padėjo reabilituoti jos laive rastą meškėno jauniklį.
Dabar centre kasmet užauginama dešimtys meškėnų. Vien šiemet jų priimta jau 76. Čia taip pat globojami kiti vietiniai laukiniai gyvūnai.
Radę meškėną, kuriam reikalinga pagalba, gyventojai ar miesto gyvūnų kontrolės tarnybos susisiekia su P. Woodside arba centro vadove Raquel Priest.
Pirmiausia mėginama surasti jauniklių motiną ir šeimą sujungti. Jei to padaryti nepavyksta, mažyliai atvežami į centrą.
Patys mažiausi kelias savaites daugiausia praleidžia patalpose. Jie maitinami iš buteliuko, paskiepijami nuo ligų, kurias gali platinti katės ir šunys, o sustiprėję perkeliami į lauko voljerus.
Mokosi kasti, ieškoti maisto ir bėgti į medžius
Vėliau jauniklių laukia savotiška „meškėnų stovykla“.
Centras įsikūręs maždaug 8 hektarų teritorijoje, kurioje yra pievų, tankaus miško, tvenkinių, o netoliese teka upė. Sustiprėję meškėnai dienomis jau gali laisvai tyrinėti aplinką.
P. Woodside ir R. Priest gyvūnus moko rodydamos pavyzdį.
Jos paslepia sliekų žemėje, kad jaunikliai išmoktų kasti ir ieškoti maisto, praveria kankorėžius ar giles ir parodo, kas slepiasi jų viduje.
Atradę naują gardų kąsnį, jaunikliai dažnai nubėga jo parodyti savo globėjoms, o tada skuba atgal, kad radinio nepavogtų kitas meškėnas.
Darbuotojos moko ir reaguoti į pavojų.
Užuot šaukusios komandą, jos skleidžia aukštą virpantį garsą, imituojantį meškėnų perspėjimą apie grėsmę. Jį išgirdę jaunikliai sprunka į medžius.
Trumpas švilptelėjimas reiškia, kad pavojus praėjo.
Mokosi net žvejoti ir medžioti
Meškėnai treniruojasi ir sekliuose baseinuose.
Iš pradžių jų letenos nerangiai plekšnoja vandenį, tačiau ilgainiui gyvūnai išmoksta pakankamai greitai sugriebti grobį.
Jaunikliams suteikiama galimybė ir sumedžioti gyvą putpelę, kad jie įgytų medžioklės patirties.
Centro darbuotojai pripažįsta, kad daugelį šių gebėjimų gyvūnai greičiausiai išmoktų ir patys, tačiau papildomos treniruotės turėtų padidinti jų galimybes išgyventi grįžus į laukinę gamtą.
Plaukimas čia – būtinas įgūdis
Ypatingas dėmesys skiriamas plaukimui.
Misisipės pietinę dalį gali užklupti uraganai, todėl gebėjimas gerai plaukti meškėnams gali tapti gyvybiškai svarbus.
Darbuotojos sėda į baidares, o jaunikliai skatinami plaukti pirmyn ir atgal per tvenkinį.
Jie taip pat vedami gilyn į mišką. Ten mokosi greitai persikelti nuo vieno medžio prie kito, kad pasislėptų nuo plėšriųjų paukščių ir turėtų kur sprukti nuo gyvačių ar kitų ant žemės tykančių pavojų.
Paskutinė pamoka – žmonių vengimas
Prieš paleidžiant į gamtą meškėnų laukia dar viena svarbi pamoka.
Juos į narvus sugauna savanoris, kuris nėra nei P. Woodside, nei R. Priest. Tikslas – gyvūnus pakankamai išgąsdinti, kad jie ateityje vengtų tiek spąstų, tiek žmonių.
Toks etapas padeda jaunikliams atsiriboti nuo juos užauginusių globėjų ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Pasak R. Priest, šis atitolimas natūraliai stiprėja ir gyvūnams bręstant.
Po pusmečio – tikros išleistuvės
Maždaug po šešių mėnesių nuo išgelbėjimo pasiruošę meškėnai pagaliau „baigia mokslus“.
Darbuotojai jiems surengia tikrą išleistuvių ceremoniją.
Skamba Edwardo Elgaro penkių maršų serija, tradiciškai siejama su išleistuvėmis, o darbuotojai perskaito visų paleidžiamų jauniklių vardus.
Kunigas palaimina jų kelionę, o tuomet meškėnai paleidžiami kitoje miškingoje centro teritorijos dalyje.
Ceremonijos rengiamos ir tiems gyvūnams, kurių išgelbėti nepavyko – jų pelenai palaiminami ir išbarstomi.
„Tai tarsi stebėti, kaip tavo vaikai palieka namus. Svarbu matyti, kaip jie iškeliauja ir tampa tais išdykusiais padarais, kokiais ir turėjo būti“, – sakė R. Priest.
Naujausi komentarai