– Gimėte ir augote Alytuje, būdama 30-ies išvykote į Angliją ieškoti lengvesnio gyvenimo. Kas privertė kelti sparnus iš gimtinės?
– Ėjo 2008-ieji. Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, buvo užklupusi gili ekonomikos krizė. Nyko darbo vietos, mažėjo atlyginimai, augo nežinomybė dėl rytojaus. Norėjau kurti stabilesnį gyvenimą, jaustis saugiau. Tuo metu dirbau grožio srityje, nors siūti moku nuo šešiolikos metų.
– Spėju, mamytė ar močiutė siuvo?
– Ne. Mano senelis iš tėčio pusės buvo užkietėjęs kriaučius. Jis gyveno Panevėžyje, o tėvai mus dažnai ten palikdavo. Turiu iš jo paveldėtą 1936 m. leidimo knygą, tokią suskaitytą, kad net baisu liesti – lapai trupa. Joje mokoma siūti vyriškus drabužius – nuo karinių uniformų, kunigų drabužių iki vyriškų kostiumų, pritaikytų įvairaus sudėjimo vyrams. Daugiau nei šeimoje, nei giminėje tokių siuvėjų, kaip aš, nėra. Man išties labai patinka siūti, ypač kitaip. Jau būdama paauglė pati sau siūdavau drabužius, nes parduotuvėse nerasdavau tokių, kokių norėdavau.
– Išvykote į Angliją ieškoti stabilesnio gyvenimo, tačiau siuvimas, atrodo, niekur nedingo. Ar būtent ten vėl rimčiau sugrįžote prie adatos ir siūlo?
– Ilgą laiką ten gyvendama nesiuvau. Tik pastaruosius septynerius metus įsidarbinau siuvykloje pas lietuves. Man tekdavo taisyti vyriškus kostiumus – jaunųjų, pabrolių. Prieš tai buvau atsidariusi mažą siuvyklėlę namuose. Siūdavau drabužius vaikams iš vyriškų marškinių.
– Pažvelgus į Jūsų darbus, pirmiausia į akis krinta jų elegancija. Įliemenuoti švarkeliai, išryškinantys moters figūrą, atrodo labai šiuolaikiškai, nors jų audinys mena visai kitus laikus.
– Taip, daug kas mane už tai giria. Man patinka įrėminti moterų figūras – švarkeliai įliemenuoti, pabrėžiantys kūno linijas.
– Lovatiesių audinys atrodo gana standus. Ar iš jo pasiūtas drabužis patogus dėvėti? Juk jame nėra nė siūlelio elastano.
– Tiesa, elastano nėra. Jei kam jo reikia – pilnas turgus. (Šypsosi.) Seniau juk ir džinsai buvo be elastano. Aš stengiuosi siūti taip, kad drabužis, net jei medžiaga nesitampo, vis tiek būtų patogus. Pamušalai, peteliai, sujungimai, paklijavimai – visa tai suteikia kokybę ir patogumą. Be to, kiekvienos lovatiesės storis ir išdirbimas labai skiriasi. Jei gaunu plonesnę, siuvu suknelę, jei storesnę – švarką.
Dabar masinėje gamyboje nieko nėra – nei petelių, nei paklijavimų, nei formos. Peteliai, patikėkite, daro tikrus stebuklus. Įsiuvus juos į rankovę, viskas stoja į savo vietas – atsiranda drabužio išbaigtumas. Labai domiuosi aukštąja mada, patinka tai, ką kuria „Dior“ mados namai. Siūdama darau viską taip, kaip turi būti.
– Įdomu, kaip šiandieniame Jūsų darbe jaučiasi užsienyje praleisti metai? Ką grįžusi iš Londono parsivežėte ne lagamine, o savyje?
– Grįžusi į Lietuvą didžiausią skirtumą matau žmonėse, jų elgesyje. Mes, lietuviai, labai žiūrime į kitus – ką kitas pasakys, labai greitai reiškiame nepasitenkinimą įvairiais dalykais. Londone žmonės labiau atsipalaidavę, labiau priima kitą tokį, koks jis yra. Nors pastaraisiais metais, kai grįždavau į Alytų atostogų, buvau nustebusi, kaip greitai čia viskas keičiasi: Lietuva gražėja, žmonės laisvėja. Kaunas kaip išgražėjęs! Lankomės pas jus, kai važiuojame žiūrėti „Žalgirio“.
