Šios dalelės yra vandenyje, kurį geriame, maiste, kurį valgome, drabužiuose, kuriuos dėvime ir ore, kuriuo kvėpuojame. Mikroplastikas sugebėjo įsilieti į visas mūsų planetos ekosistemas, nuo koralinių rifų iki Antarktidos ledynų. Žinoma, žmogaus kūnas – ne išimtis, jų galima rasti tiek smegenyse, tiek lytiniuose organuose.
Nuo mažyčių mikroplastiko dalelių, kurios yra apie 5 milimetrų ilgio, pabėgimo nėra. Skaičiuojama, kad į Žemės aplinką šių dalelių išmetama nuo 10 iki 40 milijonų tonų. Jeigu taip vyks ir toliau, iki 2040 metų šis kiekis gali padvigubėti.
Daugelis šių dalelių yra lėtai skylantis paprastas plastikas, dalis sklinda ir nuo paprastų, kasdienių produktų: dažų, valymo priemonių, dantų šepetėlių.
„Plastikas niekada niekur nedings. Jis tiesiog skyla į smulkesnes ir smulkesnes daleles“, – aiškino Stanfordo Medicinos Universiteto infekcinių ligų gydytoja pediatrė Desiree LaBeaud. Ji kartu su kitais ekspertais įkūrė universiteto „Plastiko ir sveikatos“ darbo grupę.
Pastaruoju metu visuomenė vis dažniau atkreipia dėmesį į mikroplastiką ir jo poveikį sveikatai. Vien pastaraisiais metais daugelis antraščių skambino pavojaus varpais dėl randamo mikroplastiko arbatos maišeliuose, jūrų gėrybėse, mėsoje, vandenyje.
Plastikas niekada niekur nedings. Jis tiesiog skyla į smulkesnes ir smulkesnes daleles.
Mokslininkai ištyrė, kad suaugęs žmogus per savaitę suvalgo tiek mikroplastiko, jog užtektų pagaminti debetinę kortelę.
Atlikti tyrimai parodė mikroplastiko tiesioginius saitus su tokiomis ligomis kaip vėžiu, širdies smūgiu, vaisingumo problemomis. Tačiau šių tyrimų dar nepakanka, nes neaišku, kokį dar poveikį žmogaus kūnui daro mikroplastikas.
Nors šių dalelių visiškai išvengti neįmanoma, Stanfordo Medicinos universiteto ekspertai priminė, kad galima imtis individualių priemonių ir jų gaunamą kiekį sumažinti. Deja, norint maksimalaus rezultato reikėtų iniciatyvos iš pramonės milžinų ir politikų.
Ką plastikas turėjo pakeisti ir ką pridirbo iš tiesų
Plastiko amžius prasidėjo 1907 metais, kai belgų chemikas Leo Baekeland, gyvenęs JAV, sukūrė sintetinį plastiką. Tuo metu jis siekė surasti šelako, gamtinės dervos, pakaitalą.
Greitai pramonininkai suvokė, kad ši nauja medžiaga yra itin pigi ir turi daug panaudojimo galimybių: ji tvari, lanksti, lengva, nedeganti, neperleidžia elektros. Netrukus medžiaga atsirado masinėje gamyboje, ji naudota gaminant viskam, nuo radijų iki automobilių. Tarp 1930-ųjų ir 1940-ųjų metų mokslininkai sukūrė daugiau medžiagų: poliesterį, nailoną, putoplastą, pleksiglasą.
Tikrasis plastiko bumas užėjo 1950-aisiais. „Life“ žurnale 1955-ais pasirodė istorija su pavadinimu „Išmetimo gyvenimo stilius“. Ten džiaugtasi, jog atėjo tikras aukso amžius, kai galima atliekantį plastiką lengva ranką išmesti.
Esą tai yra tikra dievo dovana namų šeimininkėms, skęstančioms darbuose. Plastiko atsiradimas kardinaliai pakeitė ir pagelbėjo įvairioms industrijoms: moderniai medicinai, statybų, aprangos, maisto pakavimo pramonėse ir daugelyje kitų.
