– Lyginant su praėjusiais metais, sandorių skaičius yra didesnis, berods, 6 proc., bent jau žiūrint į pirmus penkis mėnesius, pagal Registrų centro pateiktus duomenis. Ar tai reiškia, kad žmonės vis dar noriai perka? Galbūt prie šio ūgtelėjimo kažkiek prisideda ir antra pakopa? Kaip jūs tai matytumėte, Mindaugai?
Mindaugas: Taip, iš tiesų šių metų pirmas pusmetis demonstruoja didesnį aktyvumą, lyginant su praėjusiais metais. Tai lėmė keli esminiai veiksniai. Visų pirma, prieš tai turėjome kelerius metus užsitęsusią situaciją, kurią būtų galima palyginti su suspausta spyruokle – žmonės dėl išaugusių turto kainų ir aukštesnių bankų palūkanų negalėjo įsigyti turto, todėl buvo atidėję savo sprendimus ir laukė. Kai sąlygos tapo palankesnės, t. y. atsirado didesnė pasiūla, pagerėjo finansavimosi sąlygos, o atlyginimų augimas ir toliau demonstravo pozityvius rodiklius, visos šios dedamosios lėmė tai, kad žmonės aktyvavo anksčiau atidėtus sprendimus. Ypač vidutiniame ekonominiame segmente aktyvumas buvo didesnis. Svarbu pasakyti, kad turėtume kalbėti ne vien apie Vilniaus rinką. Aktyvumą tikrai demonstravo ir Kaunas, ir Klaipėda. Čia, matyt, didelę įtaką turėjo užtrukusios pasiūlos veiksnys – šiuose dviejuose miestuose tiesiog nebuvo pakankamo pasirinkimo. Atsirado drąsesnių plėtotojų, didesnių, etapais vystomų projektų, kurie pateko į rinką, ir žmonės į tai natūraliai sureagavo. Paklausa taip pat atsirado. Net ir kainos, kurios vis tiek turėjo teigiamą dinamiką, neatbaidė pirkėjų. Deja, ne viskas priklauso nuo nekilnojamojo turto plėtotojų norų ir verslo planų – daug lemia ir išoriniai veiksniai: karas Ukrainoje, medžiagų trūkumas bei išaugusios statybų sąnaudos. Tačiau tai neatbaidė pirkėjų net ir mažesniuose miestuose. Tai leidžia mums ir mūsų nariams toliau svarstyti, kad ne tik Vilnius, bet ir regionai yra patrauklūs nekilnojamojo turto plėtrai. Apie kitas priežastis šiandien taip pat plačiau pakalbėsime, kadangi regionai turi daug svarbių aspektų, dėl kurių artimiausiais metais taps vis įdomesni.
– Arvydai, ką jūs matote, žiūrėdamas į rinką šiandien? Ar kainos kyla adekvačiai, reaguodamos į situaciją – geopolitinę padėtį, brangstančias medžiagas, ar jau einame link nenormalios situacijos?
