Abejonės dėl drausmės
Pasak banko „Artea“ vyriausiosios ekonomistės Indrės Genytės-Pikčienės, XXI Vyriausybės programa labai gausi siekių ir pažadų, ypač įvertinus tiek likusio kadencijos laiko, tiek biudžetinius apribojimus. „Galbūt jau kitąmet prasidėsiantis rinkimų ciklas diktuoja, kad programoje gausu fiskalinę įkrovą turinčių socialinių pažadų, kuriems finansavimo šaltinių lėšų akivaizdžiai nepakanka. Tai didina fiskalinės drausmės pažeidimų, netvaraus skolos augimo rizikas“, – atkreipia dėmesį ji.
Naujasis ministrų kabinetas ketina didinti išmokas vaikams, sparčiau indeksuoti senatvės pensijas, didinti šalpos pensijas – apskritai stiprinti visą socialinės paramos sistemą.
Neseniai jau buvo padidintos įvairios išmokos, todėl, I. Genytės-Pikčienės vertinimu, tokia papildoma socialinė fiskalinė ekspansinė politika šiuo metu išties rizikinga: „Biudžeto išlaidos jau šiemet horizontaliai sparčiai auga visose srityse, nepaisant, kad pasiekėme aukštai iškeltą išlaidų gynybai kartelę. Tai netvaru, nes jau stipriai didiname skolą.“
„Nuolatinių įsipareigojimų gyventojams didinimas turėtų būti grindžiamas ilgalaikiais finansavimo šaltiniais ir atsižvelgiama į gyventojų senėjimą ir kitus ateities įsipareigojimus, kuriems privalu kaupti atsargas. Socialinės paramos stiprinimas yra pagrįstas, kai jis tikslingas, orientuotas į labiausiai pažeidžiamus gyventojus ir suderintas su vidutinio laikotarpio fiskaliniu tvarumu. Priešingu atveju didėja biudžeto deficito, netvaraus skolos augimo ir perteklinio infliacinio spaudimo rizikos“, – aiškina ekonomistė.
Ji pabrėžia, kad Lietuva – maža ir atvira ekonomika, kurios finansinis ir makroekonominis stabilumas remiasi į subalansuoto, tvaraus ir ilgalaikio augimo pamatus. „Juos sudaro sveiko einamosios sąskaitos balanso, atsakingo privačių finansų valdymo, fiskalinės drausmės, žemų viešojo sektoriaus skolų ir taiklios kontraciklinės politikos, puoselėjamų konkurencinių pranašumų kertiniai akmenys. 2009 m. Didžiosios recesijos skaudi patirtis primena, kad privalu nuo šių bėgių nenukrypti“, – tvirtina I. Genytė-Pikčienė.
Prieštaraujantys vienas kitam teiginiai
Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas dr. Algirdas Bartkus prisipažįsta, kad, skaitant Vyriausybės programą, pirmiausia jam kilo klausimų, koks yra Vyriausybės veiklos epicentras ir koks ilgalaikis tikslas, nes valstybė turi siekti aukštesnių tikslų. Ekonomisto įsitikinimu, dabartinė epocha ypatinga, nes pasaulis susiduria su didelėmis problemomis, kurios susijusios su klimatu, tarša, visuomenės sveikata. Visa tai veda prie XXI a. ekonomikos stuburo.
„Jeigu pažiūrėtume į didžiąsias pasaulio valstybes, kurios duoda toną, jos gyvena sveikatos, pesticidų, ekologijos, aplinkosaugos, taršos, tvarumo, biologinės rūšių įvairovės temomis. Dažniausiai kalbama apie labai konkrečius darbus“, – sako dr. A. Bartkus.
Būtent todėl jis XXI Vyriausybės programą pradėjo skaityti nuo paskutinių skyrių, kurie buvo skirti miškams, taršai, aplinkosaugai ir kitiems klausimams. Ten ekonomistas įžvelgė daug nesusipratimų.
„Rašoma, kad bus sukurtos prevencinės programos, skirtos pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, vaikams, pensinio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis apsisaugoti nuo oro taršos poveikio. Oro tarša visus veikia vienodai: ar esi vaikas, ar pensinio amžiaus, ar dirbantis žmogus. Kitaip sakant, jeigu jau imatės gerinti oro kokybę, tai ją pagerinsite ne tik vaikams ir pensinio amžiaus žmonėms. Skaitai ir nejučia pradeda darytis juokinga“, – atvirauja dr. A. Bartkus.
