Skirtingų etapų atspindžiai
Parodoje rekonstruojami trys istoriniai prisistatymai Paryžiuje – 1900 ir 1937 m. pasaulinėse ir 1935 m. Baltijos šalių liaudies meno parodose. Kiekvienas istorinis prisistatymas Paryžiuje atspindi skirtingą Lietuvos valstybingumo etapą, bet visus juos jungia viena idėja: kultūrinė diplomatija, pasitelkiant etninę kultūrą ir meną, yra vienas svarbiausių būdų reprezentuoti save, formuoti tapatybę ir įtvirtinti Lietuvos vietą Europoje.
Paroda parengta bendradarbiaujant su tarptautiniu partneriu – Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi Marselyje ir Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi.
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių surinkti į vieną vietą.
„Šiandien kultūrinę diplomatiją dažniausiai siejame su nepriklausoma valstybe, tačiau Lietuvos istorija rodo, kad kultūra apie mus pasauliui kalbėjo gerokai anksčiau. Dar neturėdami politinės nepriklausomybės lietuviai ieškojo kitų būdų būti matomi ir atpažįstami. Paroda primena, kad kultūra buvo vienas svarbiausių mūsų tapatybės kūrimo ir valstybingumo siekio įrankių, o šiandien leidžia iš naujo įvertinti jos galią telkti visuomenę ir megzti dialogą su pasauliu“, – sako idėjos autorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Aplenkė politinius įvykius
1900-aisiais Lietuva tebebuvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys, bet, vykstant pasaulinei parodai Paryžiuje, Trokadero etnografijos muziejaus vestibiulyje pasirodė ir nedidelė lietuvių ekspozicija su užrašu „Lithuanie“.
„Lietuvos vardas tuo metu oficialiame politiniame žemėlapyje neegzistavo, todėl toks pasirodymas tapo drąsia politine deklaracija – savotišku protestu, politinio pasipriešinimo carinei valdžiai aktu, kuris skelbė: mes esame, kuriame, turime savo kalbą, kultūrą ir tradicijas“, – sako parodos kuratorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. M. Lebednykaitė.
Ekspozicija Trocadéro muziejuje buvo parengta etnografiniu principu, o pagrindinę 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvos skyriaus ekspozicijos vietą užėmė atkurta „lietuviška grinčia“. Joje eksponuoti baldai, tekstilė ir šventiniais drabužiais aprengti manekenai, kurie vaizdavo tradicines piršlybas.
„Norėta atspindėti valstiečių gyvenamąją aplinką, nes būtent joje net iki XIX a. pabaigos buvo išsaugoti tradicinės gyvensenos bruožai, rodantys tautos savitumus. Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo susiformavusios muziejininkystės tradicijos, eksponatai buvo renkami tiesiog kaimuose“, – tęsia M. Lebednykaitė.
JAV lietuvių emigrantų bendruomenės, kuriai ir kilo idėja pristatyti Lietuvą pasaulinėje parodoje, pastangomis Europos šalyse ir Rytų Prūsijoje buvo įkurti Parodos organizavimo komitetai, bendravę su Lietuvos inteligentais. Nepaisant atstumų ir politinių suvaržymų, organizatoriai dirbo itin kruopščiai: ieškojo eksponatų, atliko jų atranką, rengė eksponatų sąrašus. Eksponatai į parodą buvo išgabenti slapta, kontrabandos būdu.
Lietuvių dalyvavimas 1900 m. pasaulinėje parodoje buvo pastebėtas – Lietuvos skyrius pelnė dvylika apdovanojimų. Vis dėlto svarbesnis pasiekimas buvo tai, kad dalis eksponatų po parodos buvo padovanoti Trocadéro etnografijos muziejui – vienam garsiausių ir seniausių Europoje.
Bendrystės raiška
Per 35 metus, praėjusius nuo 1900 m. parodos, Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, iš esmės pasikeitė – iškovojo nepriklausomybę ir sukūrė savo valstybę. Paryžius išliko tarptautinės kultūros centras, todėl būtent čia norėjosi prisistatyti pasauliui jau kaip savarankiškai šaliai ir formuoti savo įvaizdį.
