Z kartos balsu vadinama 1999 m. gimusi F. India sako, kad klaidingi interneto kultūros sukurti naratyvai sužalojo (ir vis dar žaloja) ne tik mergaites, kurios užauga traumuotos asmenybės, bet ir atsiliepia visuomenei.
Vakarų pasaulio mergaitėms buvo pažadėta laisvė, savirealizacija ir daug galimybių rinktis, tačiau iš jų buvo atimta beveik viskas, kas anksčiau žmogui suteikdavo stabilumo jausmą: bendruomenė, religija, šeima, aiškūs socialiniai ryšiai, teisė į privatumą. Tuštumą užėmė dirbtinė realybė: socialiniai tinklai, įvairios programėlės.
Tai pirmoji karta, išmokusi flirtuoti instagrame; pirmoji, kurios veidai ir kūnai buvo įvertinti ir aptarti socialinėje žiniasklaidoje anksčiau, nei subrendo. „Mūsų problemos buvo skausmingai pažįstamos, tačiau kartu ir skausmingai skirtingos. Supratau, kad tie patys suaugusieji, kurie man sakė, kad tai nieko naujo, negalėjo nieko patarti. Mūsų pasaulis judėjo per greitai, kad jie žinotų, nuo ko pradėti“, – įžangoje rašo F. India.
Tikslas – tikti rinkai
F. India prisimena, kaip paauglystėje programėle „Facetune" retušuodavo savo nuotraukas: liesindavo rankas, didindavo lūpas, lygindavo odą. Kai netyčia spustelėdavo komandą „Undo" (atšaukti), ekrane trumpam blykstelėdavo jos tikrasis veidas. „Mano kūnas ir veidas staiga atrodydavo atgrasūs", — rašo ji. Dar vakar tas veidas buvo jos, dabar jis – klaida, kurią reikia ištaisyti.
Ši scena — iš knygos „Girls®: Generation Z and the Commodification of Everything“ („Mergaitės: Z karta ir visa ko komodifikacija“), kuri bemaž vienu metu pasirodė Europos ir JAV knygynuose.
F. Indios karta buvo verčiama save kurti kaip projektą — estetiškai patrauklų, socialiai pageidaujamą, o svarbiausia – tinkamą rinkai. Ekonomikoje tai ir vadinama komodifikacija: procesas, kai monetizuojami anksčiau preke nelaikyti reiškiniai.
Būdama trylikos F. India jautėsi esanti visiškai sugniuždyta. Šį jausmą ji nešiojosi su savimi visą paauglystę. Didžiąją dalį vaikystės praleido bendraudama su mama ir tėčiu, vėliau sėdėdavo viena savo kambaryje, rašydama draugams žinutes. Ji jautė, kad su ja kažkas negerai. Ne todėl, kad pasaulis ją būtų kaip nors sužeidęs, o todėl, kad ji negalėjo suprasti, kodėl jaučiasi taip blogai, kai visi aplink sakė, jog viskas gerai.
„Buvau tokia nepatenkinta savo išvaizda, kad jaučiausi bevertė ir netobula. Buvau tokia drovi, kad norėjau atsiriboti nuo visų, net nuo savo šeimos“, – rašo knygos įžangoje. Ji norėjo pasislėpti nuo pasaulio, bet sykiu buvo apsėsta noro demonstruotis, sekti prie jos įrašų spaudžiamus patiktukus.
Noras užrašyti mintis apie tai, kaip jaučiasi mergaitės šiuolaikiniame pasaulyje, apie visko – nuo grožio iki psichikos sveikatos – sudaiktinimą ir pavertimą preke, jai kilo baigus politikos mokslų studijas Londone, įsidarbinus vienoje kavinėje.
„Ateidavo nerimo išsekintos merginos. Šešiolikmetės, negalinčios pažvelgti žmonėms į akis. Jos pradėjo man pasakoti apie savo nerimo, valgymo sutrikimus ir santykių problemas. Galiausiai supratau – ne man vienai taip atrodo“, – pasakojo F. India „Telegraph“.