Vėlyvais 1960-ais ekspertai jau pradėjo kalbėti apie plastiko taršos pavojus, įskaitant ir plastiko salas, kurios teršia vandenynus. Dar po dešimties metų planktone jau buvo randama mažų plastiko gabalėlių.
Terminas „mikroplastikai“ pirmą kartą pasirodė 2004 metais (tos dalelės, kurių dydis yra mažesnis nei 1 mikrometras vadinamos nanoplastiku). Tuomet mokslininkai pastebėjo, kad plastiko fragmentus nešioja vėjas, jie plinta vandeniu, taip patekdami nuo Everesto kalno viršūnės iki tamsiausių vandenynų gelmių.
Mes gimstame užteršti.
Liūdniausia yra faktas, jog plastiko molekulės yra itin ilgalaikės. Mokslininkai pabrėžia, kad visas iki šiol pagamintas plastikas tebeegzistuoja tokia forma, kurios gamta negali išskaidyti.
Deginti plastiko irgi negalima, nes tada išsiskiria toksiški chemikalai ir sunkieji metalai. Šiomis dienomis mikroplastikas randamas net 1300 gyvybės rūšių. Žinoma, žmogaus kūnas – neišimtis.
Kuo tiksliai kenkia mikroplastikas?
Pasak tyrimų, mikroplastikai yra giliai įsiskverbę į žmogaus kūną. Jų randama įvairiausiose organuose ir ląstelėse: smegenyse, sėklidėse, širdyje, skrandyje, limfmazgiuose, placentoje. Šių parazitinių dalelių rąsta ir šlapime, motinos piene, spermoje, net mekonijuje, pirmosiose naujagimių išmatose.
„Mes gimstame užteršti“, – konstatavo D. LaBeaud.
Įrodymų, kad toks mikroplastiko kiekis yra kenksmingas, tik daugėja. Dėl šių medžiagų silpsta žuvų ir paukščių imuninės sistemos, tod
ėl lengviau plinta infekcijos.
Gyvūnų ir ląstelių tyrimai atskleidė, kad mikroplastikas keičia kūnų biologinę pusiausvyrą ir sukelia: uždegimus, imuninės sistemos sutrikimus, kenkia arba skatina ląstelių nykimą, trikdo organų vystymąsi.
Šį procesą būtina tirti ir tą daryti kuo greičiau.
Didelio masto tyrimai, kuriuos atliko mokslininkai iš Kalifornijos ir San Francisko Universiteto išsiaiškino, kad mikroplastikai daro žalą reprodukciniams, virškinimo ir kvėpavimo takų organams, sukelia gaubtinės žarnos ir plaučių vėžį.
„Naujosios Anglijos Medicinos Žurnalas“ 2024 kovą paskelbė tyrimą, tiesiogiai siejantį mikroplastikus su pasekmėmis žmogui.
Keliems pacientams atlikta operacija, kad būtų pašalintos plokštelės iš arterijų. Daugiau nei po dviejų metų pastebėta, kad tie, kurių plokštelėse aptikta mikroplastiko, yra labiau linkę patirti širdies smūgį, infarktą ar net numirti.
Įkvėptas tokio tyrimo, Stanfordo Medicinos Universiteto profesorius Juyong Brian Kim atlieka savo tyrimus, siekdamas išsiaiškinti kokį poveikį mikroplastikas ir nanoplastikas daro žmogaus ir gyvūnų ląstelėms, kraujo kūneliams. Kol kas tyrimai parodė, jog plastikas patenka į ląsteles ir paskatina jose pokyčius, dėl ko kinta genai.
„Tai atskleidžia, jog šios dalelės prisideda prie kraujagyslių ligų ir jų progresavimo. Šį procesą būtina tirti ir tą daryti kuo greičiau“, – aiškino J. B. Kim.
