Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kyjivo Rusios, kuri šiandien priklauso Ukrainai ir pietų Lenkijai.
Šias išvadas mokslininkai padarė ištyrę XIII–XIV a. žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot. Civitas Ruthenica) kapinėse, Bokšto gatvėje. Analizuodami dantyse ir kauluose išlikusius anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, tyrėjai galėjo nustatyti ne tik žmonių mitybos ypatumus, bet ir įvertinti, iš kur jie galėjo būti kilę.
Tyrimas suteikia naujų žinių apie ankstyvąją Vilniaus istoriją ir rodo, kad miestas nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesinis – jame gyveno ir iš tolimiausių kraštų atvykę žmonės, su kuriais, tikėtina, plito ir krikščionybė į Lietuvą.
Migrantas iš Pietų
Iš penkiolikos ištirtų asmenų palaikų matyti, kad vyrai buvo ypač mobilūs ir, tikėtina, ne vietiniai. Ypač išsiskyrė vienas jaunas vyras (kapas Nr. 311). Cheminiai pėdsakai jo dantyse parodė, kad vaikystę jis praleido šiltesniame pietiniame regione. Jo mitybos racione buvo sorų – augalo, kuris viduramžiais buvo paplitęs rytiniuose ir pietiniuose kraštuose, bet dėl prasidėjusio atšalimo Lietuvoje buvo beveik išnykęs.
Vaikystėje šis vyras valgė daug gyvulinės kilmės baltymų, t. y. pieno produktų, mėsos ir žuvies. Tačiau vėliau jo mityba pasikeitė ir tapo panaši į vietinių Vilniaus gyventojų, o tai rodo, kad paauglystėje jis persikėlė į Vilnių ir įsiliejo į vietos stačiatikių bendruomenę. Papildomai tirti kapo Nr. 311 dantų emalio stroncio ir deguonies izotopai, kurie atspindi vaikystėje vartotą maistą ir gertą vandenį nuolatinių dantų formavimosi metu, kardinaliai išsiskyrė iš didžiosios daugumos kapinyne palaidotų žmonių emalio izotopų ir sutampa su signalu, būdingu regionams į pietus nuo Lietuvos. Toks pat izotopinis signalas buvo užfiksuotas Ostrivo XI–XII a kapinyno, esančio netoli Kyjivo, žmonių dantų emalio tyrimuose. Tyrėjai mano, kad šis vyras galėjo būti kilęs iš buvusios Kyjivo Rusios teritorijų – galbūt dabartinės Ukrainos arba Pietų Lenkijos.
Vienas iš Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovų, LII mokslininkas dr. Rytis Jonaitis teigia, kad archeologai jau anksčiau numanė miesto bendruomenėje buvus migrantų iš rusėnų žemių. Dabar tai patvirtina izotopų duomenys – bent dalis čia palaidotų žmonių tikrai buvo atvykę iš tolimų, už Lietuvos ribų esančių regionų.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos. Tikėtina, kad kartu su iš ortodoksų žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, kurią perėmė vietinės moterys.
Miesto kilmės atodangos
Sostinės Bokšto gatvės kapinės – viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų pagoniškoje Lietuvoje. XIII–XIV a. Lietuva dar buvo oficialiai pagoniška, tačiau šiose kapinėse palaidoti žmonės laikėsi stačiatikių krikščionių laidojimo tradicijų.
Jose rasti archeologiniai radiniai – bizantiško stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Biologiniai duomenys patvirtina, kad migracija prisidėjo prie ankstyviausių Vilniaus krikščionių bendruomenių formavimosi.
Tai leidžia manyti, kad tuometę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos.
Šio mokslinio tyrimo pagrindinė autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė teigia, kad žmonių palaikų tyrimai leidžia suprasti jų migracijas, mitybą ir socialinius ryšius daug tiksliau, nei vien archeologiniai radiniai.
„Sujungę antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo tarpsniais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą bei migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio bei ekonominio centro kriterijus“, – sako mokslininkė.
LII mokslo darbuotoja, ilgalaikių archeologinių tyrimų Bokšto gatvės kapinėse viena iš vadovių dr. Irma Kaplūnaitė pabrėžia, kad archeologija ir chemija viena kitą papildo ypač gerai. „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne ir kaip vyko daugiakultūrio ir daugiakonfesinio miesto formavimosi procesai.“
Kas skatino migruoti?
Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje. Pasak mokslininkų, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių: politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti XIV a. viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi juodosios mirties (maro) pandemija.
VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pabrėžia: „Šiaurinės Europos teritorijos buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, tarp kurių pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Tyrimą atliko VU ir LII mokslininkai, bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu.
(be temos)
(be temos)