Arvydas: Aš pirmiausia norėčiau apie Vilniaus rinką pasakyti keletą žodžių. Vilnius iš tikrųjų šiais metais rodo apie 16 proc. augimą per pirmus šešis mėnesius. Tačiau lyginant su 2024 m., jeigu pažiūrėtume į ilgesnę distanciją, tas augimas yra dar ženklesnis – pardavimų net 144 proc. daugiau. Didžiausias augimas buvo praėjusiais metais, o šiemet jis jau tarsi stabilizuojasi. Kainos iš tikrųjų kyla, ir tam yra kelios priežastys. Viena jų – pati valstybė pateikė labai daug užsakymų statybų bendrovėms. Vienas žymiausių projektų – Rūdninkų miestelis, į kurį investuojama daugiau kaip milijardas eurų. Akivaizdu, kad Lietuvos statybų pramonė nepajėgia patenkinti visų šiuo metu rinkoje esančių poreikių. Būtent šis veiksnys labai augina kainas. Prisideda ir tokie veiksniai kaip karas Irane bei naftos kainų kilimas. Visa eilė statybinių medžiagų yra glaudžiai susijusios su naftos kainomis – pavyzdžiui, polistirolas, bituminės medžiagos. Jos pabrango gana ženkliai ir, aišku, dar labiau didina būsto kainas. Vien per pastaruosius 12 mėnesių Vilniuje kainos išaugo apie 12 proc. Mano nuomone, tai yra per daug, nes kainos turėtų augti panašiai kaip infliacija. Jeigu dabar Lietuvoje turime apie 5 proc. infliaciją, tai būtų normalu, jeigu ir būsto kainos augtų apie 5 proc. Šis kainų ir būsto pardavimų augimas rodo, kad rinkoje yra daug pinigų, o gal net per daug. Komerciniuose bankuose Lietuvos privatūs asmenys šiuo metu laiko daugiau kaip 31 mlrd. Eurų. Esant tokiai, sąlyginai didelei, apie 5 proc. infliacijai, kuri yra gerokai didesnė nei Europos Sąjungos vidurkis, žmonės jaučia spaudimą tuos pinigus kažkur investuoti. Jeigu paskaičiuotume, tai nuo 30 mlrd. eurų 5 proc. sudaro apie pusantro milijardo eurų per metus – tiek pinigų nuvertėja vien dėl infliacijos. Todėl atsiranda nemažas spaudimas tuos pinigus panaudoti prasmingai, o ne tiesiog išleisti. Žmonės perka nekilnojamąjį turtą, nes tendencijos rodo, kad ypač Vilniuje jis daugeliu atvejų brangsta kiekvienais metais. Tai daro tam tikrą psichologinį poveikį – žmonės tiki, kad taip bent jau apsaugos savo pinigus nuo infliacijos ir nuvertėjimo.
– Taip, jūs nemažai papasakojote apie Vilnių, tačiau, kai žiūrime į Kauną, matome, kad per metus būtent ten kainos kilo labiausiai. Mantai, kaip tai paaiškinti?
Mantas: Taip, Kaunas buvo sparčiausiai augantis kainų prasme praėjusiais metais. Manau, kad tai labiausiai lėmė pasiūlos ir paklausos faktorius. Paklausa buvo jau anksčiau, tačiau pasiūlos nebuvo. Kai pasiūla atsirado, ji labai greitai pabrango, nes poreikis buvo itin didelis. Todėl automatiškai viskas pradėjo brangti – esant didelei paklausai, pasiūla labai greitai išperkama, o tada kyla likusių objektų kainos.
– Mindaugai, kaip jūs žiūrite į regionus? Galbūt į tą patį Vilnių? Kur šiandien matote didžiausią perspektyvą?
Mindaugas: Natūralu, kad didžiausia plėtra vis dar yra ir, turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, ilgą laiką bus sukoncentruota Vilniuje. Tikėjimas sostine natūralus, nes tai yra stipriausia, tvariausia ir demografiškai didžiausią potencialą turinti rinka. Nekilnojamojo turto plėtotojams labai svarbu, kas bus jų pirkėjai. Jeigu miestas auga arba bent jau išlieka stabilus, reiškia, būsto pirkimas bus tvarus, ilgalaikis ir prognozuojamas. Vertindami visos Lietuvos demografiją, mūsų nariai, analizuodami potencialius regionus ir rinkas, pirmiausia ieško pozityvios demografinės situacijos. Kas tą demografiją šiandien skatina, be tradicinių veiksnių, tokių kaip universitetai, pritraukiantys naujus talentus, kurie vėliau pasilieka, bei naujos gerai