– Minėjote, kad vieną sūnų prieš daug metų išsivežėte iš Lietuvos, o kitą prieš dvejus metus parsivežėte…
– Arijui rugsėjį bus 24-eri, jis į pirmą klasę pradėjo eiti Londone. Jaunėlis Lukas šiemet tapo pirmoku. Tada sakiau, kad į Lietuvą niekada negrįšiu. Prisikalbėjau. (Juokiasi.) Beje, Luko tėtis irgi alytiškis, bet susipažinome su juo užsienyje. Pradėję artimiau bendrauti išsiaiškinome, kad abu lankėme tą pačią mokyklą ir net gyvenome tame pačiame name.
– Grįžkime prie audinio, kuris šiandien tapo neatsiejama Jūsų kūrybos dalimi. Ar prisimenate pirmąją lovatiesę savo rankose?
– Kažką panašaus pirmą kartą pamačiau Niujorko mados savaitėje. Sužavėjo audinys, kurio raštai priminė lietuviškas lovatieses. Kaip šiandien pamenu, vyras demonstravo iš jos pasiūtą puspaltį.
Paskui ėmiau stebėti, kokia situacija Lietuvoje. Nusipirkau per feisbuką keletą senų lovatiesių ir pabandžiau iš jų siūti. Beje, Dzūkijoje žmonės lovatieses vadina kapomis. Pirmasis švarkas – ilgesnis, įliemenuotas – man labai gerai pavyko. Tada supratau, kad tas audinys puikiai laiko formą. Įkėliau į feisbuką. Štai tada viskas ir prasidėjo. Sulaukiau daugybės komentarų. Aišku, tarp jų buvo ir blogų. Žmonės pyko, kam karpau močiučių paveldą. Tačiau Londonas mane jau buvo užgrūdinęs. Žinojau, kad tokius komentarus rašo nelaimingi žmonės ir kad blogieji komentarai yra ne apie mane, bet apie pačius rašančius.
Dirbu viena – bijau, kad kitas taip nepadarys, pagadins. Čia juk paveldas! Užtat siuvu lėtai. Vienam švarkui reikia geros savaitės.
– Kas šiame darbe Jus žavi labiausiai: spalvos, raštai, audinio istorija ar mintis, kad senas daiktas gali tapti visiškai naujas?
– Turbūt paskutinis variantas labiausiai. Esu sėdėjusi prie staklių, nes mano močiutė audė. Tiesa, mes neausdavome lovatiesių – vaikams buvo per sudėtinga. Močiutė mums duodavo austi kilimėlius. Susiplėšydavome daug skuduriukų iš senų drabužių ir ausdavome takus. Taigi, su audimu esu susipažinusi nuo vaikystės. Mane žavi viskas – ir lovatiesių raštai, ir spalvos, ir pojūtis. Kai kurie jų labai švelnūs – austi iš medvilninių siūlų ir dirbtinio šilko. Daugelio lovatiesių raštai ir spalvos kartojasi, bet vis dar gaunu tokių, kurie yra labai originalūs ir stebina net mane pačią.
– Ar teko pasidomėti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis seniau būdavo audžiamos šios lovatiesės?
– Aišku, kad domėjausi. Prie staklių ar ruošiant siūlus susitikdavo kaimynės, giminaitės. Rankos dirbdavo, o burnos – kalbėdavo. Juk nei telefonų, nei interneto tada nebuvo. Moterys bendraudavo, tardavosi, kokį raštą ar spalvą rinktis, o kartu dalydavosi kasdieniais rūpesčiais, naujienomis, šeimos reikalais, aptardavo kaimo gyvenimą. Vyresnės mokydavo jaunesnes ne tik austi, bet ir įvairių gyvenimo dalykų – kaip tvarkyti ūkį, auginti vaikus, elgtis šeimoje.
Lovatieses naudodavo tiek vestuvėms, tiek laidotuvėms. Vaikai dabar, kraustydami senelių sodybas, tų lovatiesių atranda pilnas skrynias. Norint jas panaudoti buityje, tenka gerai pasukti galvą, nes ant šiuolaikinių lovų jos per trumpos.
– Kiek reikia kūrybiškai derinti, kad iš vienos lovatiesės gimtų naujas drabužis? Ar vienos lovatiesės pakanka?
– Viena lovatiesė – vienas drabužis. Turiu savo pagrindinį trumpą švarkelį, tai šalia jo iš vienos standartinės lovatiesės dar lieka audinio sijonukui iki kelių. Dviejų vienodų lovatiesių reikėjo tik tada, kai moteris norėjo suknelės su pūstu sijonu.