Tai įvyko 1935-aisiais Trokadero etnografijos muziejuje surengtoje parodoje „Baltijos šalių liaudies menas“, kurioje pristatyti vertingiausi liaudies meno pavyzdžiai. Modernėjant visuomenei, senieji artefaktai traukėsi iš kasdienio gyvenimo, bet buvo išsaugoti muziejuose.
„Tai jau nebe iš kaimo atnešti buities daiktai, o atrinkti muziejiniai eksponatai, liudijantys tautos meistrystę ir išskirtinumą“, – pasakoja M. Lebednykaitė.
Paroda leido parodyti, kuo Baltijos šalys panašios ir kuo skiriasi, o kartu – pabrėžti jų vienybę. „Lietuva savo išskirtinumą pabrėžė pristatydama kryždirbystės darbus, Latvija didelį dėmesį skyrė juvelyrikai, o estai pristatė medžio dirbinius ir vestuvinius alaus bokalais. Visų trijų šalių bendrystę atspindėjo tekstilė, ypač išsiskyrė puošnios vestuvinės karūnos“, – sako muziejininkė.
Modernumo kalba
1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“ Baltijos šalys ir vėl nusprendė dalyvauti kartu bendrame paviljone ir parodyti kultūrinį ir politinį solidarumą. Lietuvai tai buvo dar viena proga pristatyti savo kultūrą tarptautinėje arenoje, tačiau šį kartą parodoje dalyvaujant ir profesionaliems menininkams.
„Rengiantis šiam pasirodymui etninė kultūra įgavo naują lygmenį, nes tapo įkvėpimo šaltiniu to meto menininkams. Taip prisistatymo pasakojime atsirado naujas dėmuo – kūrėjas, tradicija ir dialogas su praeitimi“, – atskleidžia M. Lebednykaitė.
Lietuvos ekspozicijoje keramikai, tekstilininkai, baldžiai ir kiti kūrėjai pristatė moderniai interpretuotus kūrinius, paremtus tradiciniais kaimo amatininkų pavyzdžiais. Eksponuota Liudviko Strolio, Vytauto Kazimiero Jonyno ir Jono Prapuolenio, Adomo Galdiko, Liudo Truikio ir kitų autorių kūryba.
„Labai įdomu stebėti, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė pats Lietuvos pasakojimas apie save. 1900 m. pasauliui pirmiausia reikėjo paaiškinti, kad tokia tauta apskritai egzistuoja. O tarpukariu jau galėjome kalbėti apie savo kultūros savitumą, profesionalų meną, kūrybines ambicijas. Šie trys prisistatymai labai aiškiai parodo, kaip kartu su valstybe augo ir jos pasitikėjimas savimi“, – pasakoja dr. M. Lebednykaitė.
Šiuolaikinio meno intervencijos
Vienas iš šiuo metu LNM pristatomos ekspozicijos išskirtinumų – šiuolaikinio meno intervencijos, kurias į parodos kuratorių audžiamą tankų ir daugiasluoksnį etnografijos, kultūrinės diplomatijos ir tapatybės audinį įpynė menotyrininkė, šiuolaikinių meno kūrinių intarpų parodoje kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.
Greta istorinių, etnografinių objektų lankytojai išvysta žinomų šiuolaikinio meno kūrėjų Andriaus Ermino, Lauros Garbštienės, Mortos Jonynaitės, Žilvino Landzbergo, Linos Lapelytės ir Lauros Stasiulytės kūrinius. Jie tampa savotišku tiltu tarp daugiau nei prieš šimtmetį vykusių Paryžiaus parodų ir šiandienos, kviesdami permąstyti, kaip per tą laiką pasikeitė mūsų santykis su tautine tapatybe, kultūra ir Lietuvos vieta pasaulyje.
Kas? Paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“.
