Plotai didėja
Nors vynuogės, atrodytų, yra šiltųjų kraštų augalai, jos tampa vis populiaresnės tarp Lietuvos augintojų. Naujausia statistika rodo, kad vynuogynai dabar Lietuvoje užima maždaug 50–60 ha, tačiau manoma, kad tikrasis jų plotas yra gerokai didesnis – savo plotų neregistruoja ypač mažesnieji augintojai, kurių vynuogynai užima vos 20–30 a. Vidutinio komercinio vynuogyno plotas Lietuvoje siekia 1,5–2 ha. Paprastai tai ūkiai, auginantys vynuoges, skirtas vyno gamybai. Valstybė remia investicijas, reikalingas vynuogėms auginti, derliui nuimti, saugoti ir tvarkyti, taip pat investicijas į vynuogių perdirbimą ir vyno gamybos infrastruktūrą.
Lietuvos vynuogininkų asociacijos (LVA) prezidentas Evaldas Mikalajūnas sako, kad nuo 2010 m. vynuogių ūkių ėmė daugėti ne procentais, o kartais. Vis dėlto tikslios statistikos asociacija neturi, nes ją pasiekia ne visa informacija, ne visi augintojai registruojasi.
Šiuo metu asociacija bando išspręsti ir netikėtai iškilusias teisines problemas dėl ūkinių patalpų pripažinimo gamybinėmis. „Tiesiog teisės aktai jau neatspindi realios vynininkystės situacijos Lietuvoje, tad kai ką juose reikėtų pakeisti, – sako E. Mikalajūnas. – Dabar ūkinėse patalpose negalime gaminti alkoholinio produkto – vyno, nes pagal teisės aktus turi būti gamybinės patalpos. O mūsų ūkiniai pastatai jau dabar stovi pačiuose vynuogynuose ar šalia jų, o statant ir įrengiant naujus pastatus atsirastų daugiau problemų, kad ir dėl žemės paskirties, nes jų bet kur nepastatysi. Todėl asociacijoje sudarėme darbo grupę, prašysime, kad mūsų veiklai būtų taikoma išimtis ir žemės ūkio produktus būtų leidžiama perdirbti ūkiniame pastate. Tokios iš pažiūros smulkmenos tolina nacionalinio produkto atėjimą į rinką. Tiesa, jau yra ūkių, atitinkančių šių teisės aktų reikalavimus, tačiau jų labai nedaug. Nemanau, kad čia kalta biurokratija, tiesiog pati vynininkystė yra naujesnė už teisės aktus. Anksčiau įsivaizduodavome, kad su vynuogėmis galima elgtis kaip su obuoliais – nuimti derlių ir vežti jį į gamybines patalpas, bet čia ne obuoliai, čia – vynuogės, o ūkiai užima vos 40–50 a, tad patogiau gamybinę veiklą vykdyti vietoje.“
Daugiausia augina vyninių
Paties LVA prezidento E. Mikalajūno „Mikalajūnų šeimos“ ekologinis vynuogynas, įkurtas Karklėje (Klaipėdos r.), užima 1,3 ha. Tai stambus šio profilio ūkis, juolab kad jis ekologinis.
„Uogų ir šiemet bus, nors ir sunkesni metai, – sako E. Mikalajūnas. – Šiuos metus būtų galima pavadinti atauginimo metais klasikinėms veislėms. Derančios šakos nušalo. Hibridinių veislių, pvz., amerikiečių išvestų specialiai šaltesniam klimatui, šios žiemos šalčiai nepaveikė – jos derės, uogų bus, net jei kiek pumpurų pašalo.“
Stambesnių Lietuvos vynuogynų augintojai daugiausia renkasi vynines veisles, kiti – desertines. Yra nemažai entuziastų, kurie desertines vynuoges augina šiltnamiuose. Vyninės daugiausia auginamos atviruose plotuose, šios uogos aromatingesnės, labiau tinka vynui gaminti, tačiau jas galima ir valgyti. Yra ir tarpinių veislių – tarp vyninių ir desertinių, jų uogose daug cukraus, todėl jos saldžios, skanios.