Retušuota tapatybė
Paauglystė visada buvo nerimo ir vidinės sumaišties metas, ypač mergaitėms, sako autorė. Tyrimai rodo, kad moterys vidutiniškai labiau nei vyrai mąsto, vengia rizikos ir yra linkusios į nerimą. Paprastai mergaitės ir jaunos moterys yra jautresnės neigiamiems dirgikliams nei berniukai ir vyrai, tačiau šis skirtumas ypač išryškėja brendimo metu, kai mergaitės, regis, patiria staigų pasitikėjimo savimi sumažėjimą, kuris nukrinta žemiau berniukų lygio ir niekada jo nebepasiveja.
„Šiame amžiuje kiekviena emocija yra labai intensyvi, o mergaitės tampa ypač pažeidžiamos socialiniam spaudimui. Tai, ką šiandien išgyvena mergaitės ir jaunos moterys, yra kažkas naujo. Nuo 2010-ųjų pradžios Z karta (gimusios maždaug 1996–2011 m.) išgyvena gilią krizę, o paauglės mergaitės nukenčia labiausiai. Vėlesnė, Alfa, karta (gimusi 2012–2025 m.), juda ta pačia kryptimi“, – įžangoje sako F. India.
Tai, ką ankstesnės kartos patirdavo retkarčiais vartydamos mados žurnalus, Z karta patiria nuolat. Algoritmai ne tik rodo grožio standartus — jie juos personalizuoja.
2018-ųjų „Facetune" asmenukių redagavimą vadino galinga moters saviraiškos forma. Tačiau, anot F. Indios, tai – ne meilė sau, o savęs apgaudinėjimas.
„Nė viena iš šių programėlių, filtrų ar procedūrų nepadėjo mums atrasti savęs; mes tiek praradome save, kad išsivystė dismorfija (psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingas perdėtas, liguistas susirūpinimas įsivaizduojamu arba visiškai mažo dydžio fizinės išvaizdos trūkumu – red. past.) ir nerimo sutrikimai“, – sako britė.
Jos kartai primestas poreikis būti matomai, baimė pasenti, priaugti svorio, būti nepakankamai geidžiamai ar tiesiog nepakankamai įdomiai. „Mes turime viską, ko norime, ir beveik nieko, ko mums reikia", — sakė F. India interviu tinklalaidėje „Modern Wisdom".
Estetinis nerimas tapo viena pelningiausių industrijų: nepasitenkinimas savimi skatina vartojimą.
Mergaitės nuo ankstyvos paauglystės įtraukiamos į nuomonės formuotojų tarpusavio kovas. Užsimezgus nuomonės formuotojų reiškiniui, mergaitės socialiniuose tinkluose demonstruodavo paprastas makiažo pamokas, tačiau išaugus konkurencijai jos pradėjo ieškoti būdų, kaip išsiskirti, kaip išlaikyti auditoriją. Makiažo pamokėlės ėmė radikalėti, pradėta pasakoti apie plastines operacijas, kovą su senėjimu.
Tai, ką ankstesnės kartos patirdavo retkarčiais vartydamos mados žurnalus, Z karta patiria nuolat. Algoritmai ne tik rodo grožio standartus – jie juos personalizuoja.
Sutrikimas ar tik emocija?
Interneto algoritmai sėmėsi žinių apie juos lankančias mergaites, registravo jų silpnąsias vietas ir jas dar labiau gilino. Tarp grožio nuomonės formuotojų atsirado psichikos sveikatos nuomonės formuotojų, dėl auditorijos dėmesio konkuruojančių tarpusavyje savomis tikromis ar tariamomis diagnozėmis.
F. India neneigia egzistuojant depresiją ar nerimą, pati šiurpsta nuo statistikos: 2021 m. JAV beveik 30 proc. paauglių merginų rimtai svarstė apie savižudybę – dešimtmečiu anksčiau buvo 19 proc. Tačiau ji kalba apie pasaulį, kuriame kiekviena emocija iš karto interpretuojama kaip grėsmingas simptomas.
Nepritapti, jaustis nesaugiai ir nekęsti savo kūno – tai ne vien psichikos sutrikimų, translytiškumo apraiška, bet ir paauglystės simptomai. Šiuolaikinės technologijos sustiprina nerimą, kurį visais laikais jautė paauglės, – socialiniai tinklai sukūrė nerimo ekonomiką. Terapijos programėlės žadėjo draugystę, vaistų reklamos siūlė vaistų nuo įprastų gyvenimo stresų.