apmokamos darbo vietos? Naujas svarbus dėmuo – darbo vietas generuojantys objektai: gamybos įmonės, gynybos pramonės įmonės, kurios ateina į regionus. Manau, kad artimiausiu metu šį efektą pamatysime dar didesniu mastu. Regioniniai centrai pradės demonstruoti didesnį gyvenamojo būsto, paslaugų ir socialinės infrastruktūros poreikį. Didės spaudimas tiems regioniniams centrams, kurie jau prisikvietė gamybos įmonių ir sukūrė darbo vietų, pasirūpinti ir gyvenimui tinkamais objektais. Šiemet su asociacija aplankėme nemažai Lietuvos regionų, kuriuose plėtotojai vysto projektus. Kalbantis su merais matyti, kad potencialo yra dar daugiau. Kuriasi stiprūs kultūros ir užimtumo centrai. Ta pati minėta gamyba – tiek sunkioji, tiek lengvoji. Aplink LEZ esančiuose mažesniuose regionuose ir miestuose žmonės galbūt ne visi nori ar gali įsigyti turtą, tarkime, Kaune, tačiau gali gyventi Kauno rajone, kažkokiame kvartale ar gyvenvietėje, dirbdami Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. Panašus atvejis ir Klaipėdoje. Būtent į šį potencialą ir taikomasi. Vis dėlto, reikia pasakyti, kad nekilnojamojo turto plėtotojams sukurti objektą tiek Vilniuje, tiek regione kainuoja panašiai, o kartais net ir daugiau, nes reikia komandą perkelti, medžiagas transportuoti, darbuotojus apgyvendinti ir panašiai. Tai yra nemažas iššūkis, todėl kartais pasirenkami didmiesčiai. Tačiau ilguoju laikotarpiu, jeigu būtų didesnis poreikis, natūralu, kad galima ir visą savo statybinę, gamybinę bazę kuriam laikui perkelti į tam tikrą regioną ir taip pakelti jo gyvybingumą. To potencialo tikrai matome nemažai. Pirmiausia laimintys bus tie aktyvūs regionai, kurie pritraukia darbo vietas, aukštą pridėtinę vertę kuriančias įmones, galinčias mokėti didelius atlyginimus. Natūralu, kad jie pasikvies ir plėtotojus.
– Kaip tik prieš kelias dienas buvo SEB banko ekonomisto Tado Povilausko komentaras. Jis sakė, kad nemato labai didelės antrosios pakopos lėšų atsiėmimo įtakos, nebent mažesnėse savivaldybėse gegužę ir birželį būstų sandorių skaičius buvo ryškesnis. Mantai, kaip jūs pats tai stebite? Ar žmonės skambina sakydami: „Atsiėmiau pinigus, dabar pirksiu“, ir ar tai dažniau vyksta mažesnėse savivaldybėse?
Mantas: Nebūtinai mažesnėse. Sakyčiau, klasikinis modelis, kai iš antrosios pakopos pensijų lėšų perkamas nekilnojamasis turtas, dažniausiai atrodo taip, kad turtas perkamas ne vieno žmogaus lėšomis. Pavyzdžiui, tėvai atsiėmė pinigus, juos sudėjo, dar pridėjo vaikams, nes reikia turėti omenyje, kad vieno žmogaus atsiimtos sumos dažniausiai neužtenka pradiniam įnašui. Jeigu tai nebuvo iš anksto planuotas pirkinys, vienam žmogui dažniausiai nepavyksta sukaupti pakankamos sumos. Dažniausiai tai būna dviejų ar trijų žmonių atsiimtų lėšų suma, kuri panaudojama pradiniam įnašui. Tačiau taip elgiasi pakankamai retai. Jeigu žiūrėtume statistiškai, nedaug žmonių šiuos pinigus nukreips į nekilnojamąjį turtą. Gaila, bet turbūt didžioji dalis jų bus tiesiog išleista vartojimui. Vis dėlto dalis lėšų į nekilnojamojo turto rinką patenka, todėl tam tikrą įtaką tai daro. Ar ta įtaka didelė? Turbūt ne. Negalėčiau sakyti, kad ji yra labai reikšminga. Augančioje rinkoje tai veikiau yra tarsi žibalas į ugnį. Vertinant bendrą ekonominę situaciją ir nekilnojamojo turto rinką, mano akimis, to visiškai nereikėjo. Žmonės ir taip turi pinigų – jų stygiaus tikrai nėra.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Arvydai, jūs taip pat minėjote, kad komerciniuose bankuose pinigų yra daug. Ar matote kokią nors antrosios pakopos įtaką bent jau nekilnojamojo turto rinkai?