Kur? LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius).
Kada? Veikia iki 2026 m. rugsėjo 13 d.
Išskirtiniai eksponatai
Vienas ryškiausių parodos akcentų – XIX a. pirmojoje pusėje pagaminta suvalkietiška „kvietkuota“ skrynia. 1900 m. Lietuva neturėjo galimybės oficialiai pristatyti savo kultūros, todėl eksponatai per Prūsiją buvo gabenami beveik kontrabandos sąlygomis. Kraitinė skrynia tapo ne tik ekspozicijos dalimi – į ją buvo sukrauti ir kiti į Prancūziją keliavę eksponatai.
Paryžiaus parodoje ši skrynia stovėjo garbingiausioje vietoje – rekonstruotoje lietuviškoje gryčioje, kurioje buvo vaizduojama piršlybų scena. Po parodos ji, kaip ir dalis kitų eksponatų, buvo padovanota Trocadéro etnografijos muziejui. Vėliau, reorganizuojant Prancūzijos muziejų rinkinius, skrynia buvo klaidingai priskirta Rusijos kolekcijoms ir daugiau kaip šimtmetį buvo laikoma dingusia.
Tik ruošiantis šiai parodai LNM tyrėjams pavyko nustatyti tikrąją jos kilmę. Marselio Europos ir Viduržemio jūros civilizacijų muziejaus (Mucem) fonduose saugotas baldas buvo atpažintas pagal išlikusias archyvines nuotraukas, dekorą ir kitus požymius.
Dar vienas išskirtinis parodos eksponatas – po daugiau kaip aštuonių dešimtmečių į Lietuvą sugrįžęs operos primadonos Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės portretas, kurį 1926 m. nutapė dailininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė.
Paveiksle A. Galaunienė vaizduojama kaip modernios Lietuvos moteris, vilkinti iš skirtingų Lietuvos regionų aprangos detalių sudarytą tautinį kostiumą. Prabangūs audiniai, gintaro papuošalai, vestuvinė karūna ir stilizuotas Lietuvos peizažas fone kūrė ne dokumentinį, o idealizuotą Lietuvos įvaizdį. Toks sprendimas nebuvo atsitiktinis – tarpukariu tautinis kostiumas tapo svarbia valstybės reprezentacijos dalimi, o tautinis paveldas buvo sąmoningai pasitelkiamas formuojant Lietuvos kultūrinį veidą tarptautinėje erdvėje. 1935 m. Paryžiuje buvo eksponuota paveiksle pavaizduota vestuvinė karūna, o po ketverių metų ir pats portretas iškeliavo į Pasaulinę parodą Niujorke. Po jos kūrinys liko JAV ir tik ruošiantis parodai „Ant Paryžiaus parodų bangos“ vėl sugrįžo į Lietuvą.
Parodoje eksponuojamos originalios suvalkietiškos kanklės, kurios buvo pristatytos 1900 m. Paryžiuje. Kankles, gautas iš kanklininko Vinco Bartuškos, parodai pateikė lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, literatūros kritikas ir publicistas Povilas Višinskis. Šis instrumentas anuomet tapo vienu iš eksponatų, liudijusių Lietuvos kultūrinį savitumą, o vėliau buvo padovanotas Trocadéro etnografijos muziejui.
Nuo liepos 21-osios iki pat parodos uždarymo rugpjūčio 2-ąją lankytojai galės pamatyti ir šių kanklių rekonstrukcijas bei Silvestro Samsono sukurtą vaizdo pasakojimą apie rekonstrukcijos procesą. „Originalus instrumentas leidžia pajusti autentišką istorijos artumą, tačiau rekonstrukcija suteikia galimybę suprasti, kaip tokie daiktai gimsta ir kokių žinių reikia norint juos atkurti tam, kad šie daiktai išliktų ateities kartoms. Mums buvo svarbu parodyti ne tik rezultatą, bet ir patį pažinimo procesą“, – sako dr. M. Lebednykaitė.
Naujausi komentarai