„Mes Lietuvoje jau tam tikra prasme įsibėgėjame šiame versle, bet vis dėlto kol kas, sakyčiau, esame veislių atrankos etape, – sako LVA prezidentas. – Lietuva, kad ir nedidelė, tačiau klimatas regionuose skiriasi. Todėl reikia suprasti, kad veislės, kurios auga pajūryje, netiks pietiniam regionui ir t. t. Yra standartas, bet norisi daugiau įvairovės, tad tenka eksperimentuoti. Beveik visi ūkiai yra eksperimentiniai. Pajūryje derlius vėluoja dviem savaitėmis, nes pas mus vėsiau. Mes dar tik laukiame derliaus, o Lietuvos centre jau uogas skina.“
Pats darbymetis
E. Mikalajūnas pokalbiui nutraukė darbus vynuogyne. O kokie dabar tie darbai, jeigu uogų dar nėra? „Yra nuolatinė kova su žolėmis, ravi ir ravi, o pabaigos nesimato, – aiškina pašnekovas. – Po nedidelį plotą kasdien, ir su ravėtuvu, ir rankomis. Nuolatinis darbas visą sezoną – ravėjimas. Ypač ekologiniame ūkyje. Dar ir vieną kitą lapą pašaliname, kad uogos gautų daugiau saulės ir oro. Prie vielų pritvirtiname naujas šakeles. Užsienyje šie procesai jau mechanizuoti, bet Lietuvoje to dar nėra. Įsivaizduokite: 2 tūkst. vynmedžių, prie kiekvieno reikia pritvirtinti po 10–15 šakelių – tai kiek iš viso susidaro? Paskui šakelės perauga vielas, linksta į šoną, todėl jas genime.“
Kada bus galima valgyti?
„Pas mus viena veislė jau dažosi. Pirmosios sunoks baltosios – apie rugsėjį. Raudonosios sunoks apie rugsėjo vidurį, tačiau dėl orų jų gali tekti laukti ir iki spalio vidurio – raudonosioms reikia daugiau laiko“, – aiškina E. Mikalajūnas. Jis pažada, kad vynuogių mėgėjai lietuviškų uogų prekyvietėse galės ieškoti jau rugsėjį.
Vynuoges šiltnamiuose auginantys ūkininkai jau prekiauja, o kai kurie gal net viską išpardavė. „Šiltnamiuose užaugintos desertinės uogos yra nuostabios. Sunoksta jau liepos pabaigoje. Kai kurie pirkėjai turguje net nelabai tiki, kad tai lietuviškos uogos, nes jos daug saldesnės ir didesnės už atvežtines. Sako: ką čia šneki, meluoji. O tai tikrai pas mus užaugintos, labai šviežios, nes dažniausiai ant prekystalio patenka tiesiai iš šiltnamio, ką tik nuskintos, niekuo nenupurkštos, – pasakoja Karklės vynuogių augintojas.
Pasirinko pajūrį
Tiek pats E. Mikalajūnas, tiek jo žmona Aušra yra teisininkai. Abu – miestiečiai, dabar dirbantys savo vynuogyne Karklėje. Gyvena Palangoje.
Evaldas gimė, užaugo, mokėsi ir kelerius metus dirbo Kaune. Jo žmona – palangiškė. Šiuo metu abu dar ir Mykolo Romerio universiteto doktorantai. Evaldas pagal individualią veiklą teikia ir teisines paslaugas. Kaip viską spėja, kai laukia darbai 1,3 ha ekologiniame vynuogyne? „Būna ramesnis sezonas po įtempto darbymečio, žiemą, kai atsiranda laiko“, – sako LVA prezidentas, akivaizdžiai nemėgstantis sėdėti be darbų.
Pajūrį savo vynuogynui šeima pasirinko sąmoningai. Norėjo prie jūros, norėjo sukurti pajūrio charakterio vynuogyną ir pajūrio vyną. Taip, čia specifinis klimatas, vakarinė vėsa, vėjai, nuolatiniai rūkai. Tiesa, pradžioje dar bandė važinėti iš Kauno į pajūrį, tačiau ilgainiui suprato, kad nieko iš to nebus – reikia čia gyventi, būti kiekvieną dieną, viską matyti, skaičiuoti. O kur dar ekologinio ūkio iššūkiai!
Šiuos metus būtų galima pavadinti atauginimo metais klasikinėms veislėms. Derančios šakos nušalo. Hibridinių veislių šios žiemos šalčiai nepaveikė – jos derės, uogų bus.