Arvydas: Nieko nepastebime, nes lyginame pardavimus praėjusiais ir šiais metais. Augimas yra, tačiau jis tikrai nėra susijęs su pensijų fondų lėšomis. Šie pinigai galbūt daugiau prisideda prie infliacijos, kuri šiuo metu Lietuvoje yra gana aukšta – daugiau kaip 5 proc. Infliacija paliečia ne vieną sektorių, o kelias sritis. Kai kainos didinamos vienoje, kitoje ar trečioje srityje, tai automatiškai paliečia ir mūsų sektorių – statybas bei nekilnojamąjį turtą. Papildomas pinigų įliejimas į rinką ne visada yra sveikas reiškinys, nes padidėjus pinigų masei atsiranda prielaidos kainų kilimui – žmonės pradeda pirkti aktyviau nei anksčiau. Didžiausią įtaką tai daro ne nekilnojamajam turtui, o kasdienio vartojimo ir buitinėms prekėms, kurias galima nusipirkti už 3 ar 5 tūkst. eurų. Būstui tie 3 ar 5 tūkst. eurų gali šiek tiek pridėti, tačiau tiek pat gali sumažėti ir pirkėjų, nes, kaip minėjau, kylant kainoms pirkėjų skaičius mažėja. Todėl visa tai tarpusavyje susibalansuoja. Ir dabar būtent tai pastebime. Pavyzdžiui, paskutinius du mėnesius – tiek birželį, tiek liepą – ženklaus būstų pardavimų augimo nebėra. Tai galima aiškinti vasaros laikotarpiu – žmonės daugiau atostogauja, mažiau rūpinasi stambiais pirkiniais, todėl į šiuos skaičius reikia žiūrėti atsargiai. Tačiau gali būti ir kita priežastis – tie, kurie iš tikrųjų norėjo įsigyti būstą ir baiminosi, kad kainos didės, savo sprendimus priėmė dar praėjusiais metais arba šių metų pirmąjį pusmetį. Todėl gali būti, kad antrąjį šių metų pusmetį matysime nuosaikesnį augimą arba net gana stabilią rinką.
– Mindaugai, gal lūkestis buvo, kad, atsiėmus antrosios pakopos lėšas, pardavimai išaugs? Net žinių reportažuose žmonės sakydavo: „Pirksiu butą.“
Mindaugas: Tikrai buvo labai stipriai formuojamas toks naratyvas – kur gi žmonės dės tuos atsiimtus pinigus, tuos aštuonis ar dešimt tūkstančių eurų. Tačiau realybė pasirodė visai kitokia. Kaip ir minėta, vidutinė atsiimta suma siekia vos kelis tūkstančius eurų. Tie, kurie iš tiesų planavo pagerinti savo gyvenamąsias sąlygas, matyt, sudėjo kelių giminaičių ar draugų atsiimtas lėšas, papildomai pasiskolino ir savo sprendimą įgyvendino. Tačiau, kaip matėme, absoliuti didžioji dalis pinigų tiesiog nugulė sąskaitose – net ne terminuotuose indėliuose, o paprastose sąskaitose, kur jie nieko neuždirba. Dalis žmonių grąžino turimų paskolų likučius, kad nebereikėtų mokėti palūkanų. Tačiau tolimesnių veiksmų, kad šios lėšos aktyviai grįžtų į nekilnojamojo turto rinką ar būtų investuojamos į antrą ar paskesnį būstą, neįvyko. Matyt, tiesiog reikia dar luktelėti. Dabar esame prie dar vieno svarbaus šių metų veiksnio – mažesnio pradinio įnašo. Manau, kad jis nekilnojamojo turto ir būsto rinkai, ypač jaunimui, pirmą kartą įžengiančiam į rinką, bus gerokai svarbesnis nei antrosios pakopos lėšos, kurios didelio efekto nesukūrė.