– Šiandien iš lovatiesių kuriate daugiausia švarkus. Ar jau esate atradusi savo mėgstamiausių siluetų?
– Esu pasiuvusi daug skirtingų jų siluetų, bet išsigryninusi tik du – vieną trumpą, kitą ilgesnį, įliemenuotą. Jie tarsi mano vizitinė kortelė. Esu siuvusi ir keletą vestuvinių suknelių iš baltų lovatiesių – dvi iš jų buvo trumpos, pūstais sijonėliais, su standžiais korsetais. Vieną per vestuves dėvėjo nuomonės formuotoja.
– Ar tiesa, kad į Jus pradeda dairytis ir scenos, televizijos žmonės, mūsų šalies žinomi veidai?
– Kol kas dar ne. (Juokiasi.) Tiesa, stilistas Joringis Šatas kreipėsi į mane, kai Dainų šventei reikėjo papuošti vieną iš renginio vedėjų Gerūtą Griniūtę. „Tele2“ reklamoje taip pat buvo vienas iš mano sukurtų švarkelių. Visą kalėdinį laikotarpį per televiziją rodė tą reklamą, o aš galėjau džiaugtis kasdien matydama savo darbą.
– Jūsų darbai reklamos beveik neprašo…
– Kol kas užtenka socialinių tinklų. Pasiuvu kokį įdomesnį švarkelį, įkeliu į feisbuką ir vėl viskas užsisuka. Siuvu moterims, kurios nori pasipuošti per priėmimus prezidentūroje, ambasadų darbuotojoms. Žmonės atvažiuoja pas mane į Alytų. Centre turiu studiją. Kol kas dirbu viena – bijau, kad kitas taip nepadarys, pagadins. Čia juk paveldas – garantija turi būti 100 proc. Užtat siuvu lėtai. Vienam švarkui reikia geros savaitės. Užsakymų terminas – apie tris mėnesius.
– Ar būna, kad gaila paaukoti seną lovatiesę, nes ji pati savaime atrodo per graži, kad būtų karpoma?
– Kerpant pačias pirmas lovatieses tikrai rankos drebėjo – labai bijojau sugadinti. Šiandien galiu prisiekti: nesu sugadinusi nė vienos. Piktiems komentatoriams pasakysiu: kad ir kokia būtų lovatiesė, kai iš jo pasiuvu drabužį, jis pasidaro dar 100 kartų gražesnis. Juk nepuolu iškart jos karpyti. Dažnai lovatiesė pas mane guli ilgai, kol ateina mintis, kaip geriausia ją panaudoti, kokį drabužio siluetą pasirinkti.
– Jūsų drabužiai atsiduria erdvėse, kuriose reikia ypatingos elegancijos – ambasadų, prezidentūros priėmimuose. Ar kurdama įsivaizduojate konkrečią moterį, kuri tą drabužį vilkės?
– Tai turi būti pasitikinti savimi moteris, nes apsirengusi mano kurtu drabužiu ji tikrai neliks nepastebėta. Gavau nuotrauką, kur moteris su mano švarkeliu stovi prie mūsų šalies prezidento Gitano Nausėdos ir pirmosios ponios Dianos. Klientė minėjo, kad poniai Dianai švarkelis labai patiko, tai gal kada nors teks siūti ir jai. (Juokiasi.)
– Manau, ne aš viena Jūsų to klausiu: kas bus tada, kai močiučių lovatiesių skrynios ištuštės?
– Manyčiau, greičiau praeis ši mada, nei pritrūksiu lovatiesių. Jei pervažiuočiau Lietuvos kaimus, tikrai rasčiau kiekvienos močiutės troboje jų bent po keletą. Turiu ir kitų planų. Gal kada imsiu siūti drabužius iš audinio su lovatiesių raštais. Iš lovatiesių, kurias turiu, galima pasidaryti skaitmeninių raštų ir atspausdinti juos ant medžiagos. Nors siūti iš lovatiesių man labiau patinka.
– Jūsų švarkai jau iškeliauja už Lietuvos ribų. Ar jaučiate, kad kartu su jais į pasaulį sunčiate ir dalelę mūsų šalies – jos spalvų, raštų, močiučių meistrystės?
– Tikiuosi. Mano švarkelių jau yra Amerikoje, taip pat Vokietijoje, Airijoje, Prancūzijoje. Esu siuvusi iš lovatiesės ir tautinį drabužį moteriai, kuri skrido į Čikagą, į Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventę.
