Arbūzų entuziastai nestokoja optimizmo

Au­gi­na pa­vie­niai ūkiai

Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį šil­tė­jan­tis kli­ma­tas kas­met lei­džia var­to­to­jams pa­tiek­ti net po ke­lis šim­tus to­nų lie­tu­vių užau­gin­tų iki šiol pie­tie­tiš­ko­mis lai­ky­tų gė­ry­bių. Tie­sa, taip ga­li­ma bu­vo teig­ti tik iki praė­ju­sių me­tų, kai vi­so­je Lie­tu­vo­je ar­bū­zų der­lių pa­skan­di­no liū­tys. Vie­toj pla­nuo­tų ke­lių de­šim­čių to­nų lie­tu­viš­kų ar­bū­zų ūkiai skai­čia­vo tik de­šim­tis to­nų šių ska­nu­my­nų.

Praė­ju­sių me­tų lie­tūs ne vie­ną ar­bū­zų au­gin­to­ją iš­gąs­di­no. Kai to­kia si­tua­ci­ja kar­to­ja­si ir šie­met, ne vie­nas pra­bi­lo ne­ma­tan­tis per­spek­ty­vos Lie­tu­vo­je už­siau­gin­ti šių ska­nu­my­nų, ki­ti jau ir šie­met su­ma­ži­no plo­tus ar­ba vi­sai at­si­sa­kė juos au­gin­ti.

Ofi­cia­lios sta­tis­ti­kos, kiek hek­ta­rų Lie­tu­vo­je au­gi­na­ma ar­bū­zų, nė­ra, nes plo­tai ne­di­de­li, jie ne­dek­la­ruo­ja­mi. Daž­niau­siai ar­bū­zus au­gi­na pa­vie­niai dar­ži­nin­kai, smul­kūs šei­mos ūkiai, skir­da­mi san­ty­ki­nai ne­di­de­lius plo­tus – nuo ke­lio­li­kos arų iki 0,5 ha.

Laukimas: kol kas derlius laukuose – ar jis pakankamai sunoks ir bus nuimtas, dar neaišku. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Kon­ku­ruo­ja su im­por­tu

Ar­bū­zai, ku­riuos per­ka­me par­duo­tu­vė­se, – at­vež­ti­niai. Pvz., per­nai di­džiau­sią į Lie­tu­vą im­por­tuo­tų ar­bū­zų da­lį su­da­rė Al­ba­ni­jo­je užau­gin­ti ar­bū­zai – 5,8 tūkst. t. Iš Is­pa­ni­jos at­ke­liau­ja 5 tūkst. t, iš Veng­ri­jos – 4,7 tūkst. t, kiek ma­žiau iš Ita­li­jos ir Grai­ki­jos. Praė­ju­siais me­tais pla­tų žings­nį į Lie­tu­vos rin­ką žen­gė Bra­zi­li­jo­je užau­gin­ti ar­bū­zai, nors jų kie­kis kol kas ne­di­de­lis, ta­čiau per­nai, pa­ly­gin­ti su 2024-ai­siais, pa­di­dė­jo net 4,5 kar­to.

Vals­ty­bės duo­me­nų agen­tū­ros duo­me­ni­mis, nors pa­gal kie­kį pir­ma­vo Al­ba­ni­ja, pa­gal im­por­to ver­tę si­tua­ci­ja bu­vo ki­to­kia. Is­pa­ni­jo­je užau­gin­tų ar­bū­zų im­por­to ver­tė sie­kė 4,1 mln. eu­rų ir su­da­rė 29 pro­c. vi­sos im­por­tuo­tų ar­bū­zų ver­tės. To­liau ri­kia­vo­si Grai­ki­jo­je užau­gin­ti ar­bū­zai, ku­rių im­por­to ver­tė sie­kė 2,1 mln. eu­rų, Al­ba­ni­jo­je – 1,8 mln. eu­rų, Ita­li­jo­je ir Veng­ri­jo­je – po 1,6 mln. eu­rų.

Nors 2025 m. ar­bū­zų im­por­tas, pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais me­tais, šiek tiek su­ma­žė­jo, il­ges­nio lai­ko­tar­pio ten­den­ci­ja iš­lie­ka au­gan­ti. Pa­ly­gin­ti su 2022 m., į Lie­tu­vą im­por­tuo­tų ar­bū­zų kie­kis pa­di­dė­jo 

25,6 pro­c., o jų ver­tė – 18,6 pro­c. Tai ro­do, kad, ne­pai­sant ne­di­de­lių trum­pa­lai­kių svy­ra­vi­mų, per pa­sta­ruo­sius tre­jus me­tus ar­bū­zų im­por­tas į Lie­tu­vą pa­ste­bi­mai išau­go.