Kalbant apie taršą, programoje dažnai minimi žodžiai ir frazės „matuosime“, „vertinsime“, „nustatysime oro taršos šaltinius“ ir t. t. „Oro taršos šaltiniai, pvz., transportas, žmogaus veikla, žemės ūkis, yra seniai žinomi, bet vėl ketinama juos tarsi iš naujo nustatyti ir stebėti. Tačiau nekalbama apie priežasčių pašalinimą. Pvz., programa galėtų siūlyti mažinti oro taršą didinant pėstiesiems skirtas erdves, bet mažinant transporto priemonėms skirtas erdves, kuriant žemų emisijų zonas, dideles automobilių stovėjimo aikšteles prieš įvažiavimo kelius į miestų centrus ir pan.“, – dėsto ekonomistas.
Jis pasigedo miestams planuoti aktualių detalių, o kalbant apie kaimiškas teritorijas – pesticidų ribojimo, kuris taip pat prisidėtų prie geresnės oro kokybės, akcentų. „Čia reikėtų kalbėti apie draudimus, įvairius ribojimus, bet tai, žinoma, turėtų įtakos daliai mūsų gyventojų, o tai tarp žmonių, kurie neturi kitos alternatyvos, būtų suprasta kaip nepopuliarūs siūlymai“, – supranta dr. A. Bartkus.
„Vyriausybės programos, kuri skirta žemės ūkiui, dalyje rasime tokių žodžių kaip „intensyvumas“, „efektyvumas“, „gyvulininkystės apimčių didinimas“. Tai klasikinė produktyvumo programa, kuri nubloškia į dešimtąjį dešimtmetį ir kiek vėlesnį periodą iki finansinės krizės 2008 m.“, – teigia ekonomistas.
Tačiau Europos siekis veikiausiai yra priešingas – pervesti žemės ūkį į naują struktūrinę paradigmą, naudoti mažiau pesticidų, nes tai saugo ir nuo onkologinių ligų, prisideda prie geresnės visuomenės sveikatos.
„Programoje rašoma: „Skatinsime ekologinių ūkių užaugintos produkcijos vartojimą.“ Jeigu Vokietijos Bundestage arba Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje kas nors atneštų tokį dokumentą, kuriame būtų taip parašyta, politikai jo nepriimtų vien dėl šio sakinio. Ar mūsų tikslas turėti didesnį procentą ekologinių ūkių, ar reklamuoti ekologinę produkciją? – klausimą kelia dr. A. Bartkus. – Programoje turi būti daugiau konkrečių darbų, ne tik gražių žodžių.“
„Arba – „mūsų tikslas yra didinti ir skatinti gyvulininkystės plėtrą Lietuvoje“. Tačiau išsivysčiusiame pasaulyje ji nedidinama: arba ji yra stabilizuojama, arba ją siekiama šiek tiek mažinti, – atkreipia dėmesį ekonomistas. – Pasaulyje kalbama apie tai, kad mėsą vartotume atsakingiau, labiau tausotume aplinką, savo sveikatą, nes kas dieną žmogui net ir nereikia jos vartoti.“
Jis programoje įžvelgia ir vienas kitam prieštaraujančių teiginių. „Vyriausybė ketina įpareigoti pramonės įmones diegti modernias taršos mažinimo technologijas. Tačiau programoje turėtų būti formuluojama kitaip, pvz., „sugriežtinsime sieros dioksidų normas, ribosime amoniako, pesticidų naudojimą, gyvulininkystės plėtrą“. Dažniausiai Vyriausybė neužsiima taršos technologijomis – ji nustato normas, kurias pramonės įmonės turi atitikti ir tada pačios įmonės renkasi visas emisijas mažinančias technologijas“, – pabrėžia ekonomistas.
„Vyriausybė nori padidinti finansavimą regioninėms aplinkosaugos valdyboms. Tai, kad padidinsime finansavimą regioninėms aplinkosaugos valdyboms, nekeis visų teršėjų elgsenos. Kaip didesnių finansų teikimas regioninei aplinkosaugos valdybai nulems tai, kad įmonė mažiau terš? Įmonė mažiau terš, jeigu jūs pakoreguosite normas“, – įsitkinęs jis.
Didelis skyrius programoje skirtas ir Lietuvos miškams. „Viena vertus, Vyriausybė nori atkurti juos, ir tai yra gerai, bet paraleliai rašoma, kad nori ir daugiau darbo vietų medienos apdirbimo pramonėje, o tai reiškia daugiau kertamos medienos. Kaip tokie dalykai gali būti suderinami?“ – stebisi ekonomistas.
Finansų ministrui teks itin svarbi užduotis: suvaldyti priešrinkimines politines ambicijas ir saugiai sutalpinti biudžeto išlaidas į fiskalinės drausmės rėmus.