– Nuo rugpjūčio 1 d. įsigalios 10 proc. pradinis įnašas tiems, kurie perka pirmąjį būstą. Tačiau pasirodė pranešimų, kad tuo galės pasinaudoti ne visi. Kaip yra? Ar žmonės laukia rugpjūčio, kad galėtų įsigyti būstą? O gal jau prasidėjo abejonės?
Mantas: Laukia. Tikrai yra žmonių, kurie savo pirkinius yra suplanavę būtent po rugpjūčio 1 d. Tačiau dauguma jų, nors ir pasidomėjo sąlygomis, tikrai ne visi jas iki galo supranta. Manau, daugeliui bus siurprizas, kad toli gražu ne visiems bus taikomas 10 proc. pradinis įnašas. Pagrindiniai kriterijai yra du – tai turi būti pirmasis būstas ir pirmoji būsto paskola. Žinoma, yra ir daugiau sąlygų, tačiau šios dvi yra svarbiausios. Manau, kad iš visų būsto kreditus imančių žmonių šiuos abu kriterijus atitiks gal trečdalis, o gal net tik ketvirtadalis. Be to, dar nėra galutinio išaiškinimo, kaip bus vertinamos situacijos, kai būstą perka du žmonės: vienam tai pirmasis būstas, kitam – ne; vienam pirmoji paskola, kitam – ne. Ar tokiu atveju jie atitinka reikalavimus, ar ne? Manau, kad šioje vietoje bus nemažai nusivylusių žmonių, kurie negalės pasinaudoti 10 proc. pradinio įnašo galimybe. Tačiau grįžtant tiek prie antrosios pakopos pensijų lėšų, tiek prie sumažinto pradinio įnašo, sakyčiau, kad čia labai didelę reikšmę turi psichologinis faktorius. Žmonės labiau kalba apie lūkesčius ir įsivaizdavimą, ir būtent tai turi didesnę įtaką. Ne pats faktas. Jis, žinoma, kažkiek turi įtakos, tačiau, kaip ir su pensijų pinigais, apie tai buvo nemažai kalbama dar nuo praėjusių metų rudens, dar iki Naujųjų metų. Dėl to, pavyzdžiui, sausis ir vasaris buvo labai aktyvūs mėnesiai. Sezoniškai taip dažniausiai nebūna, tačiau šį kartą buvo būtent dėl to, kad žmonių psichologija veikia taip: girdėdami informaciją, jog artėja veiksniai, kurie aktyvins rinką ir didins nekilnojamojo turto kainas, jie suskumba užbėgti įvykiams už akių ir priimti sprendimus anksčiau. Automatiškai tai sukelia tą sniego gniūžtės efektą – žmonės perka ne dėl paties fakto, o dėl baimės, kad kainos pradės kilti. Dėl to sprendimus reikia priimti greičiau. Nebūtinai jie tai darys iš antrosios pakopos pensijų pinigų arba jiems galios tas 10 proc. mažesnis pradinis įnašas. Jie tiesiog bijo, kad dėl šių veiksnių pradės kilti kainos, todėl sprendimus priima anksčiau. Man atrodo, kad tas psichologinis faktorius yra net svarbesnis negu pats faktas.
– Ko dar reikėtų, kad būstas būtų labiau įperkamas? Juk turbūt kas antrą dieną kur nors pasirodo straipsniai, kad Vilniuje būstas tampa vis labiau neįperkamas, Lietuvoje – taip pat. Lyginama, kad kainos auga daugiau kaip 10 proc., o atlyginimai – tik apie 8 proc. Ką dar reikėtų daryti?