Ži­no­ma, Lie­tu­vos au­gin­to­jai tar­si pa­skęs­ta tarp to­kios im­por­to gau­sos, ta­čiau pa­ste­bi, kad, pa­ra­ga­vę lie­tu­viš­ko pro­duk­to, pir­kė­jai su­grįž­ta pirk­ti ir ki­tą­met – lie­tu­viš­ki ar­bū­zai ne­pa­ly­gin­ti ska­nes­ni, sal­des­ni.

Skonis: tiek raudono vidaus, tiek geltono arbūzai gali būti vienodai skanūs ir saldūs. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Ne­ža­da at­si­sa­ky­ti ar­bū­zų

Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bė­je, Ne­ra­vų kai­me, prieš sep­ty­ne­rius me­tus ar­bū­zus au­gin­ti ėmė­si Ge­di­mi­no Ja­nei­kos šei­ma. „Pra­džio­je tie­siog au­gi­no­me sa­vo ma­lo­nu­mui, šei­mos po­rei­kiams, – pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas. – Jau ket­ve­ri me­tai juos au­gi­na­me par­duo­ti. Per vi­sus šiuos sep­ty­ne­rius me­tus tik per­nai ir šie­met kli­ma­tas bu­vo ne­pa­lan­kus ar­bū­zams au­gin­ti, nors, pa­ly­gin­ti su šiais me­tais, net ir per­nai są­ly­gos dar bu­vo ga­na ne­blo­gos. Ta­čiau dar anks­tes­niais me­tais der­lius bu­vo pui­kus. Tad ne­gi dėl dve­jų pa­sta­rų­jų me­tų at­si­sa­ky­si sa­vo vers­lo?“

Ar­bū­zų au­gin­to­jas ge­rai pri­si­me­na 2024-uo­sius, kai pa­so­di­no apie 1,5 tūkst. dai­gų, išau­gi­no iš jų ir par­da­vė net apie 8 t sal­džių­jų dar­žo­vių (užau­gi­no dar dau­giau, bet ki­ti li­ko sa­vo reik­mėms). Per­nai der­lius kri­to penk­ta­da­liu, o apie šių me­tų re­zul­ta­tus G. Ja­nei­ka dar tik spė­lio­ja. Kol kas der­lių ėmė tik vie­ną kar­tą, iš­par­da­vė tik 200 kg. Kaip bus to­liau, sun­ku iš anks­to kal­bė­ti, nes tai pri­klau­sys ne tik nuo bu­vu­sių, bet ir bū­si­mų orų. „Aki­vaiz­du, kad ir der­lius bus ma­žes­nis, ir ar­bū­zai ma­žes­ni, – sa­ko Ge­di­mi­nas, pa­si­ry­žęs ir ki­tais me­tais ne­ma­žin­ti plo­tų. – Ži­no­ma, kas au­gi­na ar­bū­zus tik sa­vo reik­mėms, di­de­lių nuo­sto­lių dėl pra­sto der­liaus ne­pa­jus, ta­čiau šei­mos ūkiai, ku­rių pa­grin­di­nis vers­las – ar­bū­zų au­gi­ni­mas, la­biau­siai nu­ken­tės.“

Prekyba: užaugintus daigus šeima realizuoja tiesiai iš ūkio. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Au­gi­na hib­ri­di­nes veis­les

G. Ja­nei­kos šei­ma pil­na bur­na val­go ar­bū­zus, o pir­kė­jai, jų pa­ra­ga­vę, nuo­lat su­grįž­ta. Lie­tu­viš­kų ar­bū­zų iš tie­sų nė­ra ko ly­gin­ti su at­vež­ti­niais – mū­siš­kiai kur kas sal­des­ni, ko­ky­biš­kes­ni. Šei­ma šie­met au­gi­na apie de­šimt veis­lių ar­bū­zų ir tai, pa­sak ar­bū­zų ūkio šei­mi­nin­ko, yra ne­daug – anks­čiau, pvz., per­nai, au­gi­no dau­giau kaip 60 veis­lių. Į klau­si­mą, kurių veis­lių ar­bū­zai ska­niau­si, rau­do­no vi­daus ar gel­to­no, iš išo­rės tam­sūs ar rai­ni, jis tiks­liai at­sa­ky­ti ne­ga­li: „Vi­sų veis­lių ska­nūs, jei­gu ge­rai su­noks­ta, – ti­ki­na Ge­di­mi­nas. – Au­gi­na­me hib­ri­di­nes veis­les, o to­kie ar­bū­zai la­bai sal­dūs, kar­tais at­ro­do, kad gal net ne­rei­kia tiek to sal­du­mo.“

Žinoma, kurie augina arbūzus tik savo reikmėms, didelių nuostolių dėl prasto derliaus nepajus, tačiau šeimos ūkiai, kurių pagrindinis verslas – arbūzų auginimas, labiausiai nukentės.