Primena Sopranus
Skaitydamas XXI Vyriausybės programą dr. A. Bartkus įsivaizdavo, kas galėjo ją parašyti, ir jam prieš akis iškilo du personažai iš legendinio amerikiečių serialo „Sopranai“: pagrindinis veikėjas Tonis Soprano ir nusikalstamos grupuotės raštingiausias ir politkorektiškiausias narys Silvio Dante.
„Tonis Soprano buvo mafijos veikėjas, bet visą savo veiklą maskavo aplinkosaugos veikla – turėjo atliekų tvarkymo verslą, per tą įmonę jis plaudavo pinigus, – primena dr. A. Bartkus. – Jeigu Toniui Soprano reikėtų parengti aplinkosaugos planą Naujojo Džersio valstijai, kurioje vyksta visas serialo veiksmas, jis pasikviestų Silvio Dantę, jie nueitų į savo striptizo klubo galinį kambarį, kuriame visada sėdi, lošia kortomis ir rūko cigarus, ir pradėtų rašyti tokį tekstą kaip XXI Vyriausybės programa. Tonis nurodytų Silvio į programą įdėti daug gražių žodžių, bet kartu nepamiršti, kad ir verslas po tos programos turi gerai sektis.“
Ekonomisto dėmesį patraukė ir naujosios Vyriausybės programoje žiedinei ekonomikai skirtas skyrelis. „Rašoma: „Plėtosime žiedinės ekonomikos produktų ir technologijų eksportą.“ Tačiau žiedinė ekonomika nėra ekonomikos sektorius, šaka, tai yra gamybos ir logistikos ciklas, kurio esmė, kad produktai tarnautų ilgiau ir jie būtų taisomi, atnaujinami, o ne išmetami į šiukšlyną, – aiškina dr. A. Bartkus. – Kitaip tariant, žiedinė ekonomika implikuoja tai, kad mūsų sąvartynų lygis turi būti mažesnis. Tačiau programoje parašyta, kad jie nori daugiau atliekų perdirbti. Ar mes norime žiedinės ekonomikos su mažiau šiukšlių, ar norime surinkti daugiau šiukšlių?“
„Man tai nėra XXI a., kurio vieną ketvirtį jau nugyvenome, programa, – išvadą daro jis. – Neįsivaizduoju, kad toks dokumentas būtų svarstomas nei Bundestage, nei Nacionalinėje Asamblėjoje. Tiek vokiečiai, tiek prancūzai jį atmestų kaip tikrai neparuoštą, su daugybe vidinių prieštaravimų, neatliepiantį XXI a. realijų dokumentą. Tik prancūzai pridėtų poetinių žodžių, o vokiečiai tai padarytų labai sausa maniera.“
„Jeigu mes prisimintume Charles’į de Gaulle’į, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo vienas ryškiausių politikų Europoje, jam visada reikėjo valstybės idėjos. Prancūzija apskritai turi filosofinę valstybės tradiciją, jiems biurokratinės priemonės skirtos tikslams pasiekti. Pas mus didysis tikslas galėtų vesti prie žemės ūkio transformacijos, kad miestai būtų žalesni, ekologiškesni, tvaresni“, – teigia gilesnių XXI Vyriausybės veiklos idėjų pasigedęs dr. A. Bartkus.
Kainų valdymas
Nuo idėjų filosofijos verta persikelti ir prie kur kas kasdieniškesnio lygmens – kainų. Naujoji Vyriausybė žada mažinti jų augimo poveikį gyventojams, didinant žmonių perkamąją galią, t. y. nuosekliai didinant viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimus.
I. Genytė-Pikčienė sutinka, kad sparčiau už kainas kylantys atlyginimai padeda išsaugoti ir net stiprinti perkamąją galią, tačiau ekonominės politikos galimybės čia nėra beribės ir tai turi būti daroma tvariai. „Viena vertus, spartus viešojo sektoriaus atlyginimų didinimas atsiremia į tuos pačius biudžeto apribojimus ir fiskalinės drausmės pažeidimo rizikas. Kita vertus, itin spartus darbo užmokesčio, taigi ir darbo sąnaudų, augimas pats savaime yra ir aukštesnės infliacijos vartotojams šaltinis“, – teigia ji.
„Dėl šios priežasties Lietuvoje jau kurį laiką stebime chroniškai aukštą paslaugų infliaciją – paslaugų sąnaudų struktūroje darbo kaštai sudaro itin reikšmingą dalį, tad atlyginimų augimas stimuliuoja paslaugų kainų didėjimą. Be to, nuolat sparčiai augantys darbo kaštai gali tapti nemenku iššūkiu tiek vietos verslui, ypač regionuose, tiek užsienio investuotojams, nes tai veikia jų konkurencingumą. Vien atlyginimų didinimas kainų augimo problemos neišsprendžia – ilgalaikėje perspektyvoje būtina kartu didinti našumą, skatinti konkurenciją ir investicijas“, – pabrėžia ekonomistė.