„Turint ne didesnį kaip 10 a vynuogyną dar galima ir pavažinėti, galima viską spėti savaitgaliais, bet ne turint didesnį plotą“, – sako Evaldas. Tiesa, nors jis ir miestietis, žemės darbai jam nėra visiška naujiena. Augo privačiame name Kauno Žaliakalnyje, tad kieme tekdavo padirbėti, o vasarą pas senelius Šakių rajone net morkas su seneliu sėdavo. „Anksčiau kitaip buvo suprantamas kiemas, – sako vynuogių augintojas. – Dabar kad pievutė būtų lygi, graži, kad koks lapas nenukristų ant jos... Anksčiau kieme ir vaismedžių būdavo, ir daržovių.“
Ar sunku užauginti?
Jei žmogus tiesiog nori kieme pasisodinti vynuogę, ar bus sunku ją prižiūrėti? „Reikia su kuo nors pasitarti. Blogiausia, kai vynuogę tiesiog pasisodina ir laukia derliaus. Jai reikia priežiūros, – aiškina augintojas. – Jau sodinant reikėtų pagalvoti, ko reikės. Pvz., kiek teks pirkti vielos. Mūsų vynuogyne ištampyta 30 km vielos. Reikia skaičiuoti, kiek reikės atramų, apgalvoti, kaip pasodinti, kad tarpuose pravažiuotų technika, nebent visus darbus darysite rankomis, kaip ravėsite, kaip purkšite. Neužtenka pasodinti. Pasitarti visada sveika. Informacijos galima rasti internete, gali padėti ir DI, tačiau geriausia viską pamatyti gyvai.“
Vynuogynas turi romantikos, bet vynuogių augintojas vis dėlto pirmiausia yra ūkininkas, tad nebus vien tik romantika.
„Mikalajūnų šeimos“ vynuogynas dalį nuskintų uogų panaudoja vyno gamybai, bet didžioji dalis kol kas yra parduodama. Ūkio šeimininkas sako, kad uogos iš jų ūkio neišvažiuoja – nuperkamos tiesiai iš vynuogyno. Atvažiavę pirkėjai patys jų prisiskina. Klientų daug, nes pasiūla Lietuvoje kol kas yra per maža. Atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių paeksperimentuoti gaminant vyną savo reikmėms.
Skanauja ir paukščiai
Bene didžiausia Karklės vynuogyno problema – paukščiai, kuriems uogos taip pat labai patinka. Net lapės ir kiškiai ateina uogauti arba bent žievės pagraužti. „Nuo paukščių dengiame tinklais arba skubame nuskinti, kol jie nepasirodė, – pasakoja pašnekovas. – Didžiausi priešai – paukščiai. Jeigu uogų nenuskini, kol paukščiai nepasirodė, o jiems pasirodžius vynuogyno neuždengi tinklais, jie nulesa visas uogas. Ne visur Lietuvoje ši problema aktuali, tačiau šiame krašte paukščiai aktyvūs. Laukai aplink tušti, nukulti, o čia žalias saldus plotas.“
Žiemai vynmedžius kai kada pridengia nuo šalčio, o kai kada jie lieka nepridengti. „Kartais rizikuoji, nes vėlyvą rudenį jau būni tiek pavargęs, kad nelabai norisi papildomai dirbti. Žinoma, jei viską uždengi, derlius garantuotas“, – atvirauja Evaldas.
Atostogos mieste
Ar miestietis nesigaili palikęs miestą, ar jo nepasiilgsta? Ar nesunku nuolat taip įtemptai dirbti? „Manau, kad kiekvienas miestietis, atvažiavęs gyventi į kaimą, turi praeiti tam tikrus etapus, – pasakoja E. Mikalajūnas. – Gal ne kiekvienas pasisako, bet kiekvienas juos praeina ir kelia sau klausimus: gal bus per sunku, gal nepasiseks, gal ne mano – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Jeigu pereini tuos etapus, tada supranti, ar tau tinka, ar ne, ir ar nori tęsti tą avantiūrą. Tas virsmas nėra paprastas. Reikia įprasti, priprasti prie žemės. Mano atveju pasiteisino, man patinka ryšys su gamta. Tačiau... nuostabiai jaučiuosi mieste. Koks malonumas miesto kavinėje prie staliuko susitikti su draugais. Yra posakis: atostogos kaime, o man – atostogos mieste.“
Evaldo ir Aušros ūkyje auga ne tik vynuogės, bet ir obelys, slyvos, kriaušės. Patvoriai pilni natūraliai augančių žemuogių. Su daržu šeima neskuba, nes tam nebūtų laiko. Tačiau ilgainiui planuojamas ir šiltnamis pomidorams bei agurkams auginti.