Vi­si ar­bū­zai ūky­je au­gi­na­mi at­vi­ra­me grun­te. Pa­sak pa­šne­ko­vo, ar­bū­zams šilt­na­mis nė­ra tin­ka­miau­sia vie­ta. Be to, ir ne­pa­to­gu, ne­bent no­ri už­siau­gin­ti vie­ną du. Šilt­na­my­je Ge­di­mi­nas au­gi­na me­lio­nus, ku­riems bū­tent ir rei­kia šilt­na­mio ap­lin­kos, nors 2024-ai­siais, ku­rie bu­vo la­bai pa­lan­kūs ūki­nin­kau­ti, net ir me­lio­nai au­go lau­ke. Ta­čiau me­lio­nų šei­ma ne­par­duo­da, au­gi­na tik sau.

Sa­vo reik­mėms šei­ma au­gi­na ir ki­tų dar­žo­vių – žir­nių, nes la­bai mėgs­ta vai­kai, po­mi­do­rų, agur­kų, pa­pri­kų. Au­gi­na tai, kas, Ge­di­mi­no tei­gi­mu, ge­rai užau­ga ir pa­si­tei­si­na au­gi­ni­mas. Tie­sa, dar sa­vo reik­mėms už­siau­gi­na svei­ka­tai itin pa­lan­kių dump­lai­nių.

Verslas: visas sėklas G. Janeika pirmiausia išbando pats. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Pa­ja­mos – ne iš vie­nos sri­ties

Ar­bū­zų au­gi­ni­mas nė­ra pa­grin­di­nis šei­mos, ku­rio­je trys vai­ku­čiai, vers­las. Pa­ja­mų liū­to da­lis – iš sėk­lų par­da­vi­mo. Dar ir iš dai­gų au­gi­ni­mo.

G. Ja­nei­ka yra su­kū­ręs in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę, ku­rio­je pre­kiau­ja ar­bū­zų sėk­lo­mis. Jis yra ofi­cia­liai re­gist­ruo­tas dau­gi­na­mo­sios me­džia­gos tie­kė­jas, įtrauk­tas į Ates­tuo­tų dau­gi­na­mo­sios me­džia­gos tie­kė­jų są­ra­šą.

G. Ja­nei­ka pre­kiau­ja daugiausia hibridinėmis sėklomis, bet jis tokių pats negali pasiruošti. Pa­ruoš­ti hib­ri­di­nes sėk­las ne taip pa­pras­ta, kaip ga­li at­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio. Tam rei­kia ži­nių, su­ma­nu­mo ir la­bai daug kruopš­taus dar­bo. Rei­ka­lin­gos spe­cia­lios šilt­na­mio są­ly­gos, veis­lių žie­dai kryž­mi­na­mi, at­ren­ka­mos ge­riau­sios jų sa­vy­bės, ku­rios ir lie­ka ga­lu­ti­nia­me va­rian­te. Dėl to hib­ri­dai pa­pras­tai iš­ven­gia li­gų, vai­siai bū­na ska­nūs, sal­dūs, la­biau at­spa­rūs tiek šal­čiui, tiek lie­tui. Net ga­li bū­ti ma­žiau sau­lės, jie vis tiek užaugs, to­dėl au­gin­ti hib­ri­dus la­biau ap­si­mo­ka nei pa­pras­tas se­no­vi­nes ar­bū­zų veis­les.

Sėk­los – per­spek­ty­vus vers­las, nes vis dau­giau žmo­nių ban­do bent sau už­siau­gin­ti ar­bū­zų. Pak­laus­tas, ar pa­čiam so­di­nin­kui mė­gė­jui ne per sun­ku iš sėk­lų už­siau­gin­ti ar­bū­zų dai­gų, pa­šne­ko­vas ti­ki­na: „Tik­rai ne­sun­ku. Juk dau­gu­ma ant pa­lan­gės už­siau­gi­na po­mi­do­rų, pa­pri­kų dai­gų, tai čia ly­giai toks pa­t dar­bas.“