Anot paskirtojo premjero Mindaugo Sinkevičiaus, kartu planuojama imtis aktyvesnės kainų politikos, stiprinti maisto produktų kainų stebėseną, reikalauti aktyvesnės rinkos priežiūros institucijų veiklos. Jau turime Maisto tarybą ir kainoms efekto ji iki šiol neturėjo, o ir turėti negalėjo, nes jos esminis tikslas ir yra stebėsena.
Anot I. Genytės-Pikčienės, Lietuva – maža ir itin atvira ekonomika, labai priklausoma nuo pasaulinių žaliavų ir tarpinio vartojimo produkcijos rinkų situacijos, todėl pasaulines kainų tendencijas paprastai importuojame. „Sekli vidaus rinka ir ribota erdvė masto ekonomijai taip pat turi įtakos kainų tendencijoms. Šių procesų poveikių vartojimo kainų infliacijai efektyviai kontroliuoti neišeina. 2022–2023 m. infliacijos šoko, Vengrijos ir Lenkijos bandymų kontroliuoti kainas patirtis rodo, kad tokios pastangos paprastai ir daug kainuoja biudžetui, ir poveikis pasiklysta kažkur pakeliui, o aukštos infliacijos laikotarpiai užsitęsia“, – sako ji.
„Aktyvi ir efektyvi kainų politika šiandien pirmiausia reikštų ne administracinį kainų reguliavimą, o konkurencijos stiprinimą ir kliūčių mažinimą: didesnį kainų skaidrumą, konkurencijos užtikrinimą ir aktyvią prieškartelinę priežiūrą, administracinės ir reguliacinės naštos verslui mažinimą bei priemones, kurios leistų didinti pasiūlą ir įvairovę, – aiškina ekonomistė. – Tiesioginės kainų kontrolės priemonės paprastai taikytinos tik išskirtinėmis aplinkybėmis, nes ilgainiui jos gali sukelti prekių trūkumą ir iškraipyti rinką. Taiklesnės priemonės kainų šokų akivaizdoje – taikli ir tikslinga parama pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms, užuot mėginus dirbtinai mažinti kainas visiems.“
Skaitydamas XXI Vyriausybės programą dr. A. Bartkus įsivaizdavo, kas galėjo ją parašyti, ir jam prieš akis iškilo du personažai iš serialo „Sopranai“: Tonis Soprano ir Silvio Dante.
Ekonomikos skiltis – tuščia?
Dr. A. Bartkus grįžta prie atlyginimų kilimo pažadų. Pasak jo, atlyginimus augina ne kas kita, o ekonomikos kilimas, – kitaip į biudžetą paprasčiausiai nebus surinkta mokestinių pajamų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams auginti. Privačiame sektoriuje yra analogiška padėtis: jeigu įmonės neaugs, nerealizuos daugiau produkcijos, neuždirbs lėšų, kurias galėtų panaudoti darbuotojų nominalioms algoms didinti.
„Jei kalbame apie perkamosios galios didinimą, turime kalbėti apie ekonomikos augimą, nes tai sukelia pagrindą atlyginimams augti, – konstatuoja ekonomistas. – Vyriausybės programoje ekonomikos dalis iš viso yra tuščia. Ekonominė programa čia susiveda į garantuojamą investicijų proveržį. Kaip tai bus garantuojama? Vyriausybė sako, kad steigs laisvąsias ekonomines zonas, konsoliduos sklypus ir pan. Man tai primena Algirdą Brazauską, bet mes ne 1990 m. gyvename. Ši partija užstrigo laike.“
„Duosime sklypą, ateis intvestuotojas… Investuotojas ateina tada, kai yra darbo jėgos. Apie darbo jėgą programoje buvo tik du punktai: dėl jos kvalifikacijos kėlimo, darbo neturinčių asmenų perkvalifikavimo. Tai prasmingos priemonės, nes tai susiję su pagrindiniu Lietuvos turtu, t. y. žmonėmis ir jų darbo kokybe“, – teigia dr. A. Bartkus.