Ir taip – visose jaunų moterų gyvenimo srityse. Socialinė žiniasklaida ėmė stumti auditoriją į neišvengiamą kraštutinumą, sako britė.
Ar ne paradokasas: šiandien mergaitės mėgsta fotografuotis, tačiau paniškai bijo į kadrą patekti atsitiktinai, kai nepozuoja. Padarinys – baimė atsidurti nesurežisuotoje, realioje aplinkoje, baimė pasirodyti netobulai ir net nenoras turėti vaikų. Jaunos moterys save laiko produktu, o ne žmogumi. Jei tavo tikslas yra būti tobulu, nepriekaištingu produktu, tai kodėl turi rizikuoti motinyste, kuri gali pakeisti kūną? Tai nenuspėjama, pavojinga, baugina. Pagrindinė žinia, su kuria auga jaunos moterys, – prieš prisiimant atsakomybę ar įsipareigojant kam nors reikia būti tobulai.
Komercinė ekosistema naudoja mūsų emocijas kaip žaliavą: grožio industrija maitinasi iš mūsų neigiamo santykio su savo kūnu, sveikatingumo industrija – iš mūsų streso ir nerimo, farmacijai riekia mūsų kančios ir diagnozių. Galiausiai mūsų laimė ir savivertė priklauso nuo to, kiek esame parduodamos, mano F. India. Mergaitės virto ir vartotojomis, ir produktu.
Primestas aktyvumas
2024 m. išleistoje knygoje „Nerimo karta. Naujoji vaikystės tikrovė: kaip ji paskatino psichikos sutrikimų protrūkį“ (lietuviškai išleido leidykla „Eugrimas“) socialinis psichologas Jonathanas Haidtas teigia, kad Z karta realiame pasaulyje buvo pernelyg saugoma, o internete – nepakankamai. Užuot laipioję medžiais, žaidę su bendraamžiais, mokęsi valdyti riziką, šios kartos vaikai buvo įtraukti į virtualųjį pasaulį, kuris prarijo daug laiko ir giliai paveikė jų gyvenimus.
Šios kartos mergaitės beveik neturėjo privataus gyvenimo. Pirmasis pasimatymas, depresija, vienatvė, kūnas, draugystės, seksualumas, — visa tai tapo viešinamu turiniu.
„Mums buvo sakoma, kad dalijamės gyvenimu su draugais, — rašo F. India. – Tačiau iš tiesų dalijomės duomenimis su kompanijomis.“ Asmeninis gyvenimas liovėsi būti asmeninis ne todėl, kad kas nors jį atėmė, o todėl, kad pačios merginos buvo išmokytos jį atiduoti.
Kuo daugiau dalijosi, tuo daugiau jautė spaudimą: viešumas tapo ne pasirinkimu, o pareiga. Tavęs nėra, jei nekeli nuotraukų į instagramą. Jei esi socialiniuose tinkluose, privalai viešai deklaruoti savo nuomonę: apie klimato kaitą, teisę į abortą, translyčių asmenų teises, karinius konfliktus. Nepaskelbi nieko? Vadinasi, nepritari populiarioms idėjoms.
F. India prisimena JAV kilusio judėjimo „Black Lives Matter“ (BLM) metus, kai socialiniuose tinkluose privalėjai pareikšti palaikymą BLM. Susilaikymą nuo aktyvios pozicijos raiškos virtualioji bendruomenė interpretavo kaip paramą oponuojančiai, neliberaliajai, nuomonei.
Sunaikintas intymumas
F. Indios karta pornografiją pamatė dar nesulaukusi pilnametystės, o pažinčių kultūros išmoko per programėles. Tariamasis seksualinis išlaisvinimas daugeliui merginų virto nauja prievole. Knygoje ji cituoja dainininkę Billie Eilish, kuri sulaukusi devyniolikos prisipažino, kad pornografiją pradėjo žiūrėti būdama vienuolikos. „Tai sunaikino mano smegenis“, — sakė B. Eilish. Taip pat išmokė susitaikyti su dalykais, kurie jai buvo nemalonūs.