Vynuogyno darbus šeima stengiasi atlikti pati, tik derliui nuimti į talką kviečiasi draugus ir gimines. Darbuotojų nesamdo, o ir pasamdžius juos pirmiausia reikėtų apmokyti, o tai užtruktų beveik metus. Užsienyje vynuogininkystės ir vyno gamybos specialistai rengiami mokymo įstaigose, siūlomos ir vyno vadybos bakalauro studijos.
E. Mikalajūnas pasvarsto ir apie ūkinius gyvulius vynuogyne, pripažįsta, kad nauda būtų didelė: vištų mėšlas būtų naudingas augalams, antys bėgikės rinktų šliužus, o karvė irgi būtų ne pro šalį. Tačiau gyvuliai ūkyje labai pririša, tad kol kas rimtai tokios galimybės nesvarsto.
Iššalo dideli plotai
Kalvarijoje (Marijampolės sav.) gyvenanti Daiva Macijauskaitė jau seniai garsėja kaip kardelių kolekcininkė, tačiau nemažus plotus skyrė ir arbūzams bei vynuogėms. Deja, po šaltos šių metų žiemos nušalo beveik visų vynmedžių žiediniai pumpurai, o kai kurie vynmedžiai iššalo visiškai. „Dabar vynuogės jau atsigauna, bet labai sunkiai. Akivaizdu, kad užtruks, kol vėl skinsime derlių. Šiemet jo tikrai nebus, – sako sodininkė. – Net šiltnamyje mano vynuogės pašalo, vos vos atsigavo po šalnų.“ D. Macijauskaitė kai kurių veislių vynuogių, kaip pati sako, savo malonumui yra pasisodinusi šiltnamyje, nes lauke jos neauga. Net šiltnamyje jas reikia dengti, tačiau šiemet ir jos iššalo.
D. Macijauskaitei jau trečius metus nepavyksta užauginti arbūzų. „Neužauga, – nusivylusi kalvarijietė. – Šiemet, kaip ir kasmet, bandžiau pasodinti šimtą daigų, gyvi liko penki. Pasodinus daigus, įsimetė puvinys ir juos išnaikino, nepadėjo net purškimai. Anksčiau užaugdavo puikiausiai.“
Šią žiemą iššalo ir buksmedžiai, ožekšniai, kiti dekoratyviniai augalai. Visiškai iššalo trešnės, gerokai apšalo šilauogės. Atspariausi pasirodė spygliuočiai ir tujos.
Iš kur atsiranda sodininkų entuziazmas po tokių nesėkmių? „Papyksti, papyksti, pažadi sau daugiau niekada nieko neauginti, nesodinti ir vėl kiši į žemę sodinukus, ir vėl augini“, – juokiasi D. Macijauskaitė. Ir taip jau daugiau nei 20 metų.
Reikia konsultuotis
Vynuogėms reikalinga priežiūra. Vynmedžius puola įvairiausios ligos, nuo paukščių juos tenka dengti tinklais, reikia ir genėti. Saldžiąsias uogas D. Macijauskaitė daugiausia sunaudodavo vyno gamybai, jomis aprūpindavo, kaip pati sako, draugus ir gimines, o parduodavo dažniausiai daigus. Dabar moters stichija – kardeliai. Šių gražuolių ji turi 230 rūšių, šiemet pasodino 5 tūkst. svogūnėlių. Žinoma, ir šioms gėlėms klimatas ne visada palankus. „Kardeliams, kaip turbūt ir visiems augalams, blogiausia yra gausus lietus, o po jo užkaitinanti saulė, – aiškina kardelių augintoja. – Tai labai blogas derinys – dėl jo augalai labai greitai suserga.“
Vis dėlto ji pataria visiems, kurie turi galimybę ir bent kiek žemės, nebijoti pasisodinti vynuogių. „Bent dešimties vynmedžių užtektų net ir gausiai šeimai aprūpinti uogomis, – įsitikinusi D. Macijauskaitė. – O tiek vynmedžių tikrai įmanoma prižiūrėti, tik pasiryžus juos auginti vertėtų pasikonsultuoti su vynuogių auginimo specialistais, pasimokyti genėti, pažiūrėti mokomųjų vaizdo įrašų internete.“
Naujausi komentarai