„Nors duomenų nėra daug, galbūt šiuolaikinės epidemijos kaip nutukimas, širdies ligos, vėžys, gali būti siejamos su mikroplastiku. Žmonės bando suvokti, ar šitos medžiagos, kuriomis kvėpuojame, lemia visas tas ligas“, – teigė D. LaBeaud.
Neramina faktas, jog dalelės buvo ne tik ant tonzilių, bet giliai audiniuose.
Didesnės rizikos grupėje yra vaikai, mat jų organai tebėra vystymosi stadijoje. Pediatrė, otolaryngologė, Stanfordo Universiteto kaklo ir galvos chirurgė Kara Meister pastebėjo, kad vis daugiau pacientų suserga skydliaukės vėžiu, taip nutinka dėl auto-imuninių ligų.
Siekdama išsiaiškinti, kas ir kodėl drumsčia vaikų hormonus, gydytoja pradėjo tirti mikroplastikus.
Ankstyvais 2024 metais K. Meister ir jos komanda pradėjo ieškoti mikroplastiko tonzilėse. Jos buvo pašalintos iš sveikų vaikų, kurie sirgo miego apnėja, miego sutrikimu, kai nustojama kvėpuoti ilgiau nei 10 sekundžių.
„Suradome medžiagų, kurios tikrai yra mikroplastikas. Dideles jo koncentracijas radome tonzilių audiniuose. Neramina faktas, jog dalelės buvo ne tik ant tonzilių, bet giliai audiniuose“, – pasakojo K. Meister.
Mikroskopu tyrinėdami vieno vaiko tonziles gydytojai rado teflono.
Kitas žingsnis, kurio ėmėsi K. Meister ir jos komanda – sukurti būdus, kurie padės atrasti mikroplastiką, nustatyti jo kiekį ir tikslią vietą, kur šis įsiskverbęs. Gydytojos pagrindinis tikslas yra panaikinti grėsmes, kurias mikroplastikas kelia vaikų skydliaukėms.
„Liko dar labai ilgas kelias“, – pabrėžė K. Meister.
Mokslininkai tiksliai nežino, kiek laiko mikroplastikas gali prabūti žmogaus kūne ir kokį poveikį jis turi genetikai, aplinkai. Neaišku ir tai, ar kažkokios mikroplastiko formos yra pavojingesnės už kitas.
„Plastikas yra absoliučiai visur, surasti tikslius poveikius ir priežastis yra sudėtinga. Juk nepradėsime eksperimentinių tyrimų su sveikais žmonėmis“, – aiškino D. LaBeaud.
Tyrimus lėtina ir tai, kad technologiškai surasti mikroplastiką ir jo kiekį tiesiog nėra kaip. Su nanoplastiku dar sudėtingiau, nors būtent jis gali būti pavojingiausias.
„Nanoplastiko poveikis dar nėra įrodytas, tačiau jei kažkas yra toks mažas, kad sugeba patekti į ląstelių vidų, reikia kažkaip sugebėti atpažinti ląstelių siunčiamus signalus, jų funkcijų pokyčius“, – pasakojo K. Meister.
Daugelis tyrimų neapima įvairiausių plastiko formų, dydžių, tipų. Mokslininkai stringa ir dėl to, kad plastikui pagaminti naudojama apie 10 tūkst. chemikalų.
Dviejų trečdalių iš jų poveikis sveikatai neištirtas, o 2,4 tūkst. iš šių chemikalų priskiriami galimai nuodingiems. Net laboratorijose tyrimus atlikti sudėtinga, mat daugelis ten esančių daiktų irgi pagaminti iš plastiko.
Tikimasi, jog per artimiausius metus ar du šiuo klausimu bus pateikti keli svarbūs tyrimai.
Ko galima imtis?
Kol mokslininkai triūsia, žmonės gali imtis tam tikrų veiksmų, siekdami sumažinti gaunamo mikroplastiko kiekį. Nors pilnai jo išvengti nepavyks.