– Nors Jūsų kūryba vis labiau pastebima, pati savęs dizainere vadinti neskubate. Kodėl renkatės paprastesnį – siuvėjos – vardą?
– Nesu baigusi dizaino mokslų. Nors žmonės mane dažnai vadina drabužių dizainere. Pirmoji mane atrado ir pareklamavo Lazdijų rajono Stebulių bendruomenė. Esu pasiuvusi jiems drabužių iš lovatiesių – keturis vyriškus švarkus ir šešis moteriškus. Jei kur nors važiuoja, visada puošiasi mano kurtais drabužiais. Tai jie pas mane atsiuntė TV3 televiziją.
– Ar pati savo spintoje turite drabužių, pasiūtų iš lovatiesių?
– Taip, be abejo. Kai reikėjo pasipuošti tėvų jubiliejams, pasisiuvau trumpą baltą švarkelį iš lovatiesės. Jis man tinka prie visko – ir prie suknelės, ir prie džinsų.
– Jūsų švarkai – vienetiniai. Išduosite kainą?
– Jie nepigūs. Jei kas nors kreipiasi, dažniausiai jau būna pasidomėjęs kaina. Jei ne – prašau pirmiau užsukti į mūsų internetinę parduotuvę. Pirmus du švarkelius esu pardavusi po 100 eurų, bet kai reikėjo juos supakuoti ir išsiųsti, labai skaudėjo širdį – juk tiek darbo įdėta! Ilgiausiai trunka ieškoti detalių ir sukirpti, nes reikia taikyti raštus. Juk audinys ribotas – nenueisi į parduotuvę ir nenusipirksi. Būna, prisegu lekalus, nuimu, vėl prisegu ir nuimu. Žaidžiu tol, kol viskas gražiai sutelpa.
– Lovatiesės metų metus gulėjo močiučių skryniose. Ar dažnai pasitaiko, kad juos būna pažeidusios kandys?
– Iš vilnonių lovatiesių esu siuvusi gal tik du drabužius, daugiausia siuvu iš medvilnės, lino ir šilko. Tokios sudėties audinio kandys neėda. Tačiau yra kita bėda: nuo ilgo buvimo spintose ar skryniose ant lovatiesių per jų sulenkimus atsiranda laiko žymių – geltonų juostų. Jos dar blogesnis dalykas nei kandžių padarytos skylutės. Skylę užsiuvai ir baigta, o ką daryti su tomis linijomis?
Jei matau, kad nesugebėsiu sutalpinti visų detalių ant audinio, taip ir sakau: ieškokite kitos lovatiesės. Yra buvęs atvejis, kad vienai moteriai pasiuviau švarkelį iš jos brokuotos lovatiesės, bet kadangi man jis neatrodė gražiai, persiuvau iš savo audinio.
– Kiek daug laiko praleidžiate prie siuvimo mašinos. Ar lieka vietos poilsiui, pramogoms?
– Nepasakysiu nieko įdomaus – per daug nepramogauju. Jei terminai spaudžia, siuvu ir naktimis. Baisiausia, kai moteris turi daug norų, bet visiškai nesupranta siuvimo technologijos – kas techniškai įgyvendinama, o kas ne. Po trijų naktų siuvimo tokių užsakovų atsisakiau. (Juokiasi.)
Kai noriu atsipalaiduoti, yra vyro mamos sodyba miške, Lazdijų rajone. Aplinkui – tik miškas, šalia – ežeras. Ten nuvažiavusi visada atsigaunu.
– Kadaise išvykote iš Lietuvos ieškodama stabilesnio gyvenimo. Šiandien čia kuriate savo verslą ir savo darbais garsinate Lietuvą. Ar dar kyla minčių iš jos išvažiuoti?
– Tikrai nežadu. Dar svajoju pirmąjį sūnų iš Anglijos parsivežti. Jis liko ten gyventi su drauge. Pati, dar visai mažą, išvežiau į Londoną, tai dabar negaliu reikalauti, kad sugrįžtų. Jis irgi pasiilgsta mažojo brolio, su kuriuo labai artimas ryšys.
– Telieka palinkėti, kad Lietuvos ir Jūsų visų ryšys tik stiprėtų, o močiučių lovatiesių skrynios dar ilgai neištuštėtų. Kad Jūsų rankose senieji audiniai ir toliau atgimtų naujam gyvenimui, džiugintų moteris ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.
Naujausi komentarai