Arvydas: Jau daugiau kaip metus bandau įtikinti politikus, kad reikia tam tikrų pokyčių. Deja, daugeliu atvejų, politikai rodo susirūpinimą, tačiau nieko nedaro. Yra kelios labai paprastos priežastys, kodėl būsto kainos taip sparčiai auga. Vilniuje būsto kainų augimas yra vienas sparčiausių Europoje. Pagrindinė priežastis – Vilniuje nėra jokios galimybės išsinuomoti ar nusipirkti valstybinės žemės. Tiesiog nulinė galimybė, nes to neleidžia įstatymas. Žemės įstatyme yra gana absurdiška nuostata – kol neužbaigta restitucija, tol negalima nei nuomoti, nei parduoti valstybinės žemės. Todėl dabar visi žemės įsigijimai vyksta tik antrinėje rinkoje – kažkam buvo grąžinta žemė, jie ją parduoda, mes perkame senus pastatus, juos nugriauname ir jų vietoje statome naujus. Toks šiuo metu ir vyksta procesas. Paskutinis aukcionas Vilniuje, kuriame buvo galima įsigyti ar išsinuomoti valstybinės žemės, vyko daugiau kaip prieš 25 metus Ir čia valstybė praranda labai daug pinigų, nes tiesiog nepasinaudoja savo turimu resursu. Ji galėtų tą žemę nuomoti, tačiau viena įstatymo nuostata to neleidžia. Vilniuje žemės restitucija, praėjus jau 36 nepriklausomybės metams, seniai turėjo būti užbaigta. Iš principo ji ir yra užbaigta, tik dar vyksta teisminiai ginčai. Reikia padaryti labai nedidelę pataisą – pakeisti vieną sakinį Žemės įstatyme, kad būtų leidžiama tokią žemę parduoti ir nuomoti, jeigu per tuos 36 metus niekas į ją nėra pareiškęs jokių pretenzijų. Tai visiškai nesudėtinga pataisa, kuri labai reikšmingai pagerintų situaciją dėl žemės įsigijimo. O žemės dedamoji vieno kvadratinio metro kainoje Vilniuje šiuo metu svyruoja nuo 500 iki 1000 eurų. Įsivaizduokite, jeigu valstybė tokią žemę parduotų ar išnuomotų su tam tikromis sąlygomis – būstas vienam kvadratiniam metrui galėtų atpigti keliais šimtais eurų. Tai būtų tikrai reikšmingas sumažėjimas. Kitas dalykas, kurį norėčiau pažymėti – Lietuva turbūt yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje už teisę statyti gyvenamuosius namus dar reikia sumokėti papildomą mokestį. Beveik kaip baudą. Jeigu statai gyvenamuosius namus – dar susimokėk. Taip sumokame milijonus eurų mokesčių vien už teisę statyti gyvenamuosius namus. Esame paskaičiavę, kad mūsų projektuose šis mokestis vidutiniškai sudaro apie 200–300 eurų vienam kvadratiniam metrui. Vien šis mokestis. Sveiku protu jo paaiškinti neįmanoma. Tiesiog kažkam kažkada prireikė papildomų pajamų ir buvo nuspręsta apmokestinti gyvenamųjų namų statybą. Tai panašu į baudą – tarsi būtum išmetęs šiukšles pamiškėje. Jeigu statai gyvenamąjį namą, esi tarsi nubaudžiamas vien už tai, kad statai. Mano nuomone, tai yra absurdų absurdas ir šią tvarką būtina keisti. Tačiau tam reikia politikų geros valios. Kalbėti jie kalba labai gražiai, tačiau kol kas nematau nė vieno realaus žingsnio ta kryptimi. Kitas dalykas – biurokratija, apie kurią jau daug kartų esu kalbėjęs. Projektų derinimas vyksta be galo ilgai. Šiandien savivaldybių valdininkai turi tiek galių, kad kartais atrodo, jog net daugiau negu Dievas. Visada galima sugalvoti, kaip dar kažką patobulinti, pagerinti, pareikalauti papildomo tyrimo ar dar kokių nors dokumentų. Visa sistema paremta didžiuliu nepasitikėjimu ir neleidžia investuotojui prisiimti atsakomybės. Mano požiūris paprastas – jeigu padarysiu kažką negerai, nubauskite mane. Nubauskite stipriai, kad skaudėtų – išrašykite milijono eurų baudą. Tačiau nedusinkite dvejus ar trejus metus vien derinimo procesu. Pavyzdžiui, dėl projekto Algirdo gatvėje statybos leidimo kovojau ir laukiau net 11 metų. Jeigu tiek laiko reikia vien leidimui gauti, pagalvokite, kiek tada turi kainuoti būstas, kad apskritai dar būtų motyvacija kažką statyti.