Nuotaika: darbas ne toks sunkus, kai laukuose dirbama linksmai. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Dai­gai ga­li užaug­ti ant pa­lan­gės, o šilt­na­mis ga­li bū­ti ne­bent tar­pi­nė sto­te­lė prieš pa­so­di­nant lau­ke. Lie­tu­vo­je au­gi­na­mos veis­lės ge­rai iš­tve­ria mū­sų kli­ma­tą, ne­bent pa­si­tai­ko to­kių liū­čių se­zo­nų kaip per­nai ar šie­met. Ta­čiau dėl to nu­ken­čia ne tik ar­bū­zai – pra­stė­ja vi­sų dar­žo­vių, uo­gų der­liai. To­dėl, pa­ta­ria Ge­di­mi­nas, ne­rei­kia bi­jo­ti au­gin­ti ar­bū­zus – jie au­ga mū­sų są­ly­go­mis, na, ne­bent bir­že­lio pra­džio­je pa­si­tai­ky­tų stip­rių šal­nų – ta­da nu­ken­tė­tų ne tik ar­bū­zų, bet ir ki­tų dar­žo­vių dai­gai.

Užau­gin­tus dai­gus šei­ma par­duo­da tie­siai iš ūkio. Da­bar jau net ne­ban­do kur nors vež­ti, nes tam rei­kė­tų dau­giau są­nau­dų: kiek­vie­ną spe­cia­liai su­pa­kuo­ti, o jei vež­tų į tur­gų – su­gaiš­tų vi­są die­ną juos par­duo­da­mi, tai­gi gai­la lai­ko. Anks­čiau dai­gus ban­dė par­da­vi­nė­ti in­ter­ne­tu, ta­čiau tam taip pat rei­kia la­bai daug lai­ko, nes pa­ruoš­ti dai­gus siųs­ti – ga­nė­ti­nai sun­ku, ypač kruopš­čiai su­pa­kuo­ti, kad jie svei­ki pa­siek­tų pir­kė­ją. „Mums pa­vyk­da­vo už­tik­rin­ti, kad pri­sta­ty­mas bū­tų ko­ky­biš­kas, ta­čiau vis tiek skai­čiuo­ji, ar ver­ta tuo už­siim­ti, ar ne“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Viešnios: kai arbūzai nevisiškai sunokę, jų gali paskanauti kaimynų vištos – joms labai patinka šis skanėstas. / G. Janeikos arbūzų ūkio nuotr.

Pra­dė­jo nuo braš­kių

Ūki­nin­kau­ti G. Ja­nei­ka pra­dė­jo nuo braš­kių au­gi­ni­mo, ta­čiau ga­na grei­tai šio vers­lo at­si­sa­kė. „Tie­siog ne­pa­si­tei­si­no, – sa­ko drus­ki­nin­kie­tis. – Daug dar­bo, o už­dar­bis – ma­žas, kon­ku­ren­ci­ja rin­ko­je di­de­lė.“ Ge­di­mi­nas pirmiausia tu­ri gal­vo­je įvež­ti­nes iš Len­ki­jos braš­kes, ku­rios pa­pras­tai nu­kon­ku­ruo­ja lie­tu­viš­kas sa­vo kai­na. Štai to­dėl sa­vo vers­lą pa­su­ko link ar­bū­zų.

Drus­ki­nin­kai – mies­tas, ku­ria­me Ge­di­mi­nas užau­go. Vė­liau pen­kio­li­ka me­tų gy­ve­no ir dir­bo Vil­niu­je, ta­čiau ne­jau­tė, kad ten tik­rie­ji jo na­mai, ne­pri­gi­jo. Ma­tyt, pro­tė­viai, krau­jas šau­kė grįž­ti į sa­vo gim­tą­ją že­mę Dzū­ki­jo­je, tad ir įsi­kū­rė tė­čio tė­viš­kė­je, se­ne­lių že­mė­je. Žmo­na – ir­gi dzū­kai­tė, iš Mer­ki­nės. Jiems la­biau pa­tin­ka gy­ven­ti lais­viau, ato­kiau nuo mies­to, to­dėl to­kio gy­ve­ni­mą ap­ver­tu­sio aukš­tyn ko­jo­mis spren­di­mo ne­si­gai­li. „Ne­ra­vai yra vi­sai ne­to­li Drus­ki­nin­kų, jie ple­čia­si. Jei­gu no­rė­tu­me, tu­ri­me dar gi­les­nį už­kam­pį pa­bū­ti ato­kiau nuo triukš­mo, – juo­kia­si Ge­di­mi­nas. – Dar yra ma­mos tė­viš­kė Aukš­tai­ti­jo­je, ne­to­li La­ba­no­ro gi­rios, tad, jei­gu ka­da nors čia pa­bos­tų, ga­li­me kel­tis dar gi­liau į pro­vin­ci­ją, kur be­veik nė­ra žmo­nių.“