„Turime kiek įmanoma mažiau naudoti plastiko, jei norime apsaugoti savo sveikatą. Ypač vienkartinio naudojimo plastiko“, – tikino D. LaBeaud.
Moteris pataria vengti nelimpančių ir plastikinių virtuvės reikmenų, dėvėti natūralios medžiagos drabužius, stengtis naudoti tualeto reikmenis ir kosmetiką, kur nėra plastiko.
Gėrimus ir produktus kaip riešutų sviestas geriau laikyti stikliniuose induose. Kai mokslininkė pati užsisako maisto išsinešti, paprašo, jog šį sudėtų į jos atsineštą stiklinį indą.
Duokite savo kūnui geriausius įrankius, kad jis galėtų tinkamai kovoti.
Taip pat rekomenduojama naudoti foliją vietoje plastikinės plėvelės, o kūdikiams ir mažiems vaikams leisti žaisti tik su metaliniais ar mediniais žaislais.
Karštis skatina plastiko dalelių sklidimą, tad K. Meister siūlo nedėti plastikinių indų į indaplovę, geriau juos išplauti rankomis.
Maisto, kuris šildomas mikrobangų krosnelėje irgi geriau nedėti į plastikinį indą. Kai plastikas plyšta, mikroplastiko dalelės geriau sklinda, tad geriau įplyšusio plastiko vengti ir jį išmesti.
Sveika gyvensena, tinkamas miego kiekis, subalansuota mityba, žemas streso kiekis irgi padeda.
„Jeigu jūsų kūne yra kažkiek plastiko, tai dar nereiškia pasaulio pabaigos. Duokite savo kūnui geriausius įrankius, kad jis galėtų tinkamai kovoti. Tai geriausia, ką galite padaryti“, – patarė K. Meister.
Akivaizdu, kad mikroplastikų aplink mus nesumažės, kol konkrečių veiksmų nesiims korporacijos ir politikai.
JAV ir Europoje jau uždrausta dalis kosmetikos, kurioje yra mikroplastiko, o 2018 metais Kalifornija tapo pirma valstija, kuri pradėjo testuoti, kiek mikroplastiko yra geriamame vandenyje.
Europos Sąjunga 2023 metais įgalino apribojimus produktams, kuriuose tyčia dedama mikroplastikų.
JAV Federalinė Vyriausybė siekia visiškai atsisakyti vienkartinio panaudojimo plastiko iki 2035 metų.
D. LaBeud teigė, kad to nepakanka, kai kasmet yra pagaminama 450 milijonų plastiko. Skaičiuojama, kad iki 2060 metų šis skaičius patrigubės.
Mokslininkė teigė, jog įstatymų priėmėjai turėtų nustatyti kvotas, kiek galima gaminti plastiko, pašalinti visą nereikalingą vienkartinio plastiko vartojimą, atsisakyti plastiko gamyboje naudojamų toksiškų medžiagų ir imtis veiksmų, kad plastiko gamyba būtų stabdoma globaliai.
D. Labeaud įvairiai eksperimentuoja, ieškodama būdų sumažinti plastiko taršą. Kenijoje ji įsteigė „Sveikatos ir Aplinkos Tyrimų“ institutą, nepelno siekiančią organizaciją.
Siekiama pritraukti investicijų, mat plastiką galima sumaitinti juodosioms kareivinėms musėms, šias sumaitinti vištoms, o vištų išmatas naudoti kaip trąšas. D. LaBeaud yra užsibrėžusi užtikrinti, kad proceso metu nesklistų mikroplastikas.
Vartotojai, pirkėjai ir įvairios organizacijos turėtų reikalauti, kad kompanijos ieškoti nekenksmingų medžiagų, kurios galėtų pakeisti plastiką.
„Pavieniai žmonės turi suprasti savo galią ir faktą, jog mūsų daromi sprendimai turi įtakos“, – tikino D. LaBeaud.
Naujausi komentarai