Z karta augo pasaulyje, kuriame smurtinė pornografija buvo normalizuota, o bet koks intymių santykių keliamas nepatogumas pavadintas konservatyviu drovumu. Išsiskyrusių šeimų buvo daug, tačiau socialiniuose tinkluose jos virsdavo meilės sau išraiška, išsivadavimu.
„Jei bręsdami augate su instagramu ir suprantate, kad save pavaizdavę tam tikru būdu, seksualiau, sulauksite daugiau patiktukų, pradėsite galvoti, kad tai vienintelis būdas būti matomai. Kai sulaukiate 20-ies ir pamatote ką nors panašaus į „OnlyFans“ (platformą, kurioje pornografijos žvaigždės gali siųsti vaizdo įrašus ir nuotraukas mokantiems prenumeratoriams – red. past.), jūsų tai nebešokiruoja“, – sakė F. India viename interviu.
Užuot ieškojusios paguodos tikroje draugystėje, Z kartos merginos įsitraukdavo į iliuzinius santykius – nuomonės formuotojai į savo auditoriją tyčia kreipiasi familiariai. F. Indios karta užaugo mokėdama komunikuoti, bet nemokanti būti artima. Paviršutiniškos draugystės, subyrėjusios šeimos, kaimynai, su kuriais nesusipažįstama, o vėliau atsirado dirbtinio intelekto draugai ir partneriai: tobulai pritaikyti, visada prieinami, niekada nekelia konfliktų.
Mūsų pasaulis materialiai patogesnis, daugeliu atžvilgių mums lengviau, bet jis kelia tokių psichologinių iššūkių, kokių anksčiau nebuvo. „Mūsų iššūkiai yra tokie nauji, kad vos galime juos suprasti, jau nekalbant apie kovą su jais. Nors mūsų materialiniai poreikiai gali būti patenkinti, gilesni žmoniški poreikiai – ryšio, prasmės, meilės, tiesioginio kontakto – buvo apleisti“, – sako F. India. Turime daugiau laisvo laiko, bet jį naikiname savo įrenginiais. „Esame nuolat pasiekiami internete, bet jaučiamės labai vieniši. Mūsų gyvenimui negresia tiesioginis pavojus, tačiau jam trūksta prasmės.
Ankstesnėms moterų kartoms, anot F. Indios, teko kovoti su stigmatizuotu požiūriu į psichikos sveikatą, kartais pernelyg didele priklausomybė nuo vyrų. Šiandien problema – ne stigma, o normalių emocijų ir patirčių patologizavimas, nepagrįsta baimė bendrauti su vyrais. „Tai, kas prasidėjo kaip savasties trūkumas ir ribotos saviraiškos galimybės, dabar virto apsėdimu savimi, tuštybe ir narcisizmu.“
„Galime ir toliau apsimesti, kad tai yra pažanga, išsivadavimas, o ne vienatvė. Tačiau mergaitės niekada nesijautė vienišesnės nei dabar“, – įsitikinusi britė. Kartu ji pastebi: užaugusioms konservatyviuose ir religinguose namuose daug geriau – atrodo, tarsi vaikystėje jos turėjo kokį nors apsauginį mechanizmą, buvo atsparesnės socialinių tinklų įtakai.
F. Indios manymu, žmonės nepakankamai įvertina socialinių platformų įtaką ne tik jaunų moterų nuomonei apie save, bet ir jų santykiams su kitais žmonėmis, jų vertybėms.
„Progresyvieji tam tikra prasme demonizuoja visas kitas autoriteto formas, pvz., religiją, nenori, kad religija nurodinėtų, ką daryti. Nenori, kad tėvai jums nurodinėtų, ką daryti. Nenori, kad apskritai kas nors pasakytų, kas yra teisinga, o kas – ne. Mano argumentas knygoje yra toks: jei pažeisite visas šias autoriteto formas, autoritetu taps rinka. Rinka darys įtaką tam, kas yra teisinga, o kas – neteisinga. Nuomonės formuotojai nurodys, kas yra teisinga, o kas – neteisinga“, – sako F. India.
(be temos)