„Investuok Lietuvoje“ vadovas Elijus Čivilis naujienų agentūrai BNS prisipažino, kad pasigedo ambicingesnės Vyriausybės programos, kurioje iš esmės būtų suformuoti Lietuvos produktyvumo kėlimo kompleksiniai įrankiai. Dr. A. Bartkus mano, kad E. Čivilis visiškai teisingai diagnozavo problemą. „Tikrai taip, investicijų trauka turi prasidėti nuo produktyvumo, nuo darbo jėgos kokybės, tada tu natūraliai atsiremi į švietimo sistemą. Apie ką kalba europiečiai? Jie kalba apie pramonės konkurencingumą, našumą, švietimą, sveikatą, aplinkosaugą, žemės ūkio transformaciją. Jei Ch. de Gaulle’is būtų gyvas, tik po tokia programa pasirašytų“, – neabejoja ekonomistas.
Ištrauks iš šešėlio?
Ties finansų politika naujosios Vyriausybės programoje pažymima, kad daugiau dėmesio bus skiriama lėšoms iš šešėlio ištraukti ir bus kliaujamasi ekonomikos augimu.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, kovos su šešėliu ir su pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimo atotrūkiu ir jo mažinimo tikslai nenauji. „Jie nuolat figūruoja kone kiekvienos Vyriausybės programoje, nes šešėlinės ekonomikos problema, nepaisant pastangų, išlieka labai opi. Europos Komisijos Socialinių ir ekonominių tyrimų centro duomenimis, Lietuva išlieka viena didžiausią PVM atotrūkį turinčių ES narių, o paskutinis 2023 m. tyrimas rodo, kad santykinis Lietuvos PVM atitikties prigimties atotrūkio rodiklis buvo 15,1 proc., kai ES jis vidutiniškai siekė 9,5 proc. Dviženkliu skaičiumi PVM atotrūkio procentą Lietuvai diagnozuoja ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI)“, – atkreipia dėmesį ekonomistė.
Jos teigimu, ši kryptis dažnai įvardijama ir kaip neišnaudotas pajamų į biudžetą šaltinis, nes, nepaisant per pastarąjį penkmetį pasiekto progreso, atitikties prigimties PVM atotrūkis išlieka itin reikšmingas, o jį panaikinus pajamų surinkimas į biudžetą išaugtų iki 1 mlrd. eurų.
„Vis dėlto su tuo susijusiose Vyriausybės programinėse nuostatose konkretumo nedaug. Tikėtina, kad ši programinė kryptis bus vykdoma evoliucijos, o ne revoliucijų būdu, nes ankstesnėms Vyriausybėms pavyko pasiekti geresnių rezultatų. Tad būtinas tęstinumas plėtojant jau anksčiau apibrėžtas Šešėlinės ekonomikos ir PVM atotrūkį mažinančių veiksmų plano prevencinių pažeidimų užkardymo ir mokesčių mokėjimą skatinančių priemonių grupes. Vis dėlto tai palaipsnis procesas ir radikaliai greitų rezultatų vargu ar galima tikėtis“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
Finansų ministerijai vadovausiantis Taurimas Valys siūlo sulaukti trečiojo ketvirčio ekonomikos rezultatų, nes, pasak jo, dabar visos ekonomikos augimo prielaidos darytos remiantis pirmojo ketvirčio duomenimis. Tad ar realus ekonomikos augimas sugebės patenkinti Vyriausybės pažadų programą?
„Išties, laikotarpis labai netipinis ir sudėtingas: gausu išorinių dirgiklių ir vidinių sprendimų, kurie veikia makroekonominį ciklą. Šių metų ekonomikos plėtros fasadas atrodo labai neblogai, prognozės žada solidų realaus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą šiemet, bet yra daug nerimo dėl jo variklių tvarumo“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
„Šiemet BVP augimą veikia vienkartiniai palankūs užnugario vėjai: gausesnės viešosios investicijos, dėl antrosios pensijų pakopos reformos didesnis namų ūkių vartojimas. Nominalų BVP šiemet kels ir importuota aukšta infliacija. Tai per vartojimo mokesčius lemia gausesnes infliacines įplaukas į biudžetą“, – aiškina ekonomistė.
„Tačiau kitąmet reali ekonomikos plėtra bus kuklesnė jau vien dėl aukštos palyginamosios bazės, užnugario vėjų taip pat nebeliks, tad itin svarbu atsargiai planuoti, nes fiskalinė erdvė manevrui bus itin ribota, didžiąją jos dalį suvalgys indeksavimu užprogramuotas išlaidų augimas ir įsipareigojimai gynybai, – įspėja I. Genytė-Pikčienė. – Taigi, finansų ministrui teks itin svarbi užduotis: suvaldyti priešrinkimines politines ambicijas ir saugiai sutalpinti biudžeto išlaidas į fiskalinės drausmės rėmus.“
Naujausi komentarai