– Jūs čia išvardijote tris pagrindinius dalykus, ar ne? Pirma – kad būtų galima įsigyti žemės. Antra – biurokratijos mažinimas. Trečia – mokestis už tai, kad statai gyvenamąjį namą. Mindaugai, kaip jums atrodo, ar tai išspręstų įperkamumo problemą? Ar tikrai dėl to būstas atpigtų, jeigu šie klausimai būtų išspręsti? Juk kiti galėtų sakyti, kad būtų kaip su PVM – tarifą sumažiname, bet pardavėjai nebūtinai sumažina kainas, o rinka ir toliau viską sureguliuoja.
Mindaugas: Čia dar reikėtų patikslinti – turbūt mes siekiame ne nekilnojamojo turto atpigimo, o kainų stabilizavimosi ir prognozuojamumo. Arvydas labai taikliai ir koncentruotai išdėstė pagrindines dedamąsias. Faktas, kad prie kainų stabilumo turi prisidėti pakankama pasiūla. O tam, kad plėtotojai galėtų formuoti pakankamą pasiūlą, labai svarbus yra priėjimas prie sklypų. Sklypų prieinamumas – šio esminio resurso turėjimas – yra viena svarbiausių sąlygų. Visos priemonės, kurios didina sklypų prieinamumą, objektų, kuriuos galima konvertuoti ar pritaikyti gyvenamajai paskirčiai, prieinamumą, yra labai svarbios. Apie tai šiandien kalba visa Europa. Mes čia nesame kuo nors išskirtiniai. Praėjusiais metais Europa pristatė Europos būsto prieinamumo strategiją, kurioje išskyrė kelis pagrindinius veiksnius: finansavimo prieinamumo gerinimą, prieigą prie resursų ir žemės bei procesų spartinimą, mažinant biurokratiją. Tai trys pagrindiniai ramsčiai, ant kurių šiandien remiasi būsto prieinamumo politika. Šiemet ši politika yra nuosekliai diegiama visose Europos Sąjungos valstybėse ir jos skatinamos įgyvendinti šias priemones. Lietuvoje taip pat baigiama rengti būsto prieinamumo strategija ir tyrimas, kuris turėtų atsakyti į klausimą, kokia kryptimi šioje srityje eis Lietuva. Aplinkos ministras taip pat akcentavo, kad pagrindinės priemonės yra biurokratijos mažinimas, pasiūlos didinimas ir naujų finansavimo priemonių paieška. Labai norisi, kad dabartinė Vyriausybė imtųsi lyderystės ir per likusius kiek daugiau nei dvejus metus tai taptų viena iš pagrindinių krypčių, siekiant pagerinti sąlygas, ypač jaunoms šeimoms, įsigyti būstą. Kadangi teko analizuoti ir vertinti koalicijos sutartį iš politinės pusės, galiu pasakyti, kad jaunų šeimų būsto prieinamumo didinimas ir demografinių sąlygų gerinimas buvo viena iš iškeltų prioritetinių krypčių. Jeigu bus būstų už prieinamą kainą, natūralu, kad žmonės pasirinks likti Lietuvoje, norės čia kurti savo ateitį, turės darbo, o darbo turės ir plėtotojai, ir daugelis kitų sričių, susijusių su nekilnojamuoju turtu.
Naujausi komentarai